REDAKCIJOS ŽVILGSNIS: Iš musės padarytas dramblys, arba kam naudingos dirbtinai kuriamos priešpriešos?

Praėjusį savaitgalį Druskininkuose organizuota 33-ioji Dainavos krašto folkloro šventė, kuri turėjo būti bendrystės, amatų ir geros nuotaikos erdvė, netikėtai tapo socialinių tinklų „audros“ epicentru. Vienas mugėje prekiavęs tautodailininkas nusprendė savo prekybos vietą paversti savotiška politinių pažiūrų patikros stotele ir rusakalbiams pirkėjams užduoti klausimą: „Kam priklauso Krymas?“

Po tokio „egzamino“ dalis lankytojų pasijuto nejaukiai. Pasipiktinimo neslėpė ir kai kurie turistų grupes lydėję gidai, kurie dėl susidariusios situacijos kreipėsi į mugės organizatorius – Druskininkų kultūros centrą. Į vietą atvykusios centro darbuotojos bandė taikiai išspręsti konfliktą, tačiau situacija greitai peraugo į emocingą apsikeitimą žodžiais, o netrukus – ir į kur kas platesnę diskusiją apie vertybes, žodžio laisvę bei patriotizmą.

Vėliau tautodailininkas savo įvykių versiją paskelbė socialiniuose tinkluose. Ten nuskambėjo kaltinimai ir Druskininkų valdžiai – esą pataikaujama rusakalbiams ir neva bandoma „užčiaupti“ paramos Ukrainai balsus. Įrašas sulaukė didelio naujienų portalų dėmesio, komentarų ir emocingų vertinimų.

Tačiau, prieš skubant klijuoti etiketes, verta prisiminti keletą faktų.

Nuo pat karo Ukrainoje pradžios Druskininkų savivaldybė aiškiai ir nedviprasmiškai pademonstravo paramą Ukrainai. Miestas priėmė šimtus karo pabėgėlių, organizavo paramos akcijas, rinko humanitarinę pagalbą, viešose erdvėse nuolat reiškė solidarumą su Ukrainos žmonėmis. Todėl bandymai piešti Druskininkus, kaip vietą, kurioje kažkas nuolaidžiauja Kremliaus naratyvams, atrodo mažų mažiausiai keistai.

Kita vertus, kyla ir paprastas klausimas: ar šventės metu organizuota tautodailės ir amatų mugė yra tinkamiausia vieta politiniams testams? Žmonės į šventę atvyksta pailsėti, pabendrauti, nusipirkti tautodailės dirbinių, o ne laikyti geopolitikos egzaminą.

Net jei klausimo autoriaus intencijos buvo nuoširdžios ir patriotiškos, ar toks bendravimo būdas iš tiesų prisideda prie Ukrainos palaikymo? O gal priešingai – kuria bereikalingą įtampą ten, kur jos neturėtų būti?

Šiandien gyvename laikais, kai socialiniuose tinkluose iš menkiausio nesusipratimo per kelias valandas galima sukurti nacionalinio masto skandalą. Viena konflikto pusė paskelbia savo versiją, kita atsako, o tiesa dažnai pasimeta emocijų, interpretacijų ir politinių simpatijų triukšme.

Būtent taip nutiko ir šį kartą. Socialiniuose tinkluose žmonės akimirksniu pasidalijo į dvi stovyklas. Vieni tautodailininką paskelbė principingu patriotu, kiti – provokatoriumi. Tačiau ar tikrai šioje istorijoje reikia ieškoti nugalėtojų ir pralaimėtojų?

Galbūt svarbiau paklausti, kam naudinga, kai dėl menko incidento pradedame skaldytis tarpusavyje. Kai vietoj vienybės atsiranda įtarumas, vietoj dialogo – kaltinimai, o vietoj sveiko proto – emocijų audros.

Lietuva šiandien turi pakankamai tikrų iššūkių ir tikrų priešų. Todėl būtų išmintinga nepamiršti, kad patriotizmas matuojamas ne provokuojančiais testais mugėse ir ne garsiausiais šūkiais socialiniuose tinkluose. Jis matuojamas konkrečiais darbais, pagalba tiems, kuriems jos reikia, ir gebėjimu išlikti vieningiems.

O kai iš musės padaromas dramblys, dažniausiai laimi ne tiesa. Laimi tie, kuriems labiausiai norisi matyti mus susipykusius.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija