Atviras pokalbis su budinčios globotojos kelią pasirinkusia druskininkiete Aiste

Padėti dvimečiui mažyliui pradėti vaikščioti, skaityti pirmąją pasaką šešiamečiui, budėti prie maištaujančio paauglio ligoninėje – tai tik dalis patirčių, kuriomis pasidalijo prieš beveik šešerius metus budinčios globotojos kelią pasirinkusi druskininkietė Aistė. Birželio pabaigoje Druskininkuose bus surengtas globojančių šeimų festivalis „Vaikai yra vaikai“. Mūsų mieste yra nemažai globėjų, kurie dalijasi savo istorijomis. Viena iš jų – pasikalbėti sutikusi Aistė.

Didžiausias globos džiaugsmas – pamatyti pasikeitusį vaiką, kai jis iš tavo namų išeina kitoks / Asociatyvi nuotrauka

Tuomet, kai 2017-ųjų sausį žiauriai sumuštas Matukas mirė Kauno klinikose, druskininkietė Aistė pasijuto tokia sukrėsta šio įvykio, kad su savo šeima atvirai pasikalbėjo apie norą padėti likimo nuskriaustiems vaikams ir paklausė, ar jie sutiktų. Nei vyras, nei vyresnysis sūnus apsisprendimui neprieštaravo.

„Visada norėjau padėti kitiems. Iš pradžių atkreipiau dėmesį į iniciatyvą „Niekieno vaikai“, tačiau pas mus tokios pagalbos nereikėjo. Tuomet laikraštyje „Mano Druskininkai“ pamačiau skelbimą, kviečiantį globoti“, – apie savo kelią link budinčio globotojo veiklos pasakoja Aistė.

Kartu su vyru ji išklausė mokymus, sulaukė teigiamos išvados, kad gali tapti laikinaisiais globėjais, net pakeitė būstą, kad namai būtų erdvesni. Ir laukė.

Per metus – 14 vaikų, kuriems reikėjo globos

Pasiteiravus, ar ji prisimena pirmąjį vaiką, kurį reikėjo prižiūrėti, Aistė sako, kad nepamiršo nė vieno pas ją gyvenusio vaiko. Pirmasis pas ją buvo atvežtas nedrąsus trylikametis berniukas, globėjos namuose praleidęs 5 dienas .

„Pirmą kartą priimti vaiką buvo tikrai šiek tiek nedrąsu. Juk nežinojau, ką jis mėgsta, ką valgo. Bet gal taip net geriau – turėjome nuo ko pradėti pokalbį ir užmegzti ryšį“, – prisimena moteris.

Budinčios globotojos namuose vaikai būna skirtingą laiką – kartais keletą parų, kol atvyksta artimieji, kartais – metus ir ilgiau, kol baigiasi teisminiai procesai.

2022 metais Aistės šeimoje buvo apsistoję 14 vaikų, praėjusiais metais – šiek tiek mažiau.

Paklausta, ar būna atvejų, kai sunku susišnekėti su vaiku, Aistė iš karto pataiso – negalima taip sakyti, vaikai tiesiog būna išsigandę.

„Jie visi – didelėmis, baimės pilnomis akimis, susikaustę, išsigandę. Tam, kad išsklaidyčiau tą įtampą, pirmiausia viską aprodau namuose: kur valgyti, kur praustis, kur bus jo kambarys, jo erdvė. Kai supažindinu su namų aplinka, einame žaisti, kažką gaminti į virtuvę – vaikai išlaisvėja pamažu, nereikia to skubinti“, – sako Aistė.

Į jos namus patenka ne tik lietuviai. Yra buvęs atvejis, kai pateko paauglė iš Lenkijos. Tuomet teko įveikti ir kalbos barjerus. „Gerai, kad kažkiek suprantu lenkų kalbą, nors kalbėti man sunku, bet pagelbėjo vertėjavimo programėlės. Kiek galėjau, kiek mokėjau, nuraminau, tada kartu paskambinome Lenkijoje esančiai mergaitės mamai, nuraminome“, – pasakoja globėja.

Laikiniesiems globėjams nuolat pagalbą suteikia Globos centro komanda / Dianos Sinkevičiūtės nuotrauka

Padėti vaikui – didžiausia motyvacija

Svajoti padėti – yra viena. Suteikti pagalbą – kas kita. O kaip reagavo Aistės šeima, kai pirmieji vaikai apsigyveno šeimoje? „Vyras reagavo normaliai, nes mes kartu išklausėme mokymus, kuriuose labai daug visko sužinojome. Vyresnysis sūnus jau kuria savo gyvenimą, jis pasiteirauja, kaip mums sekasi, bet per daug nesikiša. O mažasis auga, tad būna, kad nenori dalintis žaislais, atsiranda konkurencija su šeimoje apsigyvenusiais vaikais. Bet aš manau, kad tai yra sveika, mokomės pasidalinti, padėti. Tai labai naudinga patirtis visiems“, – įsitikinusi Aistė.

Tikriausiai daugeliui iškyla klausimas, ar nėra sunku atsisveikinti su vaiku, kuris, pagyvenęs šeimoje, tampa jos nariu. Aistė neslepia – būna visko. „Yra buvę labai sunku. Ypač – su mažuliukais, kai jie pamato normalų šeimyninį gyvenimą, ir kai žinai, kad jie grįžta į tą pačią aplinką, iš kurios buvo paimti. Sunku būna ir vaikui, ir man. Bet aš žinau, kad nors šiek tiek jam padėjau, parodžiau, pamokiau. Žinau, kad būtent to ir siekiu gyvenime, ir tai mane motyvuoja“, – sako moteris ir priduria, kad, prižiūrint vaikus, ji niekuomet nebūna viena, visą kelią ją lydi ir Globos centro komanda.

Globėjui suteikiama visa reikalinga pagalba

Paklausus, ar nebūna, kad, atvežus vaiką pas budinčią globotoją, jo giminaičiai puola piktybiškai vaiko ieškoti ir reikalauja jį atiduoti, Aistė atsidūsta, kad yra daug liūdniau – jie yra net nelinkę kovoti dėl savo vaikų.

„Kartais vaikai iš šeimų pabėga dėl konfliktų. Bet labai dažnai juos paima dėl to, kad tėvai vartoja alkoholį. Kartą pas mus atvežė vienuolikametį berniuką iš Ukrainos. Jis taip nustebo, kad, atėjus savaitgaliui, mūsų šeimoje nevartojamas alkoholis, nes jo šeimoje tai buvo norma, – pasakoja moteris. – Vaikų istorijos sukrečia visada“.

O ką daryti, jei pačiam globėjui prireikia pagalbos? Juk jis turi atlaikyti didelį psichologinį krūvį.

„Globėjo tikrai niekas nepalieka vieno. Yra Globos centro komanda, kuri padeda, galima nueiti pas psichologą – tikrai turiu, kas mane pastiprina šiame kelyje. Ir tuo džiaugiuosi. Pavyzdžiui, buvo situacija, kai norėjau padėti vaikui, bet jis tos pagalbos priimti nenorėjo. Tu vaiku tiki, pasitiki, viską jam atiduoti, o jis tam priešinasi. Tada dalyvavau papildomuose mokymuose, kurie labai padėjo – viskas susidėliojo į vietas“, – savo patirtimi dalijasi Aistė.

Vaikų istorijos sukrečia

Globėjas gali pasirinkti, kokios lyties ar amžiaus vaikus norėtų globoti. Aistė sako, kad ji jokių sąlygų neturinti – nori padėti tiems, kam jos pagalbos prireikia čia ir dabar.

Ilgiausiai Aistės šeimoje – metus ir du mėnesius – gyveno šešiolikmetis paauglys, kuris daug maištavo, bet galiausiai suprato, kad viskas buvo daroma jo paties labui.

„Tu vaikui sakai, kad tu jį užtarsi, saugosi, padėsi. Ir tada jis tave tikrina. Ar tu nemelavai. Jis bando tavo ribas ir žiūri, ar tikrai nepaliksi, ar tikrai užtarsi. Berniukas bėgo iš namų, nesakė, kur yra, grįždavo išgėręs arba jį parveždavo policija, jis neadekvačiai elgėsi. Kartą kartu su policija išvežėme į ligoninę, jis miegojo, o aš iki aštuntos ryto sėdėjau šalia lovos. Ir jis pabudęs taip nustebo, kad aš esu čia. Tada jam pasakiau, kad pažadėjau rūpintis, ir tai darysiu“, – prisimena Aistė.

