Žmogus, kurį myli Druskininkai: miesto legenda Zita Joana Jančiauskienė atšventė 90-metį

Druskininkuose yra žmonių, kurių vardai tampa miesto atminties dalimi, bendruomenės tapatybės ženklu ir gyvu pavyzdžiu, kaip vieno žmogaus veikla gali išjudinti ir sutelkti aplinkinius.

Zita Joana Jančiauskienė – Druskininkų Garbės pilietė, ilgametė miesto „Bočių“ bendrijos vadovė, pedagogė ir aktyvi bendruomenės telkėja – viena ryškiausių miesto asmenybių, kurios gyvenimas peržengė asmeninės istorijos ribas ir tampa bendruomenės istorija.

Per dešimtmečius ji subūrė šimtus žmonių, sustiprino senjorų bendruomenę, palaikė socialinį ir kultūrinį miesto gyvenimą, o jos veikla ne kartą įvertinta už nuoseklų darbą žmonių labui. Tačiau galbūt svarbiausias jos įvertinimas – ne apdovanojimai, o žmonės, kurie ją vadina tiesiog Zitule.

Devyniasdešimt metų. Devyniasdešimt pavasarių, vasarų, rudenų ir žiemų. Ir daugybė žmonių, kuriuos palietė Z. J. Jančiauskienės širdies šiluma / Roberto Kisieliaus nuotrauka

„Jei nebūčiau gyvenusi Druskininkuose, tai nebūčiau šio amžiaus sulaukusi, nebūčiau tiek pasiekusi, tiek darbų padariusi. Visą laiką jaučiau ir jaučiu savivaldybės ir mero palaikymą. Man čia taip gera. Daugelis labiausiai žavisi Druskininkų gamta, aš labiausiai žaviuosi Druskininkų žmonėmis. Druskininkuose gyvena geri žmonės, kurie moka pagerbti seną žmogų“, – kalbėjo Z. J. Jančiauskienė, praėjusią savaitę Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje jos garbingo 90-ojo jubiliejaus proga surengtoje šventėje. Ir tie žodžiai nuskambėjo ne kaip formalus pasisakymas, o kaip nuoširdus padėkos jausmas miestui, kuriame ji rado savo gyvenimo prasmę ir žmones, tapusius jos šeima.

Tą pavakarę Viešosios bibliotekos salėje susirinko buvę mokiniai, „Bočių“ nariai, visi Druskininkų savivaldybės vadovai, bendruomenių atstovai, įstaigų vadovai, bičiuliai. Visi jie atėjo dėl vieno žmogaus – Zitulės. Ir kiekvienas tą vakarą nešėsi savyje savitą prisiminimą apie ją: vieniems ji buvo mokytoja, kitiems – lyderė, tretiems – tiesiog žmogus, kuris padrąsino, išklausė ar pastūmėjo pirmyn.

Pasveikinti jubiliatę susirinko savivaldybės vadovai, gausus būrys druskininkiečių, artimieji, bičiuliai, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų ir savivaldybių / Roberto Kisieliaus nuotraukos

Pristatė gyvenimo kelią

Pagal šventės scenarijų, kurį sukūrė Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė, pirmiausia pokalbio forma buvo pristatytas jubiliatės gyvenimo kelias, o antrojoje renginio dalyje buvo sudaryta galimybė visiems norintiesiems pasveikinti Z. J. Jančiauskienę.

„Turime išskirtinę progą praskleisti jubiliatės gyvenimo knygą, kuri buvo rašoma devynis dešimtmečius. Knyga simbolizuoja gyvenimą, kuris buvo pradėtas rašyti tarpukariu. Atėjus gyvenimo rudeniui, ji pasirinko ne užtarnautą poilsį, bet aktyvią veiklą, unikalią lyderystę. Knyga dar neturi pavidalo, gal po jubiliejaus Zitulė sugalvos ją parašyti?“, – kalbėjo renginio vedėja L. Žėkienė, simboliškai versdama jubiliatės gyvenimo knygą.

