Sparnus sėkmingam skrydžiui suteikė „Decima“

Šokių studijos „Decima“ vadovei Rūtai Dvorkinienei susitikti ir pakalbėti su savo buvusiais mokiniais nėra lengva. Ji juos pamato keliaujančius iš vieno pasaulio galo į kitą, regi intensyviai dirbančius su žymiausiais Lietuvos choreografais, kasdien prakaitą liejančius repeticijų salėje. Ji ir nesistebi – toks jų pasirinktas gyvenimo kelias. Būti šokėju – menas kalbėtis su žmonėmis šokio kalba, prabilti apie aktualiausius dabarties klausimus.

S. Dailydaitės ir M. Jančiulio pirmieji žingsniai į didžiąją sceną buvo, šokant choreografės R. Dvorkinienės vadovaujamoje šokių studijoje „Decima“/Asmeninio archyvo nuotrauka

Sigutę Dailydaitę ir Modestą Jančiulį ne vienas druskininkietis galėjo matyti Andželikos Cholinos šokio spektakliuose-miuzikluose „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ bei ,,Karalius Mindaugas“. R. Dvorkinienė, žiūrėdama šiuos spektaklius, akimis ieškojo „savo“ vaikų – juk jų pirmieji pasirodymai buvo gimtuosiuose Druskininkuose. Sigutė daug metų lankė šiuolaikinio šokio studiją „Decima“, dalyvavo tarptautiniuose ir respublikiniuose konkursuose. Modestas pirmuosius šokio žingsnius žengė, dalyvaudamas „Senamiesčio“ mokyklos ir „Ryto“ gimnazijos meniniuose projektuose. Abu šoko „Decimos“ šokio spektaklyje „Laukiančiosios“. Studijuodami, šoko Lietuvos Tango teatre, o dabar juos galime pamatyti choreografės režisierės A. Cholinos miuzikluose. Modestas dirba valstybiniame šokių ansamblyje „Lietuva“ ir mus stebina savo charakteriniais personažais.

Pasitinkant studijos „Decima“ 30-metį, Sigutė ir Modestas dalijasi mintimis apie pasirinktą gyvenimo kelią – būti šokėjais.

– Esate šiuolaikinio, modernaus ir lietuvių liaudies šokio šokėjai. Kaip jūsų gyvenimuose atsirado šokis, kokie pavyzdžiai jus įkvėpė rinktis šį kelią?

Sigutė: „Šokis mano gyvenime atsirado labai seniai. Prisimenu – sesuo skambindavo pianinu, mokydavosi, o aš vis trepsėdavau šalia. Dar vaikščiodavau ant pirštų galiukų ir visiems sakydavau, kad tapsiu balerina. Ko gero todėl mama ir nusprendė nuvesti į šokių pamokas. Pirmame susitikime su būsima šokių mokytoja mamai sakiau: „Aš nešoksiu su berniuku“. Priešinimasis baigėsi, vos tik pradėjau suprasti, kas iš tikrųjų yra šokis, ir kiek pasitenkinimo jau anuomet man jis kėlė. Šokau ir su berniuku, ir net su keliais vienu metu! Varžybos, konkursai, koncertai mane tik stūmė į priekį. Scenos baimės neturėjau niekada. Taip, jaudindavausi, bet, kaip sakoma, jei nejauti jaudulio prieš lipdamas į sceną, laikas nuo jos nulipti…

Vaikystėje manęs visur buvo pilna. Muzikos mokykla, šokių pamokos, choras – ir visur bei visada norėdavau būti nepralenkiama. Kelerius metus prieš muzikos mokyklos baigimą vis dėlto turėjau praleisti be šokių. Bet po to atradau šiuolaikinį šokį, vadovę Rūtą ir kolektyvą „Decima“. Šokdama šiame kolektyve, pradėjau jausti daugiau, nei gebėdavau iki tol. Šokis pamažu užėmė vis daugiau vietos mano gyvenime. Neapsakomas kiekis žinių, žingsnių, pojūčių, surinktas kartu su vadove, paskatino gyvenimą po mokyklos susieti būtent su šokiu. Vienareikšmiškai pirmas ir didžiausias pavyzdys, įkvėpėja ir buvo Rūta. Už tai jai būsiu dėkinga visada“.

Modestas: „Šokiu susidomėjau dar mokykloje, dalyvaudamas mokyklos šventėse, projektuose. Buvau Mokinių tarybos narys, renginių organizatorius ir dalyvis, teko ir eiles skaityti, ir dainuoti, ir pašokti. Man patinka aktyvus gyvenimas – nemoku nieko neveikti. Tik tada draugai patarė geriau nedainuoti… Kas beliko – šokti. Šokių pedagogikos specialybę pasirinkau netikėtai. Paskutinę dieną, kai reikėjo užpildyti elektroninę paraišką, kur noriu studijuoti.

Su bendraklasiu juokais nusprendėme, kad reikia stoti į choreografijos specialybę. Taip ir įstojome dviese mokytis choreografijos subtilybių. Nors iš tikrųjų gavau pasiūlymus studijuoti šokio pedagogiką arba kultūros vadybą, pasirinkau šokėjo kelią, nes šokių mokytojos R. Dvorkinienės darbas atrodė įdomesnis. Gyvenimas – nenuspėjamas. Nors studijavau ir pabaigiau šiuolaikinio šokio ir šokio su neįgaliaisiais vežimėliu specialybę, dažniausiai dirbu valstybiniame ansamblyje „Lietuva”, šoku lietuvių liaudies sceninius šokius“.

