Druskininkų klubas – bendrystė, kurianti vertę „Atgimimo“ mokyklos 8B klasė tapo „Aštuntokų pažangos“ projekto nugalėtoja

Jau antrus metus asociacija „Druskininkų klubas“ įgyvendina „Aštuntokų pažangos“ projektą, kuriame dalyvauja visų Druskininkų savivaldybės mokyklų aštuntokai. Šiemet projekte varžėsi aštuonios klasės iš Druskininkų, Leipalingio ir Viečiūnų mokyklų.

Kaip sakė asociacijos „Druskininkų klubas“ prezidentas Modestas Vitkauskas, pagrindinis projekto tikslas – paskatinti ne pavienių mokinių pasiekimus, o visos klasės pažangą, bendruomeniškumą ir gebėjimą veikti kaip komandai: „Vertinami ne tik akademiniai rezultatai, bet ir lankomumas, savanorystė, socialinis aktyvumas bei klasės progresas per visus mokslo metus, lyginant septintą ir aštuntą klasę.

Mokiniai kartu su klasės vadove įgyvendino daugybę papildomų veiklų – jų pačių iniciatyvos sustiprino bendrystę, atsakomybę ir norą veikti kartu / Asmeninio archyvo nuotrauka

Svarbiausia projekto idėja – kad nė vienas mokinys neliktų nuošalyje. Aštuntokai skatinami padėti vieni kitiems, įtraukti mažiau aktyvius bendraklasius ir sukurti aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi reikalingas, vertinamas ir labiau pasitikėtų savimi, žengdamas į kitą gyvenimo etapą.“

Šių metų nugalėtoja tapo Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos 8B klasė, kurios klasės vadovė – Aida Balčiūnienė. Pasak projekto organizatorių, klasė išsiskyrė ne tik pasiekta pažanga, bet ir iniciatyvumu. Mokiniai kartu su klasės vadove įgyvendino daugybę papildomų veiklų, kurių nereikalavo ugdymo programa. Tai buvo jų pačių iniciatyvos, stiprinusios bendrystę, atsakomybę ir norą veikti kartu.

– Aida, kaip reagavote sužinojusi, kad Jūsų auklėjama 8B klasė tapo šio projekto nugalėtoja?

– Pirmiausia tai buvo didelis netikėtumas, bet kartu džiaugsmas ir pasididžiavimas. Turbūt labiausiai džiaugiausi ne pačiu laimėjimu, o tuo, kad vaikai savo pavyzdžiu pamatė, jog bendros pastangos duoda vaisių. Tokie momentai parodo, kad svarbiausia yra ne vien rezultatas, bet ir kelias, kuriuo iki jo einama.

– Kas, Jūsų nuomone, labiausiai nulėmė klasės sėkmę?

– Manau, kad mūsų stiprybė buvo ne išskirtiniai talentai ar vienas lyderis, o gebėjimas veikti kartu. Vaikai pamažu išmoko suprasti, kad kiekvienas klasėje yra svarbus, ir būtent tas tarpusavio palaikymas tapo didžiausia jėga.

– Kokios papildomos iniciatyvos ar veiklos labiausiai suvienijo mokinius?

– Labiausiai suartina ne dideli renginiai, o paprasti dalykai – bendros išvykos, pasiruošimas šventėms, savanorystė, kartu įveikti iššūkiai. Tokiose situacijose vaikai pamato vieni kitus kitokiomis akimis, ir atsiranda daugiau supratimo bei pagarbos.

– Ar buvo momentas, kai supratote, kad klasė iš tiesų tapo stipria komanda? Kokių pokyčių mokinių elgesyje, bendravime ar motyvacijoje pastebėjote per projekto metus?

– Turbūt tada, kai vaikai pradėjo vieni kitais rūpintis natūraliai, be jokio priminimo. Kai matai, kad klasė moka ne tik kartu džiaugtis, bet ir kartu išgyventi sunkesnius momentus, supranti, kad tarp jų atsirado tikras ryšys.

Pastebėjau daugiau pasitikėjimo vieni kitais. Vaikai tapo drąsesni reikšti savo mintis, labiau įsiklausantys ir atsakingesni. Man atrodo, jie pradėjo labiau vertinti ne tik savo, bet ir bendrus pasiekimus.

– Ar buvo mokinių, kurie projekto pradžioje buvo mažiau aktyvūs, tačiau vėliau atsiskleidė?

– Tikrai taip. Ir tai viena gražiausių mokytojo darbo dalių. Kartais tyliausi mokiniai nustebina labiausiai. Kai žmogus pajunta, kad yra priimamas ir jo nuomonė svarbi, atsiskleidžia savybės, kurių galbūt anksčiau net pats savyje nebuvo pastebėjęs.

