Viečiūnų bendruomenės „Versmė“ pirmininkė J. Vaičiulionienė: „Visa širdimi esu viečiūniškė“

Kovo 11-osios šventės išvakarėse LNK televizija parodė originalų viečiūniškių sveikinimą Lietuvai. Ir tai nebuvo vienintelė kūrybingų miestelio žmonių iniciatyva, apie kurią buvo plačiai paskleista žinia – kalėdiniu laikotarpiu jie saugiai sušoko ir nufilmavo visą pasaulį užbūrusį „Jerusalema“ šokį, kuris taip pat transliuotas laidoje „Labas vakaras, Lietuva“. 2018 metais Viečiūnai išgarsėjo kaip Mažoji Lietuvos kultūros sostinė – taip LR Kultūros ministerija įvertino ilgametę ir kūrybingą Viečiūnų bendruomenės veiklą. Kol nebuvo karantino, čia nuolat buvo organizuojamos smagios šventės, išskirtiniai bendruomenės renginiai. Taigi nenuostabu, kad Viečiūnų miestelį ir jo aktyvią bendruomenę pažįsta ne tik Druskininkų savivaldybės, bet ir visos šalies gyventojai.

J. Vaičiulionienė džiaugiasi, kad liko gyventi, dirbti ir auginti vaikus Viečiūnuose, drauge su bendruomene įgyvendinti įvairiausius projektus ir garsinti gimtąjį  miestelį/Asmeninio archyvo nuotrauka

Apie Viečiūnų miestelio bendruomenės „Versmė“ kasdienius reikalus, džiaugsmus ir ateities planus kalbėjomės su jos pirmininke Jūrate Vaičiulioniene.

– Ką Jums reiškia gyventi ir realizuoti save tokioje veiklioje bendruomenėje?

– Esu visa širdimi viečiūniškė. Atsikraustėme su tėvais čionai gyventi, kai buvau vos trejų metukų. Augau ir savo akimis mačiau, kaip Viečiūnai keitėsi ir gražėjo, o viečiūniškiai tapo vis labiau aktyvesni ir vis labiau matomi. Labai didžiuojuosi, kad esu šios bendruomenės, nuolat ieškančios išskirtinumo, dalis.

Jau 11 metų esu miestelio bendruomenės „Versmė“ narė. Iš pradžių dalyvavau jos tarybos veikloje, o pastaruosius dvejus metus esu pirmininkė. Geri žmonių atsiliepimai apie Viečiūnus džiugina ir dar labiau skatina augti, tobulėti, kaip bendruomenei. Dar labiau norisi imtis įvairių iniciatyvų, kad būtume ir toliau girdimi bei matomi. Bendruomenė nuolat ieško idėjų, kaip skatinti miestelio žmonių užimtumą, sutelkti bendriems tikslams, stiprinti bendrą veiklą, įgyvendinti socialinius ir kultūrinius projektus.

Bendruomenė nuolat ieško idėjų, kaip skatinti miestelio žmonių užimtumą, sutelkti bendriems tikslams, stiprinti bendrą veiklą, įgyvendinti socialinius ir kultūrinius projektus/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ne kiekvieną žmogų priversi, na, pavyzdžiui ir tą „Jerusalemą“ sušokti ar pasveikinti visą Lietuvą. Kaip į tokias iniciatyvas reaguoja Viečiūnų žmonės? Ar tikrai čia tiek entuziastų, kuriems užtenka tik apie tai pasakyti, o jie jau išsirikiuoja ir sako: „Gerai, mes darom…“?

– Viečiūnuose gyvena labai aktyvūs žmonės. Tik kiekvienam reikia parodyti dėmesį, kiekvieną pakalbinti, pristatant vieną kitą naują idėją. Kai su žmogumi bendrauji gyvai, skiri jam laiko, paklausi, ar jis norėtų prisidėti, tikrai niekas neatsisako.