Gyvenimo knyga, apie kurią tą vakarą kalbėjo renginio vedėja, atrodė tarsi atversta ne popieriuje, o žmonių atmintyje. Kiekvienas puslapis – tai laikotarpis, darbas, sprendimas, susitikimas, žmogus. O visus tuos puslapius jungia viena gija – judėjimas į priekį ir rūpestis kitais.

Vaikystės prisiminimai, mokytojos kelias, šeima, darbas, nauji gyvenimo etapai – visa tai Zitulės gyvenime nesuskilo į atskiras dalis. Tai liko viena istorija apie žmogų, kuris visada ėjo pirmyn, net kai galėjo sustoti.

Vaikystė Sangrūdoje. Mokykla. Pirmieji žingsniai į pedagogiką. Studijos Marijampolėje, vėliau – Vilniaus universitete. Darbas Veisiejuose. Šeima. Persikėlimai. Nauji gyvenimo etapai. Ir galiausiai – Druskininkai, tapę paskutine ir svarbiausia stotele“, – Z. J. Jančiauskienės gyvenimo puslapius vartė renginio vedėja.

Jubiliejaus šventėje dalyvavusi Zitos dukra Laimutė pripažino, kad mama visada buvusi judri, ji visą gyvenimą skubėjo: „Mama visada buvo judri, ji visą gyvenimą bėgo, mes šokome, lankydavome būrelius, turėjome tautinius rūbus.“

Renginio vedėjai paklausus, kuris etapas Z. J. Jančiauskienei buvo brangiausias, jubiliatė atsakė labai paprastai: „Visi mano laikotarpiai yra brangūs, kaip mano vaikai“.

Kai buvo klausiama, kas ją kas rytą pažadina, atsakymas buvo paprastas ir labai tikras: mintys apie tai, ką reikia padaryti šiandien. Galbūt būtent tai ir yra jos ilgaamžiškumo paslaptis – ne metų skaičius, o vidinis judesys į gyvenimą?

Paprašyta pasakyti savo palinkėjimą į šventę atvykusiems žmonėms, jubiliatė sakė: „Linkiu sulaukti mano amžiaus, sveikiems, visuomenei naudingiems, veiklose dalyvaujantiems, nedejuoti, nesiskųsti, džiaugtis viskuo, kas yra aplinkui“.

Šiltų žodžių negailėjo savivaldybės vadovai

Savivaldybės vadovų, svečių ir artimųjų žodžiai tą vakarą pynėsi į vieną bendrą jausmą – pagarbą žmogui, kuris ne tik gyvena Druskininkuose, bet ir formuoja visos bendruomenės dvasią.

Pasveikinti jubiliatę susirinko ne tik gausus būrys druskininkiečių, bet ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų ir savivaldybių.

Seimo narys, buvęs jubiliatės mokinys Linas Urmanavičius, sveikindamas Z. J. Jančiauskienę, sakė, jog jos veiklumas, meilė žmogui kuria stipresnę Druskininkų krašto bendruomenę. Jis padėkojo už laiką, jėgas ir širdį, kuriuos ji skyrė Druskininkų žmonėms.

„Ačiū, kad skatinate senjorus įsitraukti į veiklas, rūpinatės jais, kai to labiausiai reikia. Linkiu, kad sveikata ir optimizmas jus lydėtų ilgus metus. Pabuskite be rūpesčių, su kuo geriausia emocija“, – palinkėjo Seimo narys.

Jubiliatę pasveikino visi Druskininkų savivaldybės vadovai – meras Ričardas Malinauskas, mero patarėja Aldona Jankauskienė, vicemerai Diana Brown ir Simonas Kazakevičius, administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė bei Socialinės paramos skyriaus vedėja Ligita Baranauskienė.

