Druskininkai 1997-2000 metais: rezultatai kalba patys už save

1997 metais buvo išrinkta trečioji politikų, stojusių prie kurorto vairo, Taryba. Miesto meras – Algimantas Maknys, mero pavaduotojas – Stasys Gasiliauskas, vėliau – Vytautas Dabrukas.

Šios kadencijos darbas priminė plaukimą pasroviui, o ne strateginių kurortui reikšmingų sprendimų ieškojimą. Nebuvo imtasi jokių veiksmų, kad kurortinės paskirties objektai priklausytų kurortui. O juk, regis, valdžia turėtų nešti atsakomybę už tai, kas yra jos mieste.

Paradoksalu, bet patys juodžiausi Druskininkų laikai buvo tada, kai valdžioje ministrų postus užėmė net 5 buvę druskininkiečiai: konservatorė Irena Degutienė (tuo metu – Socialinės apsaugos ir darbo ministrė), konservatorius Juozas Galdikas (tuo metu – Sveikatos apsaugos ministras), konservatorė Laima Andrikienė (tuo metu – Europos reikalų ministrė), konservatorius Kornelijus Platelis (tuo metu – Švietimo ir mokslo ministras), Rimantas Pleikys (tuo metu – Ryšių ir informatikos ministras).

Nemažai tuo metu į Druskininkų Tarybą patekusių žmonių bandė išpešti kuo didesnės asmeninės naudos. Pavyzdžiui, iš pirmo žvilgsnio geri sprendimai įkurti menui skirtas dirbtuves ir skatinti kultūrinį gyvenimą baigėsi tuo, kad dirbtuvės perėjo į privačias rankas ir tapo gyvenamaisiais namais.

Štai tuometis Tarybos narys, konservatorius Gintaras Žilys, galimai pasinaudojęs tarnybine padėtimi ir pažintimis, sugebėjo kūrybines dirbtuves paversti gyvenamuoju namu per vieną naktį…

K. Dineikos sveikatingumo parko prieigose, nuostabioje vietoje ant Ratnyčėlės upės kranto G. Žiliui buvo skirtas pastatas meno dirbtuvėms įrengti. 1992 metais tai padarė Druskininkų miesto valdyba, tuomet vadovaujama konservatoriaus Vytauto Vaišnoro. Tai turėjo būti kultūrinė kurorto oazė, padedanti burti menininkus ir skatinanti kultūrą. 1997 m. buvo išduotas kūrybinių studijų statybos leidimas.

2000-ųjų kovo 1 dieną surengti rinkimai, kuriuos konservatoriai pralaimėjo. Iki kadencijos pasikeitimo buvo likęs mėnuo, per kurį G. Žilys suskubo tvarkytis asmeninius reikalus. Pasinaudojęs vis dar užimamomis Tarybos nario pareigomis, 2000 kovo 7 d. sugebėjo gauti leidimą vykdyti gyvenamojo namo su kūrybinėmis dirbtuvėmis ir garažu statybas. 2000 m. kovo 8 dieną, lygiai po paros, G. Žiliui išduotas individualaus statinio pripažinimo naudoti aktas. Druskininkiečiai, prisiminę šią istoriją, iki šiol juokauja: „namas per vieną naktį“.

Ne ką mažiau įdomi ir tuometinio miesto dailininko A. Balkės istorija.

1991 m. miesto valdyba priėmė sprendimą kurorto centre Žaliojoje g. esančiame name įrengti kūrybines dirbtuves. Tačiau kultūros židinys ten niekada nebuvo įkurtas, nes tuomet Architektūros ir urbanistikos skyriuje dirbusiam A. Balkei 1996 m. buvo leista kūrybines dirbtuves privatizuoti. Vietoj kultūrinės oazės ten iškilo privatus A. Balkės namas.

Kol į valdžią patekusieji konservatoriai rūpinosi savo gerbūviu, pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį Druskininkai užbaigė, kaip nykstantis miestas: bankrutavo Vakarų ir „Litimpeks“ bankai ir buvo uždaryti Druskininkuose veikę jų skyriai, bankrutavo verslai ir sanatorijos, tarp jų – ir Sveikatos ministerijai tuomet priklausiusios gydyklos. Tuo metu nedarbo rodikliai Druskininkuose šovė į bene didžiausias aukštumas šalyje.

