Didžiųjų švenčių belaukiant: Kalėdos gimsta širdyje

Prieškalėdinis laikas mus moko paprastų dalykų – sustoti, apkabinti, padėkoti, išdrįsti nebijoti. Šventės neatsiranda nuo stalo gausos ar išorinio blizgesio – jos gimsta ten, kur yra gyvas santykis, bendrystė ir viltis. Apie Kalėdų laukimą, kuris prasideda širdyje, ir apie tai, kaip paprasti dalykai tampa didžiausiomis dovanomis, pasikalbėjome su Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplietinės bažnyčios klebonu Vaidu Vaišvilu, Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonu Algirdu Šimkumi ir Leipalingio Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonu Artūru Vaškevičiumi.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios klebonas V. Vaišvilas: „Advento laikas: apie santykį, šviesą ir viltį“

– Kaip žmogus gali iš tiesų pasiruošti Kalėdoms — ne tik išoriškai, bet ir širdyje?

– Svarbiausia – pasiruošti vidumi, savo širdyje. Aplinkybės, aplinka, žmonės, kurie yra šalia ar bus kartu, visada skirtingi. Tačiau svarbi tavo ir bendra šventės dvasia. Esame visi skirtingi, bet kartu esame viena. Kaip sakė popiežius Pranciškus: „Visi esame vienoje valtyje“. Svarbu suvokti, kad nereikėtų sugadinti šventės nei sau, nei tiems, kurie yra kartu su tavimi. Džiaukis žmonėmis, kurie rado laiko būti su tavimi. Jų laikas tau yra gražiausia ir brangiausia dovana.

– Kaip matote tikėjimo vietą šiuolaikinio žmogaus gyvenime, ypač – tarp jaunimo?

– Čia nereikia ko nors matyti ar įžvelgti – kiekvienam savu laiku ateina branda, suvokimas ir praregėjimas. Dievas yra kantrus, nesvarbu, ar tu jaunas, ar senas. Lietuvių kalboje labai gražiai ir filosofiškai pasakoma apie tikėjimą ir jo vietą: tikėjimas – tai tik ėjimas. Taigi kiekvienam ateina savas laikas.

– Ką, Jūsų manymu, žmonės dažniausiai pamiršta prieš Kalėdas, nors būtent to labiausiai reikia?

– Apkabinti, pabučiuoti, pasakyti: „Ačiū, kad esi.“ Brangiausia, ką mes turime savo gyvenime, yra ne tai, ką sugebėjome sukurti ar susitvarkyti buityje. Svarbiausia – laikas, kurio turime mažai, ir žmogus ar žmonės, kurie yra tavo gyvenime.

– Ar turite kokį nors asmeninį Kalėdų paprotį, kurio laikotės kiekvienais metais? Kas Jus labiausiai sujaudina ar įkvepia per šventes?

– Neturiu. Man svarbiausia Kalėdų liturgija, šv. Mišios. Visa kita gali būti, ir nieko baisaus, jei kažko tradiciško nebus. Už viską svarbiau yra santykis.

– Kaip Jums pavyksta suburti žmones, kad Bažnyčia tampa jaukia, gyva ir atvira erdve?

– Pasakysiu labai paprastai – šiame klausime yra tai, kas man truputį nepatinka. Jei burčiau aš, nieko iš to nebūtų. Visi mes esame Bažnyčioje kartu ne dėl manęs, o dėl Jėzaus. Jėzus mus subūrė būti kartu dėl Jo ir su Juo. Buvimas kartu ir visa jo esmė bei prasmė yra Jėzus.

– Kokia akimirka iš Jūsų tarnystės šiuo metu Druskininkuose Jums yra šilčiausia šiais metais?

