Garsią maisto tinklaraštininkę L. Galkinaitę su vyru Sauliumi paviliojo Druskininkų gamta

„Gal turite savo gardžiųjų cinamoninių bandelių?“ – suskubo klausti pro šalį ėjusi viečiūniškė Laima su bičiule, vos pamačiusios kieme laikraščio „Mano Druskininkai“ viršeliui fotografuojamą maisto tinklaraštininkę Laurą Galkinaitę su vyru Sauliumi Černevičiumi. Ir labai apsidžiaugė, jų gavusios.

L. Galkinaitė su vyru Sauliumi kuriasi Druskininkų krašte, pamažu įsilieja į Viečiūnų bendruomenės gyvenimą, o Laura turi ir planų, susijusių su maisto gamyba bei degustacijomis / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Apie Lauros kuriamus patiekalus tikrai daug žino jos tinklalapio „bulviukose.lt“ ir „Instagram“ paskyros sekėjai, o dabar jos kuriamų patiekalų paragauti galima Viečiūnuose – šeima čia turi kavinę ir svečių namus „Dzūkijos Žara“.

Laura ir Saulius prieš keletą metų įsigijo sodybą Žiogeliuose, vėliau nusipirko nenaudojamą buvusios kavinės „Žara“ pastatą, kuriasi Druskininkų krašte, pamažu įsilieja į Viečiūnų bendruomenės gyvenimą, o Laura turi ir planų, susijusių su maisto gamyba bei degustacijomis.

Taigi šįkart su populiaria maisto tinklaraštininke pasikalbėjome, kaip jai sekasi save realizuoti mūsų krašte.

– Kuo Jus patraukė Druskininkų kraštas, kad nusprendėte palikti Kauną ir persikelti čia?

– Tikrai pastebėjau, kad nemažai žmonių dabar iš miesto bėga į kaimus. O mus išvažiuoti iš Kauno labiausiai paviliojo gamta. Iki tol kiekvieną savaitgalį važiuodavome į Dzūkiją – prie vieno ežero, prie kito. Vėliau pagalvojome – gal užteks palapinėse miegoti? Ir pradėjome dairytis sodybos. Nieko iki tol apie Žiogelių kaimą nežinojome, bet per antrą karantiną atvažiavome, apžiūrėjome sodybėlę ir supratome – mums tinka.

Iš pradžių atvažiuodavome tik savaitgaliais, paskui pradėjome joje praleisti daugiau laiko, nei Kaune, o vyras pasiūlė čionai perkelti verslą ir patiems įsikurti sodyboje.

Atšilus orams, Laura mėgaujasi buvimu gamtoje / Fotografavo Ūla Liuka

– Ar tai buvo geras sprendimas?

– Geras. Mano visos vaikystės vasaros paleistos kaime. Gal vyrui, miestiečiui, tai buvo labiau naujiena. Bet jis labai džiaugiasi šiuo pokyčiu ir buvimu arčiau gamtos. Atrado naują hobį – fotografavimą. Dabar tikrai turi ką čia veikti.

Mes Kaune turėjome įkūrę vėdinimo sistemų bendrovę ESEM, iš kurios ir valgome duoną. Kaune palikome filialą, o sandėlį perkėlėme į Viečiūnus.

Mano veikla susijusi su maisto gamyba. Turiu virėjos išsilavinimą, beveik dešimtmetį dirbau restoranuose Kaune, ten buvome atidarę ir nuosavą dešrainių užkandinę, kurią per pandemiją, deja, teko uždaryti. Dabar viskas pamažu įsisiūbuoja ir čia. Nuolat veikiančios kavinės perspektyvos kol kas nematau, mes siūlome užsakomuosius pietus, vakarienes. Buvome surengę kelis dešrainių vakarėlius, nes to prašė mūsų buvusios Kauno užkandinės klientai.

Aš daug gaminu iš subproduktų, taigi ateityje planuoju rengti būtent tokių patiekalų degustacijas.

– Jau daugiau nei dešimtmetį kuriate savo tinklaraštį „bulviukose.lt“, šešetą metų – „Instagram“ paskyrą, esate „Facebook“ grupių „Grybų receptai“, „Subproduktų receptai“, „Močiutės receptai“, kur dalijatės  receptais.