Per Vasario 16-ąją laisvalaikio salė organizavo akciją „Pažink senuosius Viečiūnus iš naujo“. Smagu buvo matyti, kaip noriai žmonės dalijosi nuotraukomis, aktyviai paminėjo šią dieną. Juk, kai ir kiti pamato, pasidžiaugia, tada kiekvienas ir pats jaučiasi svarbus šaunios bendruomenės dalis.

– Ar taip nutinka todėl, kad Viečiūnuose daug veiklių ir talentingų žmonių?

– Aišku, taip nėra, kad veiklose dalyvautų visi 100 procentų gyventojų. Kitas žmogus yra kuklesnis, vengia viešumo – jis gal neims ir nesušoks „Jerusalemos“. Bet dauguma tai tikrai yra entuziastai, kuriems aktyvi veikla patinka, jie ir patys pasiūlo vieną ar kitą idėją. Aktyvus bendruomenės branduolys didėja, kaip ta ridenama sniego gniūžtė. Aišku, karantino metu bendravimas tapo sudėtingesnis, todėl tenka naudotis socialiniais tinklais, skelbiant konkursus, kuriuose žmonės aktyviai dalyvauja, dalijasi savo nuotraukomis. Prieš pat Kalėdas kvietėme vieniems kitus pasveikinti, palinkėti stiprybės. Džiaugiamės, kad žmonės taip šiltai sveikino vieni kitus bei bendruomenę.

Smagu, kad bendruomenės „Versmė“ taryboje susirinkę įvairaus amžiaus aktyvūs žmonės, todėl mes savo veikloje labai gražiai apjungiame senolių sukauptas žinias, patirtį ir tradicijas su jaunimo entuziazmu ir drąsiomis iniciatyvomis.

– Ko gero, svarbu ir tai, kad esate įsikūrę Bendruomenės centro patalpose, kuriose dirba seniūnijos darbuotojai, laisvalaikio salės kolektyvas, VVG?

– Laimė, visi glaudžiamės po vienu stogu. Mums svarbi seniūno Alvydo Varanio, seniūnijos darbuotojų, Vietos veiklos grupės administratorės Agnės Jazepčikaitės-Gaidienės pagalba. Vertinamas Savivaldybės rūpestis ir palaikymas, rengiant ir vykdant projektus. Svarbus Viečiūnų progimnazijos bendruomenės mokytojų ir mokinių aktyvumas, Viečiūnų vaikų dienos centro vaikučių įsitraukimas į organizuojamas bendruomenės veiklas. Prie bendruomenės iniciatyvų prisideda visos Viečiūnuose veikiančios įstaigos. Neįkainuojamas ir laisvalaikio salės kolektyvo indėlis. Juk kiek daug įvairių talentingų žmonių čia suburta – tautinių šokių kolektyvas „Avilys“, liaudiškos muzikos „Viečiūnų kapela“, folkloro ansamblis „Žemynėlė“, moterų kolektyvas „Brydė“. Toks bendras žmonių susiliejimas sukuria pagrindą pokyčiams, naujoms veiklos kryptims, miestelio ateities įvaizdžiui. Iki pandemijos jų veikla buvo labai aktyvi. Bendruomenės centre nuolat kas nors vykdavo – čia susiburdavo aerobikos, jogos, šiaurietiško ėjimo ir senjorų mankštos entuziastai. Džiaugiamės miestelio tautodailininkais, menininkais, kurie savo darbais džiugina ne tik mus, bet ir viso krašto žmones. Visi kartu nuolat ieškome būdų, kaip paįvairinti tradicines šventes, kaip į jas pritraukti daugiau žmonių.

– Į ką akcentuojamas didžiausias dėmesys?

