Iš saulėtos Graikijos – gyventi ir dirbti į Druskininkus

Daugelį pasaulio šalių aplankiusi ir dešimtmetį sėkmingai gyvenusi šiaurinėje Graikijoje, Salonikų mieste iš Alytaus kilusi Aina Damkutė su šeima apsisprendė, kad vaikus auginti geriausia būtų Druskininkuose. Taigi vasarą šeima ėmė dairytis būsto šiame kurorte. O čia dar pasitaikė ir galimybė sėkmingai sudalyvauti Druskininkų savivaldybės skelbtame specialisto turizmui ir komunikacijai konkurse. Jį laimėjusi, Aina iš karto nėrė į darbų sūkurį, nes Druskininkuose tuo metu net keletą dienų vyko Pasaulinei Turizmo dienai skirti renginiai. Jauna moteris sako, kad Druskininkus buvo įsimylėjusi nuo pat vaikystės, dažnai čia lankydavosi, tad jai čia viskas artima ir pažįstama.

 

A. Damkutė: „Kad ir kaip gražėjo visi miestai, man Druskininkai visada atrodė esantys daug žingsnių priekyje: vis kažkas naujo, vis kiti objektai, kurie daro įspūdį – nors esu tikrai nemažai pasaulio mačiusi.“/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

– Dauguma lietuvių įsivaizduoja – jeigu jau išvažiavai gyventi ten, kur šilta, tai jau sunku bus prikalbinti grįžti atgal. Kas Jus paskatino grįžti į Lietuvą? Ir kodėl ne į sostinę, kurioje, regis, galima sėkmingai siekti karjeros, o į Druskininkus?

– Kol gyvenau Lietuvoje, kaip ir daugybė lietuvių, skundžiausi lietuvišku klimatu, nors Lietuvos gamta visais metų laikais man patiko. Tik žiemos pabaigoje trūkdavo kantrybė, kai atsibosdavo dargana. Tikrai daugelis mano draugų yra girdėję,  kad norėčiau gyventi šiltoje šalyje.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete įgijusi informacijos ir komunikacijos magistro laipsnį, tikrai neketinau išvažiuoti gyventi į kažkokią šiltą šalį vien dėl to, kad ten saulė šviečia. Norėjau siekti karjeros. Tuo metu dirbau Vilniuje, Žmogaus teisių stebėjimo institute. Visai neblogai sekėsi, darbų buvo daug. Nedidelėje įstaigoje buvau projektų koordinatorė. Žinoma, norėjau didesnių galimybių ir nusprendžiau išvažiuoti į užsienį. Norėjau įgyti žinių, tarptautinės patirties ir grįžti į Vilnių.

Norėjosi ir anglų kalbą patobulinti, taigi pusmečiui nusprendžiau išvykti į Australiją. Taip patekau į Sidnėjų. Šiame mieste sunku sutikti tų tikrųjų anglų kilmės australų – ten daug išeivių iš Indonezijos, Kinijos, Japonijos, Tailando. Man norėjosi susipažinti ir su tais tikraisiais australais. Pasisekė – gyvenau australų šeimoje, su kuria labai susidraugavome. Jie jau buvo atvykę į Europą, tikiuosi prisikviesti ir į Druskininkus.

 

– Australija daugeliui – svajonių kelionių žemynas…

– Australijoje pamačiau visas jų įžymias vietas, pakeliavau po žymiausius turistinius objektus. Grįždama atgal į Lietuvą, spėjau pabuvoti ir Tailande: Bankoke ir populiariojoje Pukė saloje. Įspūdžių buvo daug, ir akiratis prasiplėtė. Grįžusi namo, kibau į darbus ir toliau planavau padirbėti vienoje iš Europos sąjungos institucijų. Užpildžiau paraiškas. Per mėnesį sulaukiau pasiūlymų dirbti Vienoje (Austrija) ir Salonikuose (Graikija). Pasirinkau Graikiją ir išvažiavau.

 

Pirmasis saulėlydis Santorini saloje, kuri garsėja gražiausiais pasauly saulėlydžiais/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Turbūt tas pasirinkimas nebuvo atsitiktinis. Juk būtent Graikijoje sutikote savo būsimą vyrą?

