Antanas Andrijauskas: „Žmona, Druskininkai ir trenerio darbas – geriausi mano gyvenimo pasirinkimai“
„Dabar Lietuvoje nėra miestelio ar miesto rankinio komandos, kurioje nežaistų druskininkiečiai ar jų atžalos“, – kalbėjo rytoj garbingą 80-ies metų sukaktį švęsiantis rankinio treneris Antanas Andrijauskas. Jis – vienas iš Druskininkų rankinio titanų, kartu su šviesaus atminimo kolegomis Albinu Arbačiausku ir Romu Zautra ne vieną dešimtmetį ugdęs rankinio profesionalus Druskininkams ir visai Lietuvai.
Jubiliatas ne vienai druskininkiečių kartai puikiai pažįstamas, kaip puikus fizinio ugdymo mokytojas, padėjęs ne vienos kartos mūsų miesto žmonėms pamilti fizinę kultūrą ir sportą. Mažai kas žino, kad A. Andrijauskas – ne tik puikus rankinio treneris, bet ir buvęs aukštos klasės krepšininkas, iki šiol nekantriai laukiantis Kauno „Žalgirio“ rungtynių.
A. Andrijauskas – vienas iš Druskininkų rankinio titanų, ne vieną dešimtmetį ugdęs rankinio profesionalus Druskininkams ir visai Lietuvai / Roberto Kisieliaus nuotrauka
Šis kuklus, bet stiprios dvasios žmogus nelabai mėgsta girtis savo nuveiktais darbais, į sporto aukštumas atvestais rankininkais. Jis labiausiai džiaugiasi Druskininkų žmonėmis, su kuriais jį suvedė gyvenimas ir paliko abipusę meilę bei pagarbą.
Su 80-ąjį jubiliejų pasitinkančiu A. Andrijausku pasikalbėjome apie rankinį, krepšinį, šienaujamą pievą Aukštaitijoje, vietoj kamuolių į krepšį mėtomus bulvių maišelius ir, žinoma, meilę Druskininkams.
– Esate tikras aukštaitis, tačiau jau daugiau nei penkiasdešimt metų gyvenate Druskininkuose. Kas Jus atvedė į mūsų kurortą?
– Baigiau Dusetų vidurinę mokyklą, įstojau į tuometį Vilniaus pedagoginį institutą, studijavau Geografiją ir kūno kultūrą. Besimokant trečiame kurse, mane paėmė į sovietinę armiją. Ten atpyliau trejus metus, buvau sporto salės laborantas, nes institute žaidžiau krepšinio komandoje, taip pat mėgau rankinį. Po kariuomenės sugrįžau į institutą toliau tęsti mokslų. Penktame kurse vedžiau būsimą matematikos mokytoją Danutę.
Gavome paskyrimą dirbti Klaipėdoje, nelabai ten norėjome važiuoti. Susikrovėme lagaminus, pasiėmėme lašinių, dešros ir išvykome į pajūrį. Nors man labiau prie širdies buvo krepšinis, teko užsiimti rankiniu, nes Klaipėdoje reikėjo rankinio trenerio. Sakė, eik, pabandyk. Pabandžiau, dirbau su keturiomis grupėmis. Nebuvo lengva, bet dvi mano komandos jau po metų savo amžiaus grupėse tapo Lietuvos vicečempionėmis. Per Jaunimo žaidynes Vilniuje susitikau su treneriu A. Arbačiausku, kuris pakvietė mane važiuoti dirbti į Druskininkus. Prie jo kvietimo prisidėjo ir tuo metu Alytuje gyvenęs R. Zautra: „Važiuojam, padarysim Druskininkuose rankinį“. Nors Klaipėdoje manęs prašė pasilikti, bet apsisprendžiau važiuoti į Druskininkus, juolab, kad mano žmona kilusi iš tų kraštų, iš Liškiavos. Atvažiavom. Ir jau penkiasdešimt trejus metus čia gyvenam.