– Tai santykio pajautimas su druskininkiečiais. Jau šešti metai tarnauju šioje parapijoje. Dabar atėjo laikas, kai nebėra keistų nustebimų – visi apsipratome. Supratome, kad Bažnyčia yra mūsų miesto centras, širdis, svarbi vieta. Aš jaučiu parapijiečius, o parapijiečiai jaučia ir priima savo kleboną. Visi kartu – didesnei Dievo garbei. Ir tai nuostabu.

– Kuo šiandien gyvena Druskininkų parapija? Kokie darbai ar iniciatyvos Jums ypač svarbūs?

– Svarbiausia – Bažnyčios dvasia, kad neprarastume jaunatviškumo, laisvumo ir sveikos aplinkos. Didžiausias darbas – neapsiprasti, „nesudavatkėti“, bet nuolat atsinaujinti dvasia ir širdimi, išlaikyti atvirumą visiems žmonėms, neskirstant jų pagal tautybę, rasę ar tikėjimo stiprumą.

– Kas Jus labiausiai motyvuoja tarnystėje šiame mieste?

– Labiausiai mane motyvuoja žmonės, turintys vidinės laisvės – laisvės, kuri kaip vėjas: pučia, kur nori, ir kurios ošimą girdi. Žmonės, kurie nebijo žvilgsnio, kurie gatvėje sveikinasi, garsiai juokiasi, daug šypsosi. Tokie, kurie, net išgyvendami sielvartą, parodo savo tikėjimo gilumą šypsena. Mes esame vilties žmonės. Liudykime Kristų šypsodamiesi ir nuoširdžiai juokdamiesi, be baimės žiūrėdami kitiems į akis. Kur yra nuoširdus juokas, šypsenos, meilė ir gailestingumas, ten yra Dievas.

– Kokį linkėjimą skirtumėte žmonėms, kurie šiemet jaučiasi vieniši?

– Nenusiminkite, ieškokite tikrumo. Jei aš pats nebūčiau išgyvenęs vienišumo, nežinau, kuo šiandien būčiau. Tavo vienišumas gali virsti tavo stiprybe – transformuotis, pereiti į realesnį pasaulį ir santykį nei tas, kuriame gyveni dabar. Iš iliuzijų sugrįžti į tikrovę. Pagalvok: jei nepatirtum vienišumo, niekada nesuprastum, ką reiškia būti vienišu. Jei neverktum ir neskaudėtų, niekada neapkabintum tų, kurie verkia ir kuriems skauda. Tavo vienišumas gali virsti malone.

– Jeigu galėtumėte padovanoti žmonėms vieną „nematomą“ dovaną, kokia ji būtų?

– Norėčiau daugeliui padovanoti drąsą. Drąsos – nebijok! Dievas Šventajame Rašte daugiau nei tris šimtus kartų sako: „Nebijok!“ Tavo gyvenimo už tave niekas nenugyvens. Tik tu pats esi atsakingas už savo gyvenimą ir savo sielą. Gyvenk, kol turi laiko. Nebijok suklysti, paleisk vakar dieną, gyvenk dabar. Gyvenk tikėjimu, viltimi ir meile.

Visiems – gražių šv. Kalėdų.

Leipalingio Švč. M.Marijos Ėmimo į dangų parapijos klebonas A. Vaškevičius: „Žmogiškas faktorius geriau pajaučiamas paprastuose dalykuose“

– Gerbiamas klebone, kokie besibaigiantys metai buvo Leipalingio parapijai?

– Atsižvelgiant į svarbius, motyvuotus šių metų tikslus, Leipalingio parapijoje, palaikant gražią katalikišką ir dzūkišką tradiciją, vienas iš tikslų buvo šilčiausias žmonių lankymas, kalėdojimas. Visas Leipalingio miestelis, visi kaimai nuo praėjusių metų sausio 6 dienos iki kovo 10 dienos sulaukė klebono vizito, pabendravimo, šiltos bendrystės. Buvo palaiminti daugelio kraštiečių namai, kiekvienam žmogui įteiktos mažos kalėdinio akcento dovanėlės.