8B klasė išsiskiria tuo, kad joje labai daug skirtingų asmenybių, kurios išmoko būti kartu ir priimti viena kitą.

– Kaip pavyko įtraukti visus mokinius ir užtikrinti, kad nė vienas neliktų nuošalyje?

– Man visada buvo svarbu, kad kiekvienas vaikas jaustųsi reikalingas. Nebūtina būti garsiausiam ar aktyviausiam – kiekvienas turi savo stiprybių. Svarbiausia yra pastebėti ir suteikti galimybę jas parodyti.

– Kaip šiandieniniams paaugliams sekasi dirbti komandoje?

– Kartais tai nėra lengva, nes šiuolaikiniai vaikai labai individualūs ir turi daug skirtingų interesų. Tačiau kai jie supranta, kad bendras tikslas yra svarbesnis už asmenines ambicijas, gali pasiekti tikrai daug.

– Kaip vertinate šią „Druskininkų klubo“ iniciatyvą?

– Vertinu labai pozityviai. Man atrodo, kad vaikams labai svarbu jausti, jog jų pastangos yra matomos ir vertinamos. Tokios iniciatyvos ne tik motyvuoja, bet ir parodo, kad bendruomeniškumas, pagarba ir gebėjimas veikti kartu yra vertybės, kurios šiandien yra ne mažiau svarbios, nei akademiniai pasiekimai. Smagu matyti, kad jaunų žmonių augimas rūpi ne tik mokyklai, bet ir bendruomenei. Už šią puikią iniciatyvą ir laimėtą prizą nuoširdžiai dėkojame „Druskininkų klubui“.

– Ko vaikus išmoko tokie projektai?

– Tokie projektai moko gyvenimo. Jie moko atsakomybės, kantrybės, gebėjimo susitarti, priimti skirtingas nuomones ir būti šalia vieni kitų ne tik tada, kai sekasi.

Manau, kad bendruomeniškumo negalima išmokyti vien žodžiais. Jį galima užauginti, kuriant aplinką, kurioje žmogus jaučiasi priimtas ir svarbus.

– Kaip skatinate mokinius padėti vieni kitiems, o ne tik siekti asmeninių rezultatų?

– Stengiuosi parodyti, kad gyvenime ne viskas matuojama pažymiais. Labai svarbu mokėti džiaugtis kito sėkme ir suprasti, kad padėdamas kitam žmogui pats netampi silpnesnis.

Kai vaikas nebijo suklysti, užduoti klausimą ar būti savimi, vadinasi, klasėje yra gera atmosfera.

– Kaip mokiniai siūlo panaudoti „Druskininkų klubo“ skirtą 1000 eurų prizą?

– Tiesa sakant, diskusijų netrūksta. Idėjų yra įvairių, tačiau mane labiausiai džiugina tai, kad mokiniai šį prizą mato, kaip galimybę sukurti dar vieną bendrą patirtį. Jau vien tai parodo, kokia jiems svarbi yra bendrystė ir kartu praleistas laikas.

Man svarbu, kad sprendimą priimtų visi mokiniai kartu. Tai puiki proga išmokti išgirsti vieniems kitus ir suprasti, kad bendras sprendimas kartais yra vertingesnis už asmeninį norą, jis gali padėti išmokti tartis, ieškoti kompromisų ir gerbti kitokią nuomonę.

Tai – labai svarbios pamokos, praversiančios, vėliau kuriant santykius, dirbant komandoje ar priimant svarbius gyvenimo sprendimus.

– Jei Jūs galėtumėte patarti klasei, į ką investuoti šį prizą, ką pasiūlytumėte?

– Tikriausiai siūlyčiau investuoti į bendrą patirtį. Galbūt tai galėtų būti išvyka, edukacija ar kažkas, kas po daugelio metų primintų: „Mes tai patyrėme kartu.“ Man atrodo, kad gražiausia investicija yra į bendrystę.

– Aida, norisi ir Jus geriau pažinti. Kodėl pasirinkote mokytojos profesiją? Ar visada žinojote, kad dirbsite mokykloje?

– Negaliu pasakyti, kad tai buvo vienos dienos sprendimas, bet visada jaučiau, kad man svarbūs žmonės, jų augimas, santykiai. Mokytojo darbe mane žavi tai, kad kiekviena diena atneša ką nors nauja, o didžiausia prasmė slypi ne vadovėliuose, bet žmonėse. Turbūt todėl ir likau šiame kelyje.

Aišku, gyvenimas ne visada viską sudėlioja iš anksto, kuo daugiau save pažinau, tuo aiškiau supratau, kad noriu dirbti ten, kur galiu būti reikalinga. Ir šiandien galiu pasakyti, kad pasirinktas kelias man yra labai artimas.

– Kas Jus labiausiai įkvepia šiame darbe?

– Labiausiai įkvepia augimas. Nuostabu matyti vaiką, kuris prieš kelerius metus nedrąsiai stovėjo klasės gale, šiandien drąsiai kalbantį, pasitikintį savimi ir jau turintį savo svajonių. Tokie pokyčiai primena, kad mūsų darbas turi prasmę, nes kartu su mokiniais augu ir aš pati.

– Kas per Jūsų darbo metus labiausiai pasikeitė mokiniuose?

– Man atrodo, kad šiandieniniai vaikai daug drąsiau reiškia savo nuomonę, daugiau klausia, nebijo diskutuoti. Jie auga labai sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, todėl kartais jiems tenka susidurti ir su didesniu informacijos, lūkesčių ar spaudimo kiekiu.

Dėl to jiems ypač svarbus nuoširdus ryšys ir palaikymas.

– Ko mokiniai Jus pačią išmoko?

– Turbūt pirmiausia – lankstumo. Vaikai nuolat primena, kad pasaulis keičiasi, todėl ir mes turime mokėti keistis. Jie taip pat išmokė daugiau kantrybės ir priminė, kad kartais svarbiausia yra ne skubėti, o tiesiog būti šalia žmogaus.

Kai matai, kaip vaikai auga, bręsta, tampa drąsesni, labiau pasitiki savimi, supranti, kad tavo darbas turi prasmę. Tokiais momentais dar kartą įsitikinu, kad pasirinkau profesiją, kurioje svarbiausia yra žmogus ir ryšys su juo.

– Kokia mokinė buvote pati – pirmūnė, aktyvistė ar labiau svajotoja?

– Turbūt savyje turėjau po truputį visko. Buvau smalsi, aktyvi, mėgau dalyvauti įvairiose veiklose, tačiau kartu turėjau daug svajonių ir mėgau stebėti žmones. Galbūt būtent tai ir padeda šiandien geriau suprasti savo mokinius.

– Kokios savybės, Jūsų nuomone, svarbiausios geram klasės vadovui?

– Manau, kad pirmiausia – gebėjimas išklausyti. Vaikai labai greitai pajunta, ar suaugęs žmogus yra nuoširdus. Taip pat svarbi yra kantrybė, pagarba, humoro jausmas ir gebėjimas matyti ne tik pažymius, bet ir žmogų.

– Koks didžiausias iššūkis šiandien, dirbant su paaugliais? Kas Jus labiausiai nustebina šiuolaikiniuose mokiniuose?

– Turbūt padėti jiems nepasimesti labai greitame pasaulyje. Šiandien paaugliai susiduria su daugybe informacijos, lyginimosi, spaudimo būti tobuliems. Todėl kartais svarbiausia užduotis yra padėti jiems suprasti, kad jie yra vertingi tokie, kokie yra.

Mane stebina mokinių kūrybiškumas ir gebėjimas prisitaikyti. Kartais atrodo, kad jie pasaulį mato visiškai kitaip, nei mes, ir tai yra labai įdomu. Jie drąsiau kalba apie savo jausmus, kelia klausimus ir nebijo ieškoti savų atsakymų.

Po išoriniu užsispyrimu ar noru atsiriboti dažnai slepiasi labai didelis poreikis būti mylimiems, suprastiems ir priimtiems. Paaugliams labai svarbu žinoti, kad net ir klysdami jie turi saugią vietą, į kurią gali sugrįžti.

– Ką laikote didžiausiu savo, kaip mokytojos, pasiekimu?

– Turbūt didžiausiu pasiekimu laikau ne konkrečius rezultatus ar įvertinimus, o tai, kad per tuos metus pavyko užmegzti nuoširdų ryšį su mokiniais. Labai gera matyti, kaip jie auga, atranda savo kelią ir tampa savarankiškomis asmenybėmis. Manau, kad didžiausias mokytojo darbo įvertinimas yra žinojimas, jog buvai svarbi jų gyvenimo etape ir galbūt palikai kažką gero, kas lydės juos toliau.

– Ko palinkėtumėte savo 8B klasei, išlydėdama ją į kitą mokyklinį etapą?

– Norėčiau, kad jie išsaugotų smalsumą ir drąsą būti savimi. Kad nebijotų klysti, nebijotų svajoti ir niekada neprarastų gebėjimo džiaugtis kitų sėkme. O svarbiausia – kad visada prisimintų, jog žmogaus stiprybė slypi ne tame, kiek jis viską gali vienas, bet tame, kiek šalia jo yra žmonių, kuriais gali pasitikėti.

8B – tai klasė, su kuria buvo daug juoko, iššūkių, augimo ir gražių akimirkų, todėl esu dėkinga, kad galėjau būti šios kelionės dalimi.

Parengė Laima Rekevičienė