– Tiesą sakant, visą buvimo Graikijoje laikotarpį neturėjau planų ten pasilikti. Gyvenau tarptautinėje bendruomenėje – beveik visi toje institucijoje, kurioje dirbau, buvo užsieniečiai, graikų buvo labai mažai. Visi kalbėjome anglų kalba, eidavome tik į turistines vietas valgyti, ir nieko apie Graikiją taip ir nesužinojome.

Tik paskutinį mėnesį susipažinau su savo vyru Stratos Vogiatzoglou, kurio draugas dirbo toje pačioje institucijoje. Pradėjome bendrauti. Bet grįžau į Lietuvą, nes planavau čia gyventi, dirbti.

Tik su naujuoju draugu vis bendravome internetu, ir jisai labai greitai atvažiavo į Lietuvą manęs aplankyti. Po to aš pradėjau važinėti pas jį į Graikiją… Kol galiausiai supratome, kad negalime vienas be kito. Priėmėme sprendimą, kad aš vyksiu į Graikiją, nes jis tuo metu buvo visa galva paniręs į savo darbus, o aš dar neturėjau patinkančio darbo pasiūlymo. Ištekėjau, auginame dvi dukrytes – Elenytę  ir Danają, vienai šešeri, kitai ketveri. Buvo etapas, kai vaikučius auginau, po to įsiliejau į jų šeimos veiklas – jie turi elektros prekių parduotuvę, prekiauja elektros prietaisais ir verčiasi nekilnojamuoju turtu.

 

Pirmasis dukrų Eleni ir Danajos apsilankymas senuosiuose Graikijos Meteorų vienuolynuose, įsikūrusiuose ant įspūdingo aukščio uolų/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Regis, viskas Graikijoje klostėsi tikrai sėkmingai. Kodėl priėmėte sprendimą grįžti į Lietuvą?

– Graikijoje pastaraisiais metais labai daug kam sunku. Ekonominė krizė juos labai paveikė, nes iki tol graikai gyveno visai neblogai. Krizė buvo netikėta, ir pasikeitė gyvenimas.

Tiesa, mano vyro šeimai tai pasijuto mažiausiai – verslas senas, perimtas iš tėvo, daug nuolatinių klientų. Aišku, pasijuto, kad situacija suprastėjo, bet ji tikrai nėra bloga. Chalkidikės pusiasalyje vasarnamį turime, galime važiuoti atostogauti. Ir su namais viskas gerai, tačiau problemos visai kitos.

Manęs vis klausia – kur geriau, Lietuvoje ar Graikijoje. Į tą klausimą negaliu atsakyti. Vieni dalykai geresni Lietuvoje, kiti – Graikijoje. Kai kurių dalykų net negalima palyginti. Tarkime, Graikijoje geras klimatas, visada šviežias maistas, vaisiai, daržovės. O Lietuvoje pakeri gamta, kuri yra ranka pasiekiama. Kai gyvename mažoje šalyje, tai ir gyvenant miesto centre, kad ir Vilniuje, nesunku rasti mišką, pasivaikščioti, pabėgioti, pasivažinėti dviračiu. Graikijoje, kad rastumei gražią gamtą, turi labai ilgai važiuoti iš miesto. O ir pats miestas, pavyzdžiui, Salonikai, kur aš gyvenau, – vien pastatai, mažai medžių, nes klimatas jiems netinkamas.

Kol neturėjau šeimos ir vaikų, žavėjausi visomis šalimis, ypatingai – Pietų, nes ten labai verda aktyvus gyvenimas gatvėse, kavinėse, restoranuose, tai pakelia nuotaiką, gyvenimas atrodo linksmesnis.

Lietuvoje mes uždaresni, sėdime namuose, ir jei esi jaunas žmogus, norintis veiksmo, tai truputėlį liūdna. Kai atsiranda vaikai, labai pasikeičia prioritetai – taip man tai ir atsitiko.

Kai susilaukiau dukryčių, Graikijoje dairiausiai parkų. Kur su vaikais išeiti pasivaikščioti? Kur šaligatvis, kuriuo galima pravažiuoti su vežimėliu? Čia, Lietuvoje, mes nesuprantame ir net nevertiname, kiek erdvės mes turime. O Graikijoje ant šaligatvių mašinos sustatytos: vaiko vežimėlis „važiuoja“ gatve, kartu su mašinomis.

Regis, mažos detalės, bet kai jų tiek daug susideda – pradeda atrodyti, kad beveik neįmanoma ten vaiką auginti. Nėra kur su juo pasivaikščioti gryname ore.

Vėliau prasidėjo dar ir darželiai, mokyklos. Ketinau vėl pradėti dirbti. Tik iškilo problemų. Iš darželio vaiką turi pasiimti arba pirmą valandą, arba ketvirtą – darbo iki keturių nėra, reikia iki penkių, iki šešių dirbti. O jeigu dar atstumas, tai atvažiuosi beveik po valandos. Reikėtų samdyti auklę, o ten ją samdyti nėra labai įprasta, todėl kad beveik visose šeimose yra močiutės. O vyro tėvai turėjo problemų su sveikata, taigi negalėjome tikėtis jų pagalbos, auginant dukrytes.

Ateidavo minčių, kad aš jau įstrigau visam gyvenimui namuose, kaip ir dauguma graikių. Negaliu sakyti, kad man ta situacija buvo ypatingai nemaloni: atsikeli, eini į turgų, prisiperki šviežių daržovių, vaisių, žuvies. Tik pradėjo darytis liūdna, kai pradėjau įtarti, kad gal negaliu rasti išeities ir tai bus mano vienintelė veikla visą likusį gyvenimą.

O važiuoti į Lietuvą buvo ir dar viena svarbi priežastis. Dukrytės labai artimos su mano tėvais. Tik kyla problemų dėl skrydžių. Salonikai nėra sostinė, o ir Atėnai su Vilniumi neturi tokio labai jau gero susisiekimo. Ir jei nori su dviem mažais vaikais atvykti į Lietuvą, kelionė trunka kone tiek, kiek iš Australijos, persėdimai ir taip toliau.

Be to, mes leidome vasaras Lietuvoje. Turėjau laiko gerai Lietuvą apžiūrėti, pakeliavau po įvairias Lietuvos vietas. Visa Lietuva pasikeitė į gerąją pusę. Matosi, miestai gerai įsavinę ES lėšas, parkai sutvarkyti, bet labiausiai patiko Druskininkai.

 

Su vyresniąja dukra Eleni Chalkidikėje, kurorte, esančiame šalia Salonikų/Asmeninio archyvo nuotrauka

 

– Kodėl būtent Druskininkai?

– Dar kokiais 1996-aisiais savaitgaliais su tėvais čionai atvažiuodavome, aplankydavome kavines. Tuomet dar nieko panašaus į dabartinį miestą nebuvo, bet net ir tada jis mums labai patiko, po tuometį sveikatingumo parką vaikščiojome, ir viskas mums atrodė labai gražu.

Visą gyvenimą važinėjome į Druskininkus. Vėliau, kai buvo renovuota gydykla, atidarytas Vandens parkas, naudojomės visomis paslaugomis. Išbandytos purvo vonios, mineralinis baseinas, SPA centrai. Negalėčiau suskaičiuoti, kiek kartų mano šeima yra buvusi centre AQUA…

Bet kad ir kaip gražėjo visi miestai, man Druskininkai visada atrodė esantys daug žingsnių priekyje: vis kažkas naujo, vis kiti objektai, kurie daro įspūdį – nors esu tikrai nemažai pasaulio mačiusi.

Kaskart, kai atvažiuoji į Druskininkus, pakeri viskas – švaru, tvarkinga, pilna gėlių, kasmet vis daugiau kavinių. Net jeigu oras blogas, tai ar yra geresnė vieta Lietuvoje, kurioje tiek daug galėtumei veikti – ir maudytis, ir sportuoti, ir ką tik nori veikti būtent čia.

Atsimenu, prieš keletą vasarų rytą su draugėmis maudėmės tvenkinyje – bažnyčios varpai skamba, žiūrime į tą miestą – koks jis nuostabus. Žmonės sportuoja, bėgioja, vaikščioja, ir man tada pirmą kartą pradėjo kirbėti mintis, kad tai yra miestas kuriame norėčiau turėti namus.

 

–  Ir ta mintis Jūsų, ko gero, nepaleido?