– Stengiamės, kad žmonės galėtų aktyviai leisti laisvalaikį, kad bendrystė taptų dar gilesnė ir įtrauktų įvairių amžiaus grupių ir interesų žmones. Dabar esame pateikę dvi paraiškas vertinimui: socialinės veiklos, kuriuo bus siekiama suteikti pagalbą vienišiems Viečiūnų gyventojams, gerinant jų sociokultūrinį gyvenimą ir Laisvalaikio erdvių gerinimo projektą – sieksime įsigyti lauko šachmatų, futbolo, stalo teniso įrenginių, kad gyventojai galėtų džiaugtis atnaujintomis laisvalaikio erdvėmis. Teikiame kokybiškas, akredituotas vaikų dienoos centro socialinės priežiūros paslaugas. Dar vasarą paaiškėjo konkretus vyresnių žmonių veiklos užimtumo poreikis – senjorai pareiškė norą ne tik šokti ir dainuoti, bet tiesiog ateiti į centrą susitikti, pabendrauti prie arbatos puodelio, užsiimti rankdarbiais. Labai palaikome žmonių norą, tikimės, kad, pasibaigus karantinui, šis noras niekur nedings, jis bus dar stipresnis, žmonės dar labiau norės bendrauti, jausis artimesni vieni kitiems.

– Ar visada svajojote gyvenimą susieti su Viečiūnais? Nejaugi niekada nekirbėjo mintis išvykti į didmiesčius ar svečią šalį?

– Aš esu tikra „viecinė“. Tėtis gavo darbą „Drobėje“, taip čia ir apsigyvenome. Aš čia lankiau darželį, baigiau mokyklą, vėliau – studijas Vilniuje. Neslėpsiu, tikrai gavau pasiūlymų likti ten ir dirbti, mano specialybė – ikimokyklinio ugdymo pedagogė – buvo paklausi. Bet aš nesutikau, nes buvau tikra, kad Viečiūnuose arba Druskininkuose man darbo pagal specialybę atsiras. Tik ši mano specialybė čia tais metais nebuvo paklausi. Teko mėnesį kitą padirbėti kavinėje. Bet jau tų pačių metų lapkričio mėnesį įsidarbinau Viečiūnų lopšelyje-darželyje „Linelis“. Žodžiu – norėjau čia likti, ir tas noras išsipildė. Gal mažai kas supras, bet ir studijų metais manęs netraukė Vilnius ir kiti didmiesčiai, juo labiau – užsienis. Man čia viskas sava. Mažas tas mūsų miestelis. Visi žmonės savi, šilti, gera juos ir susitikti, ir pakalbėti. Ir mano mylimi Druskininkai visai šalia, ir kiti miestai greitai pasiekiami.

O į bendruomenės veiklą taip pat greitai įsitraukiau. Draugė Jolita Miliauskienė pakvietė į bendruomenės visuotinį susirinkimą… Aš iš karto dar nelabai supratau, kur einu. Bet iš susirinkimo išėjau, jau kaip išrinkta bendruomenės tarybos narė. Pasirodo, papuoliau į aktyvių žmonių ratą. Susipažinau su A. Jazepčikaite-Gaidiene, kuri pirmoji pakvietė į dekupažo užsiėmimus. Supratau, kad ir čia, Viečiūnuose, vyksta gyvenimas. Žmonės ir sportuoja, ir rankdarbiais užsiima, ir bendrauja, ir gražias šventes švenčia.

Ir mano vyras Donatas visiškai „viecinis“, jo taip pat netraukia didmiesčiai. Taigi taip ir susiklostė viskas, jog likome gyventi, dirbti ir auginti vaikus Viečiūnuose.

– Tai ir vyrą, neišvažiavusi iš Viečiūnų, radote?