Jei 1992 m. Druskininkuose metų pabaigoje buvo registruota 283 bedarbiai, tai 2000-aisiais šis skaičius tapo beveik 11 kartų didesnis – buvo registruota 3104 bedarbiai. Nedarbo lygis Druskininkuose 2000-ųjų pabaigoje buvo net 27 proc.

1997-2000 metai buvo krizės ir bankrotų laikotarpis, kai kurortui buvo klijuojamos narkomanų, bedarbių miesto, mirštančio kurorto etiketės.

Atvykstančių turistų skaičius su kiekvienais metais mažėjo. Sanatorijų užimtumas buvo itin mažas, žiemą jis geriausiu atveju siekdavo 20 proc. 2000-aisiais Druskininkuose per visus metus apsilankiusių turistų skaičius siekė tik 39,4 tūkst.

Kas vyko Druskininkuose 1997-2000 m.?

1997 m. Druskininkų dailės mokyklai suteiktas Vytauto Kazimiero Jonyno vardas

1998 m. Petrui Viščiniui suteiktas Druskininkų miesto garbės piliečio vardas

1999 m. Atidaryti Druskininkų parapijos namai

1999 m. Įkurta mineralinio vandens pilstymo įmonė UAB „Druskininkų rasa“

1999 m. Įkurtas Vilniaus Žirmūnų darbo rinkos mokymo centro Druskininkų filialas

1999 m. Varėnos rinktinės štabas iš Druskininkų buvo perkeltas į Varėną

1999 m. Muitinė iš Druskininkų perkelta į Alytų

1999. m. Įsteigta pradinė mokykla, kuriai 2000-aisiais suteiktas „Saulės“ vardas.

1999 m. įkurtas asociacijos LADRUVA biuras

2000 m. Savivaldybės iniciatyva surengta konferencija „Kokia kultūra reikalinga Druskininkų miestui?“

1997-asiais išrinkta Druskininkų miesto Taryba

Vytautas Dabrukas, 1997-2000 m. kadencijos mero pavaduotojas: „Daug gražių ir nostalgiškų prisiminimų apie aną metą, dirbome komandiškai, uoliai, buvome lyg kumštis. Niekada nepradėdavome darbo visko neišanalizavę, nematydami tikslo ir gairių. Tuo metu daug jėgų skyrėme kurorto turizmo sektoriui, tad bendradarbiavome su tos srities profesionalais, puikiais specialistais: Algirdu Deščeru, Albertu Katilovskiu, Tadu Šinkumi, kitais aktyviais žmonėmis, susirinkdavome drauge ir spręsdavome einamuosius klausimus, iškilusias problemas. Visuomet susidarydavome darbotvarkę, galvojome strateginius planus, teikėme ir fiksavome įvairius pasiūlymus, rekomendacijas vardan miesto gerovės. Įkūrėme kurorto vystymo komitetą, kadangi tokio Lietuvoje nebuvo, tad mes tapome pradininkais. Komiteto posėdžiuose buvo nuspręsta steigti ir Turizmo informacijos centrą, sprendžiant buvusias turizmo problemas, poilsiautojų srautų mažėjimą. Pirmiausia jam buvo skirtas kambariukas Savivaldybėje, vėliau perkeltas į Autobusų stotyje įrengtas patalpas.

Norėjome atgaivinti ryšius su buvusiais kurorto klientais iš buvusios Sovietų sąjungos. Važiavome ir kurortą pristatinėjome parodose, net tarptautinėse, ieškojome naujų kontaktų, verslo užuomazgų. Tuo metu daug pinigų neturėjome, bet stengėmės viską daryti maksimaliai. Mums labai daug padėjo Sankt Peterburge dirbęs generalinis konsulas E. Grušas, kvietęs į ten vykusius renginius, parodas. Dažnai ten vykdavau, susirinkdavo turistinių firmų vadovai, verslininkai, visi skundėsi, kad sunku patekti į Druskininkus dėl vizų problemos.