A. Andrijausko auklėtiniai žaidė įvairaus lygio rinktinėse, jie buvo pripažinti geriausiais Lietuvos rankininkais / Druskininkų sporto centro archyvo nuotraukos
– Ką tuomet radote Druskininkuose? Kaip sekėsi dirbti rankinio treneriu?
– Druskininkuose tuo metu nebuvo sporto mokyklos, mus priėmė Varėna, ir dvejus metus Druskininkų vaikai sportavo už Varėną. Po dvejų metų, valdžiai padedant, Druskininkuose buvo įkurta sporto mokykla.
Tuo metu Druskininkuose pagrindinės sporto šakos buvo rankinis ir lengvoji atletika. Treniravimosi sąlygos buvo labai prastos. Mieste tebuvo vienintelė mokykla su normalia sporto sale. Treniruotės vykdavo dviem pamainomis, tęsdavosi iki pusiaunakčio. Daug dirbome, nebuvo mums nei šeštadienių, nei sekmadienių, neskaičiavome laiko, pinigų, be to, dar dirbome ir fizinio auklėjimo mokytojais. Gerai, kad vaikų, norinčių sportuoti, tuo metu tikrai netrūko. Mokykloje vykdėme eksperimentą – vesdavome po penkias savaitines fizinio lavinimo pamokas.
Rankinio žaidėjai neturėjo normalių marškinėlių, turėjome tik keletą kamuolių, kuriuos labai saugojome, kad kas nepavogtų. Paskui situacija ėmė keistis, atsirado verslininkų, kurie ėmė remti, įsigijome autobusiuką.
Mūsų komandų kelionių geografija tuomet buvo labai menka – Leningradas, Maskva, Gardinas. Paskui jau daugiau pavažinėdavome, bet susidurdavome su problema – nemokėjome anglų kalbos.
Paskui su kolega A. Arbačiausku mokykloje įkūrėme sportinę klasę, kurioje ugdėme profesionalius rankininkus, kurie vėliau buvo garsūs visoje Lietuvoje. Išugdėme ypač daug rankinio vartininkų, net 16 iš jų žaidė Lietuvos rinktinėse. Nebuvo nė vienos komandos, kad druskininkiečiai nebūtų čempionai ar prizininkai.
Bet tuo metu svarbiausias rodiklis buvo išugdyti sportininkus, kurie žaistų „Granito“ komandoje. Mano auklėtiniai žaidė įvairaus lygio rinktinėse, jie buvo pripažinti geriausiais Lietuvos rankininkais. Ypač buvo vertinami Druskininkuose parengti rankinio vartininkai. Sakydavo, jei vartuose stovi druskininkietis, tai įvartį įmesti bus labai sunku. Mano auklėtinis Almantas Savonis yra laikomas visų laikų geriausiu Lietuvos rankinio vartininku.
Andrijauskų dukra Kristina ir sūnus Darius su šeima susitiko Madeiros saloje / Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kaip vertinate dabartinę Lietuvos rankinio situaciją?
– Dabar rankinis Lietuvoje ritasi žemyn. Manau, kad taip yra dėl mažesnio vaikų suinteresuotumo. Sporto šakų yra daug, didelis pasirinkimas, visur ėmė dominuoti krepšinis. Net tokiame Pasvalyje, kuriame visais laikas dominavo rankinis, dabar svarbiausiu tapo krepšinis su „importiniais“ sportininkais. Pritariu treneriui Vladui Garastui, kad turime ugdyti savus sportininkus, o ne pirkti iš užsienio. Jaunimas jau skaičiuoja pinigus, todėl renkasi krepšinį – ten didelis užmokestis, o rankinyje pinigai – nedideli. Druskininkuose irgi sumažėjo trenerių štabas, liko tik viena Danguolė Sukankaitė, o reikėtų mažiausiai dviejų.
