Nugalėk blogį gerumu

Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje lapkričio 22-29 dienomis buvo eksponuojama paroda apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį, minint jo konsekracijos ir įžengimo į Vilniaus katedrą 100-metį, Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos įkūrimo 100-metį ir, svarbiausia, Lietuvos valstybingumo 100-metį. J. Matulaičio draugijos nariai trokšta dalintis brangiausia dovana – Palaimintojo Jurgio Matulaičio pirmojo laipsnio relikvija. Tuo tikslu buvo surengta ekspozicija – aštuonių stendų ciklas, kvietęs geriau pažinti palaimintąjį Jurgį ir melsti jo ir šventųjų užtarimo sau, savo šeimai, parapijai ir Tėvynei Lietuvai.

„Ryto“ gimnazijoje buvo eksponuojama paroda apie palaimintąjį J. Matulaitį/ Ryto“ gimnazijos archyvo nuotrauka

   

Lapkričio 26 d. į Druskininkų „Ryto“ gimnaziją atvykusi Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos vienuolė sesuo Evelina labai įdomiai 1-ų gimnazinių klasių mokiniams pristatė iškilią J. Matulaičio asmenybę, jo gyvenimo siekius, atsidavimą Lietuvai ir bažnyčiai. Išvykus ses. Evelinai, apie J. Matulaitį mokiniams pasakojo tikybos mokytoja Dalė Urbonienė ir 3c klasės mokinė Giedrė Karlonaitė.

Nuo pat vaikystės Jurgio perspektyvos buvo labai kuklios, nes mokykloje mokslai sekėsi gana vidutiniškai. Neišlaikęs lotynų kalbos egzamino, jis liko antriems metams. Būdamas 10 metų, Jurgis tapo visišku našlaičiu. Sulaukęs penkiolikos metų, susirgo kaulų tuberkulioze, dėl to visą gyvenimą jam teko nešioti kojos įtvarą. Tačiau guvus protas ir tikėjimas Dievu padėjo jam pasiekti aukščiausią tuo metu išsilavinimą.

1889 m. iš Lenkijos atvykęs Jurgio pusbrolis, Kelcų gimnazijos mokytojas, atkreipė dėmesį į jo stiprų tikėjimą Dievu ir smalsų protą ir pasiūlė vykti kartu. Kelcų gimnazijoje J. Matulaitis tapo vienu geriausių mokinių ir, baigęs gimnaziją, įstojo į Kelcų kunigų seminariją, vėliau mokėsi Varšuvos kunigų seminarijoje. Vadovybė, pastebėjusi, kad jaunasis klierikas ne tik gabus, bet ir labai dvasingas, pasiuntė jį mokytis į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią Jurgis Matulaitis baigė aukso medaliu, įgijo magistro laipsnį, o vėliau tapo šios akademijos vicedirektoriumi ir profesoriumi. Tapus kunigu, vėl atsinaujino liga, tad Jurgis buvo priverstas skolintis pinigų ir važiuoti gydytis į Vokietiją, o vėliau – į Šveicariją. Nepaisydamas silpnos sveikatos ir pasivadinęs kitu vardu, jis įstojo į Friburgo universitetą, studijavo tais laikais naują mokslą sociologiją ir įgijo teologijos daktaro laipsnį. Po studijų, 1907 m. grįžo į Lietuvą, o 1908 m. susitiko su Marijonų vienuolijos generolu tėvu V. Senkumi pasikalbėti dėl vienuolijos atnaujinimo. Po metų pats įstojo į šį vienuolyną, kuriame buvo tik vienas vienuolis.

1918 m. Marijampolėje įsteigė Nekaltai Pradėtosios Marijos (Vargdienių seserų) vienuoliją. Tais pačiais metais jis buvo paskirtas Vilniaus vyskupu, dirbo septynerius metus labai sunkiomis sąlygomis, todėl dažnai vadinamas vyskupu kankiniu: „Vilniuje jau praleidžiu šeštą valdžią.[…] Vargšė mano diecezija! Kai kurie dekanatai liko visai be kunigų. […] Kad Dievas suteiktų mums greičiau ramybės! Atmosfera tačiau esti nepakenčiama. Diena iš dienos nuolatiniai įtarinėjimai, juodinimai ir šmeižtai. Čia yra tikros skaistyklos dalelė.“ (Užrašai, 1920 m. pabaiga). Jurgis Matulaitis liko ištikimas Dievui, bažnyčiai, skriaudžiamam žmogui, nesvarbu kokios jis bebūtų tautybės. Jis tarnavo lygiai visiems: vokiečiams ir prancūzams, lenkams ir baltarusiams, rusams ir lietuviams. Visi, kurie su juo susidūrė, matė, koks tai nepaprastas žmogus. Bendravimas su juo žmonėms įkvėpė stiprybės, paguodos, gėrio. „Mano darbo dirva – Kristaus Karalija. Mano partija – Kristus.“

1925 m. birželio pabaigoje jis atsistatydino iš Vyskupo pareigų ir popiežiaus buvo paskirtas Apaštališkuoju Vizitatoriumi Lietuvai, juo būdamas patyrė dar daugiau išbandymų.

1927 m. sausio 21 d. pranešime Šventajam Sostui pareiškė: „Manau, kad mano misija Lietuvoje tenka laikyti kaip ir baigta. Yra vilties, kad greitai galėsiu grįžti į Amžinąjį Miestą“. Ir 1927 m. sausio 27 d. iškeliauja į Amžinybę.

1953 m. balandžio 21 d. gautas raštas, leidžiantis pradėti Jurgio Matulaičio beatifikacijos bylą. 1987 m. paskelbiamas Palaimintuoju.

Palaimintasis J. Matulaitis iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos liko ištikimas gyvenimo šūkiui „VINCE MALUM IN BONO – nugalėk blogį gerumu“.„Ryto“ gimnazijos 3c kl. mokinė

  

Giedrė Karlonaitė,
„Ryto“ gimnazijos 3c kl. mokinė