– Viską, kas geriausia, tikrai radau Viečiūnuose. Vyras man papasakojo apie mūsų pirmąjį susitikimą. Man tada buvo metukai, o jam du. Susitikome mes prie ežero, kai kartu su savo tėvais buvome ten atvažiavę. Jis sako, kad atsimena net mano suknelės spalvą. Tai aš ir klausiu: „Kaip tu atsimeni?“ Pasirodo, jam mama apie tai papasakojo… Dar ir dabar su Donatu prisimename šią istoriją ir kartu pasijuokiame. Mes su juo nuo vaikystės visą laiką buvome draugai. Vėliau, kai aš jau studijavau Vilniaus kolegijoje, o jis mokėsi Visagine, savaitgaliais sugrįždavome į Viečiūnus, bendraudavome. Ir supratome, kad esame daugiau, nei draugai. Vestuves atšokome. Tokia unikali skaičių kombinacija – trys devynetai – pasitaikė, nors jų ir neplanavome: 2009 metų 9 mėnesio 19 diena. Tą gražią datą tik paskui pastebėjome. Dabar auginame du nuostabius mudviejų vaikus – penkerių Herkų ir trejų Jorę.

Žinoma, nemažai laiko skiriu bendruomenės veiklai. Juk dauguma be savo pagridinio darbo dar užsiima begale kitų prasmingų veiklų, aš savo laiko dalį skiriu bendruomenei. Man rūpi, kur gyvenu aš, kokioje supančioje aplinkoje auga mano vaikai. Beje, pastebėjau, kad viečiūniškiai mano, kad aš dirbu bendruomenėje ir už tai gaunu algą. Ne visi žino, kad bendruomenės pirmininko pareigos – visuomeninė, neatlygintina veikla. Žinoma, čia labai svarbus mano vyro palaikymas. Laimė, jis ir pats yra aktyvus ir bendruomeniškas. Jam tokia veikla patinka, taigi visa šeima esame aktyviai įsilieję į bendruomenės gyvenimą. Manau, kad vaikams rodome gerą pavyzdį, norime, kad užaugtų bendruomeniški ir pilietiški.

Jūratė su vyru Donatu aktyviai įsiliejo į bendruomenės gyvenimą ir tiki, kad vaikams jie rodo gerą pavyzdį užaugti bendruomeniškiems ir pilietiškiems/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kada labiausiai džiaugiasi Jūsų, kaip bendruomenės pirmininkės, širdis?

– Smagu, kai pavyksta suburti žmones, kai matau, kaip jiems visiems kartu gera. Džiaugiuosi šiltu ir nuoširdžiu bnedravimu su žmonėmis, įgyvendintais projektais, kurie kuria pridėtinę vertę mūsų miesteliui. Širdis plaka dažniau, kai nuskamba mūsų Viečiūnų vardas, kai apie miestelį kalbama, jis tampa žinomas. Gera sulaukti svečiuose kitų Lietuvos bendruomenių atstovų ir matyti jų akyse nuostabą, kai jie pamato mūsų Bendruomenės centrą ir tai, kaip mes jame gyvename.

Labai smagu, kad gražiai bendrauja visos Druskininkų krašto kaimų bendruomenės – mes visi kartu, mus apjungia Druskininkų vietos veiklos grupė. Tarpusavyje mes nekonkuruojame, kiekviena bendruomenė – savaip unikali su savo žmonėmis ir krašto istorija.

– Ar lieka laiko mėgstamiems užsiėmimams?

– Atradau naują pomėgį – tortų kepimą. Man virtuvėje visada talkina du maži padėjėjai. Nors virtuvė atrodytų visiškai nesusijusi su mokslu, tačiau mes joje su vaikais susipažįstame su daugybe dalykų, juk svarbiausias dalykas – buvimas drauge. Mėgstamą užsiėmimą išnaudojame pažinimui ir bendravimui. Laisvalaikiu važinėjamės dviračiais, aktyviai leidžiame laiką gamtoje, Mėgstamiausias šeimos vakaro užsiėmimas – šarados, stalo žaidimai. Viską galime suderinti, kai veikla susijusi su gyvenimo būdu.

– Kokius Viečiūnus matote po 10 metų?

– Turiu viziją, kad auganti dabartinė jaunimo karta išsaugos tai, ką esame sukūrę, įneš inovacijų, senjorai kokybiškai leis laisvalaikį. Viliuosi, kad kiekvienas čia atras save, o Viečiūnuose augs ir gyvens laimingi žmonės.

Laima Rekevičienė