– Viskas prasidėjo nuo tinklaraščio „bulviukose.lt“, į kurį iš pradžių keldavau savo rankdarbius, o vėliau pradėjau ir patiekalų receptus publikuoti. Tinklaraštį pradėjau kurti, dar prieš tapdama profesionalia virėja. Domeną per gimtadienį padovanojo sesė. Kodėl bulvių košė? Tai buvo momentinis pavadinimas, jį sugalvojo mano vyras. Sakė: „Rašyk, viešink savo receptus, fotografuok, kad kiti matytų“. Dabar ten jau beveik tūkstantis receptų ir patiekalų nuotraukų įkelta.

Daugiausia patiekalų – mano pačios sukurti. Bet nematau  problemos pasinaudoti kokiu nors autentišku receptu ir jį adaptuoti sau.

– Ar smagu būti maisto tinklaraštininke? Kas labiausiai yra nustebinę, ieškant atgalinio ryšio su sekėjais?

– Man labai smagu, kad tinklaraštis tampa mano sukurtų receptų archyvu ir turi atgalinį ryšį su sekėjais. Sekėjų dar neturiu labai daug, bet visais džiaugiuosi, vertinu mūsų bendravimą. Aš dalijuosi įvairiais receptais – ir klasikiniais patiekalais, ir savo sukurtais, ir lietuviškos virtuvės valgiais.

Pati mėgstu ir sudėtingesnius patiekalus gaminti, tokius, kuriems galbūt ne kiekvienam kantrybės užtektų.

Mano „arkliukas“ – subproduktai. Nes tai, pirmiausia, yra tvaru. Man atrodo, kad reikia visą gyvulio mėsą suvalgyti, gerbti ir nieko neišmesti. Kita vertus – iš įprastos mėsos paprasta ką nors pagaminti, o subproduktai – smegenys, kojos, ausys, uodegos, liežuviai, plaučiai, inkstai, širdys, galvos, taukai, lašiniai, oda – atveria labai daug galimybių, jų skonių paletė labai plati.

Kaskart vis ką nors naujo atrandu, todėl pas mane ant stalo dažniausiai rasite eksperimentinių valgių. Tą patį patiekalą antrąkart labai retai gaminu. Nebent – kiaulės smegenų paštetą, kuris daugeliui labiau primena menkių kepenėles…

Beje, Druskininkuose yra problema gauti subproduktų. Net ne visada gali nusipirkti kepenėlių, širdelių, skrandukų. Kažkada teko kepti kugelį su kiaulių liežuviais – buvo užsakymas. Tai tų liežuvių man reikėjo keliolikos, tai teko gerokai paieškoti. Druskininkų turguje tik septynis gavau, po to laksčiau po visas parduotuves. Žinau šią problemą, todėl visada, kai su reikalais važiuojame į Kauną, Girstučio turguje nusiperku reikiamų produktų, juos užsišaldau.

Kaip tinklaraštininkę labiausiai nudžiugina tie žmonės, kurie kažką pagamina pagal mano pateiktus receptus, kai jiems pavyksta. Kiti sako: „Negaminsiu, bet man buvo labai gražu pažiūrėti“. Irgi smagu.

Esu pažįstama su iš Druskininkų kilusia maisto tinklaraštininke Renata Načajiene. Galbūt ką nors čia nuveiksime kartu?

Neseniai susipažinau su naminę duoną kepančia Akvile Vitkauske. Nors duoną kepu ir pati, nusiperku ir jos kepamos duonos ar bandelių. Manau, kad reikia bendrauti ir vieniems kitus palaikyti.

Man smalsu pasidairyti ir po kitų šalies tinklaraštininkių paskyras. Jei noriu kokio įdomesnio patiekalo, pasižiūriu. Atsirinkau, kuriomis galiu pasitikėti, ypač tada, kai gaminu desertus ar pyragus. Nes tai nėra mano „arkliukas“.

Vienas iš Lauros mėgstamų patiekalų – kiaulės smegenų paštetas, patiekiamas su skrudinta balta duona ir citrinos griežinėliu / Asmeninio archyvo nuotraukos. Smidrų salotos su feta / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip Jūs kuriate patiekalus – ar pirmiau perkate produktus, tada su jais eksperimentuojate, ar produktus renkatės pagal rastą receptą? Kuris iš jų buvo didžiausias iššūkis?

– Aš pirmiausia perku produktą, tada ieškau informacijos, ką iš jo galima padaryti. Esu pagaminusi daugybę patiekalų, net nežinau, kuris iš jų man buvo didžiausias iššūkis.

Yra ir tokių patiekalų, kurių gamybos procesas užtrunka kelias dienas. Manau, kad įprastai žmogus tikrai to namuose nedarys… O man patinka eksperimentuoti.