– Aišku, labai reikėjo vyrą jaukinti prie tos minties – pakeisti šalį nėra paprasta. Juo labiau, kad ten jam viskas gerai sekasi. Iš pradžių jis nebuvo sužavėtas tos minties, nors jam Druskininkai labai patiko. Ir jis, ir jo draugai, atvykę iš Graikijos, neatsistebi, kaip čia yra žalia, ir, svarbiausia, – švaru.

Gyvenant Graikijoje, man kėlė didelį rūpestį ir tenykštė švietimo sitema. Jei neturi senelio ir močiutės, mamai tenka rūpinantis vaikais iki pat vėlaus vakaro. Nežinau kodėl, bet, pasiėmusios vaikus iš mokyklos, mamos juos veda dar ir į privačias mokyklas mokytis anglų kalbos ar matematikos. Taigi mamos iki devynių vakaro ir laksto paskui savo vaikus…

Taigi, tai matydama, po ilgų diskusijų prikalbinau vyrą važiuoti į Lietuvą, juo labiau, kad vyresnėlei reikėjo į paruošiamąją klasę eiti. Tiesa, jam dar kurį laiką teks pagyventi Salonikuose, kol sutvarkys verslo reikalus, o mes su mergaitėmis jau dabar kuriamės čia. Jos abi moka ir graikų, ir lietuvių kalbas, nes dėjau daug pastangų, kad mokėtų lietuviškai.

 

– Kaip sureagavo artimiausi žmonės, sužinoję, kad Salonikus keičiate į Druskininkus?

– Visi nustebę klausė, kodėl ne Vilnius. Atsakiau – vaikams gimus, pasikeitė prioritetai. Man nebereikia to streso, lėkimo, sėdėjimo mašinose po dvi valandas. Tiesiog supratau, koks brangus laikas, kai jį tenka praleisti kamščiuose.

Antra, man atrodo, kad ir psichologinei, ir fizinei sveikatai Druskininkai yra daug geriau nei Vilnius. Nes tai yra kurortas.

 

– Druskininkų savivaldybėje pradėjote dirbti vyriausiąja specialiste turizmui ir komunikacijai. Kodėl kilo mintis dalyvauti konkurse šioms pareigoms užimti?

– Viešėdama vasarą Druskininkuose, ieškojau būsto. Išsinuomojau butą ir kartu ieškojau darbo. Pamačiau, kad Savivaldybė ieško žmogaus. Neįsivaizduoju, kaip viskas susiklostė – buvau būtent tuo metu, toje vietoje. Atėjau į pokalbį ir buvau pakviesta prisijungti prie komandos.

 

– Kokią, Jūsų manymu, žinią Druskininkai turi skleisti pirmiausiai ir garsiausiai Lietuvai ir pasauliui?

– Druskininkai turi pasiūlyti labai daug ką, bet visa tai dar nėra plačiai išviešinama. Mano nuomone, mes turėtume reklamuotis, kaip miestas žmogui, kuris nori save pradžiuginti. Žmonės labai aktyviai gyvena, bėga, skęsta rutinoje, sprendžia problemas. Man atrodo, kad Druskininkai yra ta vieta, į kurią galima pabėgti nuo susikaupusių problemų. Šitas miestas siūlo viską, kas padėtų tai padaryti. Pradedant visoms sveikatingo paslaugomis, nuo kurių ir prasidėjo visa kurorto istorija. Tai yra kurorto ašis. O vietos valdžia ir verslininkai pasistengė, kad aplink tą ašį suktųsi visas ratas: ir pramogos, ir aktyvus laisvalaikis, ir kultūra. Ir pažintinių objektų yra, ir kavinių, ir kaimiškose teritorijose didelė paslaugų pasiūla. Didelį postūmį padarė didieji objektai – centras AQUA, „Snow Arena“, Lynų kelias. Čia galima ir tiesiog vaikščioti parkuose, žaisti tenisą ar golfą. Veiklų pilna, pati tuo įsitikinau. Kartą, čia besisvečiuodami dvi savaites, visko, ką Druskininkai siūlo, net nespėjome išbandyti.

Tai neįtikėtina! Atvažiuoji į miestelį miške ir randi visą infrastruktūrą. Tikiesi rasti kaimą, o randi miestą – tik be streso, lėkimo, kamščių, užteršto oro. Tai yra geriausias miestas, kuriame kiekvienas gali sau rasti veiklos – daugybė įvairiausių pasiūlymų.