„Man visuomet malonu girdėti, kai žmonės sako „mūsų meras“, o mes savivaldybėje kalbame apie Z. J. Jančiauskienę, visada sakome – „Mūsų Zitukė“. Miela jubiliate, kai pagalvoju apie Jus, prieš akis – žmogus iš Didžiosios raidės, visada besišypsantis, ateinantis ne padejuoti, o ką nors pasiūlyti, kartu sugalvoti ką naujo. Džiaugiuosi, kad bendruomenėje turime tokius žmones, kaip Jūs, – nenustygstančią vietoje, rodančią gerą pavyzdį, suburiančią daug žmonių į vieną vietą“, – sveikindamas jubiliatę kalbėjo savivaldybės meras R. Malinauskas.

Vicemeras S. Kazakevičius sakė, jog sulaukti devyniasdešimties, jau yra stipru, o, sulaukus tiek metų, būti visų mūsų įkvėpimu, labai didelis išskirtinumas. „Jūs geras pavyzdys, jog amžėti Druskininkuose yra labai gera“, – sakė vicemeras.

Nusidriekė sveikintojų eilė

Pasveikinti jubiliatę atvykęs Šiaulių vyskupijos Vyskupas Emeritas Eugenijus Bartulis atvežė Popiežiaus Leono XIV apaštalinį palaiminimą, skirtą Z. J. Jančiauskienei.

„Miela Zitute, Popiežius Leonas XIV išgirdo, jog Druskininkuose Zita švenčia nepaprastą jubiliejų ir atsiuntė apaštalinį palaiminimą“, – sakė vyskupas, savo sveikinimą užbaigęs originaliai – a cappela padainuodamas dainą „Mama“.

Jubiliatę pasveikinusi Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ pirmininkė Irena Krikščiukaitienė padėkojo jai už „didžiulę širdį bei įkvėpimą savo pavyzdžiu kurti gražesnę Lietuvą“.

Jaudinantį pasveikinimą savo buvusiai mokytojai pateikė buvusios Lazdijų rajono Dainavėlės mokyklos auklėtinės, kurias Z. J. Jančiauskienė mokė pradinėse klasėse.

„Mūsų mokytoja – mums svarbiausias titulas, Jūs mus mokėte lygiai prieš šešiasdešimt metų. Ačiū, kad ugdėte mūsų kūrybiškumą, savarankiškumą. Gavome iš Jūsų daug svarbių pamokų. O dabar Jūs visus mokote, kaip reikia teisingai mokėti senti“, – kalbėjo buvusi auklėtinė, žurnalistė Danguolė Barauskienė.

Tačiau galbūt svarbiausi žodžiai vis dėlto buvo ne oficialūs sveikinimai, o paprastos žmonių emocijos – buvusių mokinių, bendraminčių, tų, kurie augo jos akivaizdoje. „Mūsų mokytoja“ – šie žodžiai nuskambėjo, kaip didžiausias titulas, kokį gali gauti žmogus.

Šventės pabaigoje salėje tvyrojo ne tik šventinė nuotaika, bet ir švelni tyla, kurioje tilpo pagarba.

Tylus suvokimas, kad čia švenčiamas ne tik jubiliejus, bet ir gyvenimas, kuris paliko pėdsaką daugybėje kitų gyvenimų.

„Devyniasdešimt metų. Devyniasdešimt pavasarių. Devyniasdešimt kartų pražydusių sodų. Devyniasdešimt kartų iškritusio pirmojo sniego. Ir nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kurių gyvenimus palietė Jūsų gerumas. Šiandien švenčiame ne tik jubiliejų.

Šiandien švenčiame prasmingai nugyventą gyvenimą. Gyvenimą, kuris primena mums visiems, kad didžiausias žmogaus turtas yra ne tai, ką jis sukaupia, o tai, ką jis dovanoja kitiems. Tegul Jūsų gyvenimo knygoje atsiranda dar daug naujų puslapių. Tegul juose netrūksta sveikatos, artimųjų meilės, šviesių susitikimų ir kasdienio džiaugsmo.

O mes dėkojame už jau parašytą gražią istoriją, kuri įkvepia ir moko mus gyventi prasmingai“, – tokiais šiltais žodžiais oficialiąją šventės dalį užbaigė renginio vedėja L. Žėkienė.

Tai istorija ne apie amžių. Tai istorija apie žmogų, kuris išmokė kitus gyventi šiek tiek šviesiau.