Kitas mūsų tikslas – po dvidešimties metų suremontuoti vargonus. Šį tikslą padėjo įgyvendinti žmonės savo aukomis iš kalėdojimo. Iš dalies buvo ir asmeninė klebono finansinė iniciatyva, kartu padedant „Sūduvos dirbtuvėms“ iš Jurbarko. Pavyko suremontuoti mūsų bažnyčios vargonus, kurie yra labai geri. Todėl Šv. Onos atlaiduose džiaugiamės puikiu vargonų skambesiu. Baž-nyčioje po Žolinės atlaidų buvo surengtas ypatingas koncertas, kuriame dalyvavo garsūs atlikėjai.

Bažnyčia įstatymiškai priskiriama, kaip nevyriausybinė organizacija. Bendradarbiaujant su Leipalingio progimnazijos vadovybe, bendruomene, tėvais ir mokytojais, buvo suorganizuotas projektas – žvakelių liejimo edukacija „Širdies link“.

Projekte dalyvauti buvo pakviestos visos Leipalingio institucijos – Caritas, parduotuvės, socialinės ir globos tarnybos, todėl jis įgavo socialinį matmenį. Pagamintos žvakelės buvo išdalintos ir uždegtos per Motinos dieną, kartu švenčiant pirmąją Šv. Komuniją. Buvo išdalinta 400 žvakelių stikliniuose indeliuose ir apie tūkstantis žvakelių, laikomų rankose per įvairias religines apeigas. Tai buvo didelis religinio turinio projektas, kurį inicijavau, kaip nevyriausybinės organizacijos atstovas.

Pernai buvo projektas „Šviesos link“. Manau, kad jis padėjo įžiebti tam tikros dvasinės šviesos mūsų gyvenimuose, tai – gerumo ženklas. Tokio projekto seniai nebuvo.

Dar vienas svarbus darbas – bažnyčios šventoriuje, ties pagrindiniai vartais, padedant skulptoriui, atnaujinome kryžių. Tiksliau – pakeitėme jį visai nauju. Čia dalyvavo mūsų Savanorių kaimo skulptorius, šis kryžius skirtas jaunimui.

Atlikome gerbūvio tvarkymo darbus – trinkelėmis išklojome Parapijos namų aikštelę, prie to rangos darbais prisidėjo viena Alytaus įmonė, taip pat Druskininkų savivaldybė, parapija. Ten ruošiame ir naują apšvietimą.

– Kaip, Jūsų manymu, derėtų laukti ir sutikti Didžiąsias metų šventes?

– Siūlyčiau surasti bent vieną dieną savaitėje ir atitrūkti nuo kasdienybės šurmulio, kad galėtumėte pabūti su savimi, peržvelgti gyvenimo prioritetus, rasti laiko pasninkui, įvertinti išmintingai, kiek tas išorinis pasaulio triukšmas yra teisingas, kiek neteisingas. Skirkite laiko pokalbiui su artimaisiais dvasiniais, vidiniais, atvirais klausimais, atsakymais, mielu ryšiu.

– Ko palinkėtumėte mūsų krašto žmonėms švenčių proga?

– Linkiu ieškoti ir dvasinių vadovų bažnyčioje, kurie vadovaujasi gerumu, supratimu, leidžia žmogui visavertiškai ieškoti tikėjimo. Išgirskite pamoksle tai, kas paliečia šiltam pokyčiui. Nederėtų pasiduoti nevilčiai, nes mes dar pakankamai gerai gyvename ir visko turime.

Linkiu visiems vilties, paprasto džiaugsmo, kuklios Kūčių vakarienės, nes paprastuose dalykuose geriau pajaučiamas tas žmogiškas faktorius, apjungtas ne didybių, blizgių daiktinių fasadų, bet paprasto žvilgsnio ir šilto rankos paspaudimo.