Ir veiklų pasiūla jauniems žmonėms labai turtinga. Tiesiog trūkta informacijos. Beje, Druskininkai gali ir labai turtingiems žmonėms pasiūlyti net ir labai kokybiškas paslaugas.

Aš Druskininkuose randu viską, ko man reikia, auginant vaikus. Druskininkai yra sena mano meilė, ir man malonu čia būti. Yra emocinis ryšys su miestu. Tik kartais sukirba mintis – kaip gali būti, kad yra toks gražus miestas, ir tiek daug žmonių iš kitų šalių apie jį dar nežino!

 

– Tai dirbant naujose pareigose ir teks pasitengti, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie tokį kurortą? Kokių dar profesinių ambicijų turite?

– Norėčiau dirbti intensyviau – turizmas yra ta sritis, kurioje reikia tempo, prisitaikyti prie visų naujovių. Norėdama skleisti žinią apie paslaugas, pirmiausia turiu pati labai gerai viską žinoti, visus objektus aplankyti, išstudijuoti istoriją, pabuvoti objektuose, susipažinti su naujovėmis, visa tai užima laiko ir gal kiek sulėtina darbą, tačiau tikiu, kad tik laikinai.

Smagu, kad draugiškai priėmė turizmo bendruomenė. Ir TVIC, ir Savivaldybė, ir verslininkai pripažįsta problemą – per mažai esame išsiviešinę, sklaida nepakankama, dar nėra pasiektas tas lygis, kokio reikėtų. Ir visi supranta, kad kuo daugiau žmonių dirbs, tuo geriau bus mums visems. Nuo to, kiek klestės turizmas, priklauso ir viso miesto gerovė.

 

– O kuri iš aplankytų šalių Jums paliko didžiausią įspūdį ir kokią patirtį turizmo srityje būtų vertą čia pritaikyti?

– Graikija – šalis, kuri pelnytai vadinama turistų rojumi. Patiko Bankokas, Tailando egzotika, žaviuosi Norvegija,  jos gamta, žmonėmis, kultūra.

Graikų turizme didelis privalumas, kad gali turistams pasiūlyti saulę ir jūrą, didelį vaidmenį vaidina Antikos kultūra, kuri domina viso pasaulio turistus. Ir ji yra jau žinoma – nereikia didelio įdirbio, tai reklamuojant. Ten daug viešbučių ir kitų verslų yra šeimyniniai. Taigi žmonės dirba sau, ir matomas rezultatas. Dirba šeimos nariai, pusbroliai, pusseserės, ir jie visi siekia bendro tikslo. Taigi graikai nebus grubūs su klientais, jie neriasi iš kailio, kad turistai liktų patenktinti.

O Lietuvoje kavinėse, viešbučiuose dirba samdyti žmonės, kurie ir klientams dažnukart parodo savo nepasitenkinimą. Jiems nerūpi, kad įstaiga gali būti uždaryta – juk dirba ne sau, gal ir vadovų nemėgsta… Aptarnaujantis personalas nesineria iš kailio, didelė dalis yra tokių, kurie abejingi. Priežasčių gali būti daug, ne tik per maži atlyginimai. Gali būti ir kitos, gilesnės problemos, kurios egzistuoja mūsų šalyje ir yra susijusios su mentalitetu.

Aišku, čia užburtas ratas. Viskas taip greitai nesikeičia, bet man to labai norėtųsi. Galbūt, jei pavyktų pritraukti daugiau turistų, jie atsivežtų daugiau pinigų, kiltų atlyginimai ir aptarnavimo srityje dirbantys žmonės labiau užsidegtų?

 

– Kokia didžiausia Jūsų svajonė Druskininkuose?

– Norėtųsi, kad net ir darbo dienomis, ne tik savaitgaliais, Druskininkuose visur vaikštinėtų žmonės. Nesakau, kad noriu „kamščių“. Tik tos gyvybės gatvėse. Kad kavinėms nereikėtų dirbti tik tam tikromis dienomis, o galėtų dirbti septynias dienas per savaitę ir iš to pragyventi. O asmeninė svajonė – visai šeimai gražiai įsikurti Druskininkuose.

 

Laima Rekevičienė