– Jau spėjote įsilieti į Viečiūnų bendruomenės gyvenimą. Ar Jums čia patinka?

– Pirmus metus niekur nedalyvavome, pamažu kūrėmės. Paskui man parašė bendruomenės pirmininkė Jūratė, sužinojusi, kad dabar gyvenu Druskininkų krašte. Pakviečiau seniūnijos atstovus į svečius. Iškepiau bandelių. Po to mes nuėjome į seniūniją, ir užsimezgė draugystė.

Seniūnijoje kalėdiniu laikotarpiu buvo rengiamos kakavos popietės, sudalyvavome. Vėliau dalyvavome ir Užgavėnių šventėje. Smagu, kad mus labai šiltai viečiūniškiai priėmė. Labai džiaugiamės, kad pataikėme į tokių veiklių žmonių miestelį.

Norėčiau čia rengti maisto gaminimo edukacines programas, seminarus maisto tema. Ko gero, tai darysime, sulaukę pavasario.

Manau, kad į degustacijas mielai atvyktų ne tik viečiūniškiai, druskininkiečiai, bet ir mano sekėjai iš visos Lietuvos. Gal padėtume dar labiau išpopuliarinti Viečiūnus ir Druskininkus?

– Jūs kuriate tinklaraštį maisto tema. Kuo Jus pačią sužavėjo maisto gaminimas? Kas įtraukė taip, kad jau daugelį metų nepaleidžia?

– Ko gero, kalti mano genai. Močiutė yra baigusi tuometę keturmetę mokyklą mergaitėms, kurioje buvo mokoma kulinarijos, konditerijos, namų ūkio priežiūros. Kiek prisimenu, visada močiutei ką nors padėdavau… Ji visam kaimui tortus kepdavo, mes kartu vakarienes gamindavome.

Ir mano mama labai skaniai gamina. Ko gero, tai perduodama iš kartos į kartą.

Nuo paauglystės gamindavau vakarienes tėvams. Pabaigusi mokyklą, įstojau į Žemės ūkio universitetą, įgijau namų ūkio technologės profesiją. Mokėmės siuvimo, mezgimo, bendrųjų dalykų, konditerijos, kulinarijos. Bet, baigusi mokslus, įsidarbinau administratore įmonėje, kuri prekiauja automobilių eksploatacijos priemonėmis.

Tada dirbau ir rašiau savo tinklaraštį. Būta tokio sutapimo – išėjau iš darbo, o šalyje prasidėjo krizė. Vyrui pasakiau, kad mane aplankė „nušvitimas“ – dabar stosiu į profesinę mokyklą mokytis virėjos amato.

Kol mokiausi, praktiką atlikau restorane, ten pasilikau dirbti. Po to dirbau kitame restorane, tos maisto „chemijos bei alchemijos“ įtraukė.

Žinoma, kai gaminu maistą žmonėms, mėgstantiems paprastus patiekalus, man svarbiausia, kad jie išeitų skaniai pavalgę, mėgstančius kulinarinius eksperimentus, stengiuosi nustebinti.

– Kiek laiko praleidžiate eksperimentuodama savo virtuvėje? Ar namuose gaminate?

– Aišku, gaminu! Kai dirbau virėja, po trijų dienų 12 valandų pamainos sugrįžusi namo, kitą rytą iki vakaro gamindavau valgius. Nes tada galėdavau kurti pati ir eksperimentuoti, tobulėti.

– Kokį patiekalą dėtumėte ant stalo, jeigu tektų pristatyti save publikai?

– Patiekčiau smegenų paštetą. Neapdorotas kiaulės smegenis reikia pertrinti per sietelį, įdėti druskos, pipirų, kepintų svogūnų, smulkiai pjaustytų kiaulienos lašinių. Paskui viską sudėti į indą ir pašauti orkaitę kepti žemoje 100 laipsnių temperatūroje apie pusvalandį. Turėsite nuostabų patiekalą, o žmonės nė neįtars, iš ko jis pagamintas! Valgyti rekomenduoju su skrudinta balta duona ir citrinos griežinėliu. Iš visų mėsų rinkčiausi kiaulieną. 

– Kaip Jums sekasi plėtoti verslą Viečiūnuose?

– Kol kas dar labai mažai laiko praėjo. Mes užsiimame elektronine prekyba, todėl buvimo vieta nėra labai svarbi. Dirbame kartu su vyru, esame labai užsiėmę – prekiaujame Lietuvoje ir siunčiame prekes į kitas pasaulio šalis.