Tuomet buvo gautas dar vienas pasiūlymas kurti Lietuvos konsulatą Gardine, kuris buvo lydimas nežinios, nuo ko pradėti ir kaip, tačiau motyvacija ir užsispyrimas vedė didelių tikslų link. Žinoma, vyko ganėtinai ilgas procesas, lankantis pas Seimo narius, konsultuojantis, rašant raštus apie mažėjančius turistų srautus, siekiant gerinti turizmo situaciją mieste. Kvietėme Lietuvos žurnalistus, organizavome jiems info turus, spausdinome lankstinukus, skrajutes, leidome knygas apie Druskininkus. Kai sukūrėme pirmą filmą apie mūsų mylimą kurortą pasidarė graudu, juk kiek širdies į kiekvieną darbą buvo įdėta. Viską, ką turėjome siųsdavome į generalinį konsulatą.

Buvome ir didžiųjų miesto švenčių pradininkai, nes tuo metu tai nebuvo populiaru, šventės vyko ne miesto centre. Tuo metu menininkė Rasa Jurevičienė sukūrė ir smagų logotipą, kuris naudojamas ir šiandien, – tris pušeles.

Mano iniciatyva buvo įkurtas ir Nacionalinio saugumo skyrius, kad būtų užtikrintas visapusiškas saugumas ir ramybė mieste.

Norėjome atgaivinti meno gaminių įmonę, įkurti turizmo mokyklą buvusios „Ūlos“ patalpose, plečiant verslą ir užimtumą kurorte, buvo daug planų“.

Algirdas Svirskas, 1997-2000 m. kadencijos Tarybos narys: „Taryboje dirbau vienerius metus, tuomet atstovavau krikščionims demokratams kartu su kitais kolegomis. Paskui pradėjau dirbti Druskininkų savivaldybės administracijoje. Tuo metu buvo šešios partijos, priimant sprendimus ilgai diskutuodavome, analizuodavome, ruošėmės priimti daug iššūkių ir juos įgyvendinti. Vienas iš opiausių sprendimų buvo pradėti darbai dėl naujo Druskininkuose verslo objekto – „Statoil“ degalinės statymo, dabartinės „Circle K“. Bet tuo metu tokiam verslo vystymui ir strategijai prieštaravo žalieji.

Tačiau man pasirodė geriau ne politikuoti, o dirbti vardan miesto gerovės Savivaldybės administracijoje, teikti pasiūlymus, priimti sprendimus. Pradėjęs darbus Administracijoje jau 1999 m. gegužės pradžioje inicijavau ir žurnalistų turą, organizavome ir kvietėme populiariausių laikraščių žurnalistus. Labai puikiai prisimenu, kaip plukdžiau į Liškiavą, aprodžiau mūsų kurorto grožį. Vėliau kartu su Tarybos nariais, administracijos darbuotojais nuvažiavome į Vandens parką Lenkijoje, Mikolaikas. Aptarėme, kokius sprendimus turėtumėme inicijuoti dėl kurorto vystymosi, kad miestas atsigautų, nes tuometė padėtis buvo labai liūdna, dažnas neturėjo darbo, pajamų.

Seime taip pat buvo didelė grupė krikščionių demokratų, tad mes suorganizavome vieno iš komitetų posėdį Druskininkuose, kad bendromis jėgomis ir pastangomis galėtumėme atsigauti. Vizijoje matėme klestintį kurortą“.

Algina Markauskienė, 1997-2000 m. kadencijos Druskininkų miesto tarybos narė: „Visai netikėtai įsisukau į politikos sūkurį – 1997-2000 metais buvau išrinkta į miesto Tarybą. Prieš keletą metų buvau grįžusi iš kelionės po JAV. Mokiausi anglų kalbos, buvau ką tik laimėjusi Nyderlandų vyriausybės stipendiją studijoms, su bendraminčiais ruošėmės įkurti labdaros fondą.