Visi vaikai veržiasi į krepšinį, bet reikia jaunam žmogui suteikti galimybę apsispręsti, ar jis tinkamas tai sporto šakai, nereikia jo per prievartą daryti krepšininku, juolab, kad krepšinis Druskininkuose tarsi ir neprigijo.
– Kokie reikalavimai keliami rankininkui?
– Pagal mokslininkų tyrimus, krepšininkui reikia stiprių kojų, o rankininkui reikia ir stiprių kojų, ir galingų rankų bei liemens. Kai būdavo rengiamos sporto stovyklos, į kurias susirinkdavo įvairių sporto šakų sportininkai, rankininkai būdavo stipriausi ir patirdavo mažiau traumų, nors rankinis yra šiurkštus sportas – tave spaudžia, stumdo. Dėl šios priežasties, mano nuomone, mergaitėms jis nėra labai tinkamas. Rankininkai yra galingi vyrai, jie stipresni ir už krepšininkus, ir už futbolininkus. Jėgos rankinyje daug, todėl sportininkui būtinas geras bendras fizinis parengimas.
– Ar stebite rankinio varžybas per televizorių?
– Visada stebiu, dar kartais ir į Alytų nuvažiuoju stebėti jas gyvai. Rankinis yra gražus žaidimas. Taip pat stebiu ir savo antrosios meilės – krepšinio – varžybas. Kai žaidžia „Žalgiris“, man visada pakyla kraujospūdis. Labai patinka Anglijos futbolas, kai tik rodo varžybas, tai būtinai stebiu. Gaila, kad Lietuvoje futbolas nepasiekęs gero lygio, nėra futbolo mokyklos.
– Daug metų Druskininkų mokyklose dirbote fizinio lavinimo mokytoju. Kaip vertinate dabartinę fizinio parengimo situaciją mokyklose?
– Kūno kultūra mokyklose yra apleista. Kai dirbau mokykloje, nė vienas moksleivis negaudavo penketo, jei neprisitraukdavo prie skersinio bent 8-10 kartų. O dabar labai silpnas jaunimas, programų reikalavimai yra nevykę, nuolat keičiamos sistemos. Mokytoju man irgi patiko dirbti. Dabar būtų sunkiau dirbti, vaikams suteiktos didelės galios, ir su jų tėvais nelengva. Anksčiau buvo taip: pasakė tėvas ar motina, mokytojas, ir šventas dalykas. Gal dabar per daug tos demokratijos ten, kur jos ir nereikėtų?
Su kolegomis ir auklėtiniais Druskininkų sporto centre / Druskininkų sporto centro archyvo nuotrauka
– Visą gyvenimą aktyviai sportavote, žaidėte rankinį, krepšinį, kaip dabar palaikote fizinę formą?
– Ilgai buvau geros fizinės formos. Būdamas 60-ies, dar žaisdavau veteranų krepšinį, bet dabar jau sveikata nėra tokia gera. Gal nuo pat vaikystės gauti dideli fiziniai krūviai dabar privertė ją sušlubuoti?
Buvau kaimo vaikas, nuo devintos klasės šienaudavau, visos vasaros prabėgdavo, dirbant kaime, buvo daug fizinio darbo. Tėviškėje giminės pasistatė namą, o šalia nebuvo vandens, tai man tekdavo naščiais nešioti vandenį iš versmės, po du dešimties litrų kibirus. Mokykloje daug sportavau, nors neturėjome gerų sąlygų. Kamuolių neturėjome, tai bulvių maišelius mėtydavome į krepšį.
Kai išėjau į pensiją, irgi nesėdžiu ant sofos. Su žmona kasdien einame savo maršrutą – aplink parkelį. Druskininkai tuo ir žavūs, kad gyveni gamtoje ir nereikia eiti sportuoti už miesto, gamta – čia pat.
– Kaip susiklostė Jūsų asmeninis gyvenimas?