– Žmonės, kurie atvažiuoja gyventi į Druskininkus iš didelių miestų, labai džiaugiasi, kad tai yra miestas – parkas, viską galima pasiekti pėsčiomis, visur galima pasivaikščioti. Ar jau spėjote tą džiaugsmą patirti?

– Tikrai čia viskas vienoje gatvėje! Iš pradžių buvo net keista, kai iš Žiogelių į Viečiūnus atvažiuoti užtrukdavo vos 8 minutes… Kaune, nors gyvenome netoli nuo darbų, užtrukdavome mažiausiai 20 min.

Dabar sėdi į mašiną, nuvažiuoji į Druskininkus ir labai greitai sutvarkai reikalus, nes viskas yra šalia: bankas, paštomatas, Registrų centras…

– Koks įprastai būna Jūsų laisvalaikis?

– Mes dar nespėjome atsidžiaugti savo Žiogeliuose įsigyta sodyba. Žiemą, aišku, daugiau laiko praleidžiame troboje. Atšilus orams, mėgaujamės gamta.

Dabar pradėjome vištas auginti – naujas hobis ir įdomi patirtis. Įrengėme vištidę, sudėjome apsaugai tinklus, pirkome 2 vištas ir gaidį, bet paaiškėjo, kad turime du gaidžius ir vieną vištą… Taigi teko, apsilankius Kaune surengtoje vištų parodoje, nusipirkti dar vištelių. Dabar „augintiniai“ bando susigyventi, aiškinasi santykius, o mums įdomu tai stebėti.

Mus aplinkiniai gąsdino – nusipirksit sodybą, lenksit nugarą nieko nematysit. Tikrai turime nemažai žemės – 60 arų, bet žolę pjauname tik aplink namus ir takus, kuriais vaikštome. Kitur – natūrali pieva, miškas. Vyras ten fotografuoja visokius vabaliukus, drugelius. Neapsisunkiname savęs darbais.

– Jūsų vyrui daugelis galėtų tik pavydėti. Kasdien gaminate vis kitus patiekalus.

– Jis, manau, džiaugiasi, kartais ir pasigiria kitiems. Tikrai vertina mano pastangas.

Pastebiu gerą tendenciją – vis daugiau maisto gaminama namuose, ypač – po karantino. Pažiūrėkite, kiek naminės duonos kepėjų tuo metu atsirado!

– Jūsų artimieji, ko gero, visada nori atvykti į svečius, nes žino, kad ant stalo jų lauks kaskart vis kita staigmena?

– Taip, jų kaskart laukia netikėtumas. Mama stebisi, sako: „Vėl pirmą kartą viską darei?“. Ji įpratusi svečiams pateikti tik tai, kas jau patikrinta, ne kartą išbandyta. O man įdomiau eksperimentuoti.

Todėl labiau prie širdies kulinarija, kur galima viską drąsiau pakeisti, o konditerija – jau matematika, ten reikia tikslumo.

– Ar jau spėjote išmėginti Druskininkų privalumus – grožio, sveikatinimo procedūras?

– Gėda pasakyti, bet dar tik ruošiamės išmėginti SPA procedūras. Žinoma, pasivaikštome po miestą, aplankome maitinimo įstaigas, lankomės renginiuose. Ypač tada, kai atvažiuoja svečių.

– Ar jau radote draugų?

– Kaime turime gerų kaimynų. Yra geras kaimynas, kuris augina sau kalakutus, vištas, avis. Viso to gėrio iš jo irgi gauname, parduotuvėje mėsos nereikia pirkti.

Neseniai kaime apsigyveno menininkų pora – tapytoja Birutė Lemkė su vyru Jakobu, smagu su jais bendrauti. Jie žada rengti parodas, plenerus, edukacijas.

– Ar lieka laiko pakeliauti, pasaulio pamatyti?

– Anksčiau daugiau keliaudavome. Dabar, kai nusipirkome sodybą kaime, nemažai laiko praleidžiame ten. Mums labai patinka Islandija, jau kelis kartus ten buvome, ir artimiausia kelionė rudenį, ko gero, taip pat bus į tą šalį. Šilti kraštai – ne mums, nes nelabai toleruojame karštį.

Pažadėjau sau vasaromis iš Lietuvos nekelti kojos, nes ir čia būna labai gražu. O šiaip mūsų kelionės būna po netolimą Europa – išsiruošiame kelioms dienoms.

– Apie ką dažniausiai pasvajojate laisvalaikiu

– Pasvajoju, kad būtų daugiau to laisvalaikio.

Laima Rekevičienė