Jaunatviškas maksimalizmas ir politika – sunkiai suderinamos sąvokos. Bet kolegų palaikymas ir meilė gimtajam miestui suteikė sparnus. Tai, kas šiandieną yra elementaru, prieš 20 metų buvo „misija neįmanoma“.

Druskininkuose buvo įkurtas pirmasis Lietuvoje Europos biuras. Miesto vardą garsinome kas kaip galėjome, negailėdami nei laiko, nei savo lėšų. Asmeniniai ryšiai padėjo į Druskininkus atgabenti labdaros siuntas. Tuo metu tai buvo neįkainojama parama ligoninėms, mokykloms, žmonėms. Taryboje daug dirbome. Būta ir komiškų situacijų: į vieną Tarybos posėdį įbėgo uždusęs žmogus iš  Gydyklų ir prašė gelbėti situaciją. Pasirodo, Gydykloms užsuko karštą vandenį už skolas, o kabinose stovi purvini žmonės ir dreba. Negali nusiprausti. Na, žmonių prausti nėjome, bet su karšto vandens tiekėju buvo išsiaiškinta labai operatyviai.

Lietuva pradėjo ruoštis stojimui į ES. Norėjau daugiau sužinoti apie Lietuvos perspektyvas ES. Dalyvavau Europos Komisijos surengtame konkurse, kad galėčiau mokytis Europos integracijos dėstytojų studijų ruošimo programoje. Buvo skirta tik 15 vietų Lietuvai. Atranką praėjau. Per dvejus studijų metus teko atlikti praktiką Briuselyje ir Bonoje. Tarp mokymų ir kelionių dirbau miesto Tarybos ir kurorto vystymo komitete, pati vedžiau įvairius mokymus. Apmaudu, bet kai kurie tuometiniai Tarybos nariai buvo tikri užsispyrėliai ir niekaip nenorėjo priimti naujovių, drąsių iššūkių. Kai būdavo siūlomi racionalūs sprendimai, vien dėl to, kad yra opozicinės partijos atstovai, balsuodavo prieš. Buvo netgi vienas toks tarybos narys, kuris per 3 kadencijos metus neištarė nė vieno žodžio. Niekam!

Provincialus mąstymas – oi kaip lėtai kintantis dalykas! Buvau įgavusi didelį pagreitį, nepajutau, kad bėgu, pralenkdama laiką. Ir buvau beveik viena. Žinote, kaip būna: bėgi, o kai atsisuki pažiūrėti, ar jau greitai pavys – pamatai, kad net nesiveja. Tai panašiai ir Taryboje buvo. Kai atvykdavo koks užsienietis į Savivaldybę, tai daugumos tikslas buvo išsiaiškinti, kaip per jį gauti lėšų miestui. Kartais net labai tiesmukai to buvo klausiama, todėl man vertėjauti buvo sunku ir kartais net gėda.

Pamenu, kaip vykome su Tarybos nariais į Lenkiją. Kad kelionė autobusu neprailgtų, lošėme kortomis. Kadangi kortomis pradėjau lošt anksčiau, negu išmokau kalbėti (čia mano diedulio nuopelnas), tai aplošti vyrukus tikrai nebuvo sunku. Kai jau lošti kortomis nusibodo, opozicinės partijos vyrukai pasiūlė lošt iš ko tik panorėsiu. Tai panorėjau, kad pralaimėjimo atveju jie balsuotų taryboje taip, kaip balsuos krikščionys demokratai. Kortų skola – „šventas“ dalykas, todėl buvo garbingai grąžinta. Dabar jau neprisimenu koks ten buvo klausimas.

Kai, belaukdami 2000-tųjų, žmonės pirko žvakes ir leidosi vandenį į vonias, kad, atėjus Pasaulio pabaigai, galėtų dar pagyventi, mūsų kadencija ėjo į pabaigą. Pradėtus darbus perėmė dabartinio mero komanda.

Tuometinės svajonės šiandien jau tapo realybe. Visų Laisvos Lietuvos, mūsų, druskininkiečių, bendro darbo dėka“.