Paklausus, ar tokiomis akimirkomis, kai prie išgėrusio paauglio tenka budėti ligoninėje, nesulaukia priekaištų, kad galbūt pačios vaikams tuo metu reikia mamos, moteris sako, kad tuo metu jos vaikai saugiai būna namuose su tėčiu. „Pirmiausia, aš tokių dalykų nepasakoju kiekvienam – todėl ir tų reakcijų nepatiriu. Antra, aš jaučiu, kad tam paaugliui aš reikalingesnė, negu ramiai namie miegančiam savam. Nes nuo to paauglio nusisuko artimieji, ir jis nieko daugiau pasaulyje neturi. Jis vienas kaip pirštas. Tu negali jo taip palikti“, – jautriai kalba pašnekovė.

Kai berniukui atėjo laikas palikti Aistės namus, ji jam parašė laišką, kad jis visada gali į ją kreiptis, kad jos numeris niekada nepasikeis.

„Persiųsdavau jam pinigų gimtadienio proga, vėliau jis išvažiavo į užsienį, ir mūsų ryšys nutrūko. Vieną dieną netikėtai jį sutikau einantį gatve. Pasikalbėjome, nuo to laiko vėl susirašome, palaikome ryšį. Tada, sutiktas gatvėje, jis man pasakė: kai aš atsuku laiką atgal, tai pas jus man buvo geriausia. Ir tie žodžiai taip giliai man įstrigo – reiškia, aš einu teisingu keliu“, – atvirai sako Aistė.

Didžiausias globos džiaugsmas – pamatyti pasikeitusį vaiką, kai jis iš tavo namų išeina kitoks.

„Metų ir aštuonių mėnesių vaikutis nevaikščiojo. Ne todėl, kad turėjo negalią, jis buvo sveikas, tiesiog visą laiką jis būdavo tik lovytėje, niekas jo nemokė eiti. Mūsų namuose jis žengė pirmus savarankiškus žingsnius. Kitas vaikas, lankantis mokyklą, nekalbėjo – tardavo tik padrikus skiemenis, garsus. Pabuvęs pas mus, jis jau pradėjo tarti aiškesnius skiemenis. Ir tas pokytis man suteikia didelį džiaugsmą. Gyvenime negalvojau, kad gali būti neverkiantis vaikas. Bet pas mane ir toks buvo – jis neverkė, nes visus dvejus jo gyvenimo metus niekas į verksmą neatliepė, – pasakoja Aistė. – Vienas šešerių metų berniukas pats save supdavo ir linguodavo tol, kol užmigdavo. „Skaičiau pasakas ir mačiau jo išplėstas akis – jis nesuprato, kodėl aš tai darau. Jo tai nemigdė, jis klausėsi ir klausėsi. Tada pradėjau dainuoti lopšines, ir jis nurimo. O paskutinius vakarus pas mus jau nebesisupdavo“.

Norintieji globoti – turėtų pabandyti

Kadangi moteris su aplinkiniais per daug neatvirauja, tai iš kaimynų jokių komentarų dėl globos nesulaukia. „Nežinau, ką galvoja kaimynai, nes būna, kad atvežti vaikai pabėga, mes kviečiame policiją, ji pas mus atvažiuoja ne kartą“, – šypsosi moteris ir priduria, kad aplinkinių nuomonė jai nėra tiek svarbi, kiek noras suteikti vaikui namus. O didžiausia jos parama – vyras.

Budinti globotoja sulaukti skambučio iš vaiko teisių apsaugos specialistų gali bet kada, bet kuriuo paros metu, ir vaikas į šeimą turi būti priimtas 100 proc. – pasirinkimų nėra.

„Vasarą turėjome dalyvauti giminės susitikime. Paskambinau pranešti, kad mūsų atvyks daugiau, nei planuota. Net nekyla klausimų, į šeimą atėjęs vaikas visada keliauja kartu, – sako Aistė. – Su mažyliais problemų nėra, jiems panašiuose susitikimuose linksma, o paaugliai jau labiau nori atskiros erdvės“.

Paklausta, ką pasakytų tiems, kurie galvoja apie globą, bet abejoja, Aistė sako – būtina save išbandyti: „Reikia nueiti į mokymus – jie tikrai puikūs, sudėlioja labai daug taškų ant „i“. Mes galbūt atėjome su rožiniais akiniais, o ten supratome, kad bus nelengva, bet labai svarbu“, – įsitikinusi Aistė.

Paklausus, ar randa laiko sau, Aistė šypsosi  – visi namuose žino, kad rytinis kavos puodelis yra jos laikas. O po jo – šeimos ir vaikų reikalai.