Algirdas Šimkus, Druskininkų (Ratnyčios) Šv. apaštalo Baltramiejaus parapijos klebonas: „Kūčių stalas – vienintelis metuose, skirtas pamaitinti ne kūną, o dvasią. Mūsų – krikščionių – gyvenamą laiką, mūsų džiaugsmus, pavojus ir viltis, mūsų praėjusius, einančius ir ateinančius metus. Šventasis apaštalas Jonas Apreiškimo knygoje apipasakoja šitaip: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas. Ji buvo nėščia ir dejavo, kentėdama sąrėmius bei gimdymo sopulius. Pasirodė ir kitas ženklas danguje: didžiulis ugniaspalvis slibinas. […] Slibinas tykodamas sustojo priešais moterį, kad, jai pagimdžius, prarytų kūdikį. Ir ji pagimdė sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas geležine lazda. […]

Slibinas puolė persekioti moterį, kuri buvo pagimdžiusi berniuką. […]

Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugo Jėzaus liudijimą“.

Taigi pasakojama ir apie mūsų parapijos gyvenimą. O tas gyvenimas klostosi ir dėliojasi po pernykščių sienų ir sielų atnaujinimo darbų vis besidžiaugiant, kad sienos jau švarios ir šviesios iki kitų didesnių išsipeckiojimų, apmusijimų irgi suskilinėjimų. Tačiau sielų atnaujinimo darbai reikalingi nepaliaujamo triūso ir pastangų. Apie tai – tarytum labiau suasmenintai – byloja ir vis primena šv. Jurgio paveikslai, skulptūros, koplytstulpiai ir stogastulpiai: privalu išsaugoti karalaitę – savo sielą, o kad ji išliktų, privalu stoti į kovą su slibinu, privalu slibiną nugalėti. Šv. Jurgio legendoje pasakojama, kad, šalia visos kitos žudančios bjaurasties, slibinas užnuodija orą, todėl pražūsta daugybė žmonių.

Iškilūs Šventojo Rašto žodžiai ir poetiški legendų pasakojimai, bet gyvenime viskas paprasčiau ir apčiuopiamiau, tik tikslas tas pats – nesibaigiančios, sunkios ir varginančios kovos su slibinais. O slibinai niekados nepasirodo savo tikruoju pavidalu – bepiga būtų tokį atpažinti ir griebtis iečių. Bet atpažinti senąjį priešą po neva tai gerais ketinimais, kilniais pavidalais ar kaip nors beprisimetantį geriečiu – užduotis iš pačių nelengvųjų. Jėzaus liudijimas vienintelis pagelbsti.

Jėzaus liudijimas pagelbsti taip pat prisiminti, kad krikščionio gyvenimas neapsiriboja tik slibinų novyjimu, gyvenimas – ir nepaliaujama kūryba. Kurti gyvenimą reiškia statyti tiltus: ir niekada nebūtus, netiestus, ir slibinų degintus sudegintus. O tiltai visuomet reiškia jungtį tarp dviejų krantų: tavo ir mano. Jungčių, ryšių kūrimą, išsivadavus iš slibinų apnuodyto oro, pavadinčiau viena gražiausių Jėzaus liudijimo atvertų kūrybos sričių. Jungtys tarp pavienių žmonių – tarpširdiniai ryšiai – mus sujungia į bendruomenę, ir taip mes tampame Bažnyčia. Tik vieninga bendruomenė yra bendruomenė, todėl dėl vienybės verta atsiraitoti rankoves.

Jau tuoj susėsime prie Kūčių stalo, kuris vienintelis metuose skirtas papenėti ne kūną, o dvasią. O prieš laužiant plotkelę, melsime dangiškąjį Tėvą, kad ši brolybės ir meilės vakarienė skatintų mus visada gyventi tikroje vienybėje ir būti Tavo – dangiškojo Tėvo – šeima drauge su mūsų Broliu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi, kurio meilė mums tokia pat brangi vakar, šiandien ir visada. Jaukių Jums Šventų Kalėdų!“

Parengė Laima Rekevičienė ir Laimutis Genys