– Kai su žmona gyvenome Klaipėdoje, vienos ekskursijos į Druskininkus metu man pasirodė, kad šis miestukas labai patrauklus. Pagalvojau: gal visai gera būtų čia gyventi? Juolab, kad man niekada nepatiko dideli miestai, nors siūlė darbus ir Vilniuje, prašė pasilikti Klaipėdoje.
Kai su žmona atvykome į Druskininkus, vietos valdžia mums padėjo. Pradžioje apgyvendino mediniame name, bet sakė, kad jį greitai nugriaus. Taip ir buvo, namą po metų nugriovė, o mums davė butą.
Su žmona užauginome du vaikus – dukra Kristina gyvena ir dirba JAV, ji yra biomedicinos mokslų daktarė. Sūnus Darius su šeima gyvena Didžiojoje Britanijoje, jis irgi puikiai susitvarkė gyvenimą. Turiu du anūkus, vienas dar mokosi mokykloje, o kitas studijuoja psichologiją.
Man labai gera, kad Druskininkuose turiu labai daug pažįstamų žmonių. Kur tik nueini, visur pažįstami, visi maloniai sveikinasi. Poliklinikoje buvau tirtis širdies, tai ten mane pažino buvusi mokinė ir maloniai padėjo atlikti tyrimus. Druskininkuose jaučiuosi savas. Tik labai gaila, kad tų bičiulių ir draugų ratas vis mažėja, jau daug mano bendraamžių iškeliavo Anapilin.
– Kas Jus šiame gyvenimo etape džiugina, o kas liūdina?
– Liūdina vykstantys karai, kuriuose žūsta nekalti žmonės. Tai baisus dalykas. Juk galėtų visi laimingai gyventi – gavome laisvę, turime demokratiją. Mes gal ramiai nugyvensime gyvenimą, nedaug liko, bet jaunimui nebus lengva.
Džiugina anūkai. Smagu, kad turiu puikią šeimą, kad su žmona kasdien galime savo kojomis ratuką aplink parką apsukti, kad patogiai gyvename šiame mieste. Džiugu, kad galime visaverčiai gyventi, nuvažiuoti į kaimą Liškiavoje, į žmonos tėviškę, šienauti, kasti tvenkinuką. Smagu, kad judu, nes negalėčiau sėdėti kabinete, visada jaučiuosi kaimo vaiku.
– Dabar, kai pasitinkate garbingą jubiliejų, ar pagalvojate, kad ką nors gyvenime darytumėte kitaip?
– Manau, kad nieko nekeisčiau. Man patiko tai, ką dirbau. Su žmona neseniai atšventėme 55-erių metų santuokos jubiliejų. Ko gero, tai buvo teisingiausias pasirinkimas. Smagu, kad gyvenime su niekuo nesipykau, stengiausi gražiai sugyventi. Panašu, kad tuos metus, kuriuos man skyrė likimas, nugyvenau visai neblogai. Žinoma, gyvenimas ritasi į pabaigą, bet nuo to nepabėgsi, svarbu jį teisingai ir padoriai nugyventi. Gal man tai pavyko?
Apdovanotas už rankinio sporto plėtotę
Prieš penkerius metus tuometis Kūno kultūros ir sporto departamentas 75-erių metų sukakties proga ir už rankinio sporto plėtotę ilgametį Druskininkų sporto centro rankinio trenerį A. Andrijauską apdovanojo Sporto garbės kryžiumi.
Nuo pat trenerio darbo pradžios A. Andrijauskas dirbo su jaunaisiais rankininkais ir pasiekė aukštų sporto rezultatų. Trenerio auklėtiniai Almantas Savonis, Žilvinas Jeskelevičius, Audrius Riauba, Povilas Lukoševičius, Svajūnas Muzikevičius, Mindaugas Tarcijonas, Rytis Šimoniutis ir Ugnius Lekavičius tapo Lietuvos suaugusiųjų, jaunimo, jaunių bei jaunučių rankinio rinktinių nariais, jie atstovavo Lietuvai Pasaulio bei Europos rankinio čempionatuose.
Laimutis Genys