Prisiminkite pirmuosius šokio žingsnius. Su kokiais sunkumais susidūrėte? Kaip juos sprendėte? Kokios pagalbos sulaukėte?

Sigutė: „Kaip seniai tai buvo! Pamenu, labai supykdavau ant savęs, jei kažką sušokdavau ne taip. O, kaip sunkiai man pasimiršdavo klaidos!

Karjeros pradžia nebuvo lengva. Svetimame mieste, nepažįstami žmonės ir tiek pagundų, kad nežinojau, kur bėgti. Sunkiausia suprasti, kiek dar nemoku! Palaipsniui atsirinkau, kas gerai ir blogai, kuo pasitikėti. Ir išsigryninau savo siekius. Kruopštus darbas ir begalinis noras atvedė iki to, kas esu dabar. Kiek atrankų pereita, kiek komforto zonų perlipta! Perlipinėju ir dabar, tik kur kas stabiliau, sumaniau, nesiblaškau ir pasirenku tik tiek, kiek tuo metu reikia“.

Modestas: „Pirmieji mano, kaip šokėjo, žingsniai, palyginus su grupės draugų, buvo linksmi, bet nelengvi. Jie šoko nuo mažų dienų, šokis jiems buvo visas gyvenimas – nuo mažens žinojo, kur stos. Aš iki dvyliktos klasės maniau, jog būsiu architektas ir statysiu namus. Dabar taip pat tenka statyti – šokius ar choreografines kompozicijas. Įstojus studijuoti, teko nemažai paplušėti ir fiziškai, ir protiškai. Norint kitus mokyti ar pačiam šokti, turi žinoti, kaip tai padaryti, niekam nekenkiant, nežalojant ir nenuklystant „į pievas“. Negali tiesiog pridėti daug judesių ir tai pavadinti šokiu. Žmogaus kūnas turi polinkį susidėvėti, todėl reikia žinoti, kaip jam nepakenkti.

Nemažai pagalbos sulaukiau iš šokių mokytojos R. Dvorkinienės, nors, prieš renkantis šią specialybę, ji įnirtingai bandė perkalbėti ir tikino, jog tai – sunkus kelias. Būtent Rūta supažindino su Jurijumi Smoriginu, kuriam esu dėkingas už tai, kad išmokė klasikinio šokio, trenažo ir supratimo, jog geriausi rezultatai pasiekiami „per negaliu“. Šis darbas reikalauja nemažai užsispyrimo ir ištvermės. Lygindamas du Modestus – dabartinį ir ką tik baigusį mokyklą – galiu neabejodamas pasakyti, jog dabar esu šiek tiek geresnis.

Šokate A. Cholinos spektakliuose. Kuo ši šokio režisierė yra ypatinga? Kokią naudą jums teikia darbas pas šią režisierę?

Sigutė: Su A. Cholina dirbu jau beveik penkerius metus. Pirmas susitikimas buvo pilnas streso – atrankoje teko šokti per 20 minučių išmoktą choreografiją. Žinot, tikriausiai baisiausia buvo ne tai, kad pamirši judesį, o ji nufilmuos, bet tai, kaip ji priims mano šokį. Šios moters ypatingumas yra jos sugebėjimas labai greitai perprasti žmogų. Būtent pagal tai ji renkasi, su kuo nori dirbti. Praėjus penkiems metams, su kolegomis mes vis dar stebimės, kaip viena moteris sugeba valdyti minias – susitvarkyti su daugiau nei 50 scenoje esančių artistų, valdyti techninį personalą, rūpintis kiekvienu atskirai, niekada nepakelti balso ir išleisti vieną po kito sėkmingus spektaklius. Tai ir yra ypatingumas! Jos kūrybiniai gebėjimai neginčytini, ne vienas iš mūsų tuo esame įsitikinę, tačiau ji unikali ir savo darbo pobūdžiu.

Šokdama pas A. Choliną, supratau, ką reiškia teatro disciplina. Pradėjusi šokti pas ją, kai dar mokiausi universitete, kaupiamas mokslo žinias sustiprinau darbu teatre. Teorija ir praktika – viename. Visa veikla yra įvairiapusiškas tobulėjimas, todėl ir nauda yra milžiniška. Išsiugdžiau geležinę koncentraciją į darbą, dėmesingumą smulkioms detalėms, kurios dažnai ir yra svarbiausias kūrinio akcentas, išmokau išklausyti pastabas, jas priimti ir ištaisyti, išauginau dar aukštesnę savivertę, supratau, kad scena ne veltui yra pakylėta nuo žemės.

Modestas: Teko dalyvauti dvejuose projektuose – miuzikluose „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ ir „Karalius Mindaugas“, kuriems choreografiją kūrė A. Cholina. Su kiekvienu choreografu, režisieriumi darbas yra skirtingas, bet daugumai tikrai patinka susikaupimas, atsidavimas ir tobulėjimas. Iš pradžių sulaukdavau pastabų dėl dėmesio ir susikaupimo, nes, kaip minėjau, esu aktyvus, judrus. Reikėjo šiek tiek laiko, kad įrodyčiau, jog ir šmaikštaudamas sugebu girdėti, fiksuoti pastabas. Bet taip buvo anksčiau, dabar kitaip žiūriu į darbą ir dėkingas esu visiems žmonėms, su kuriais esu dirbęs.

Kuo buvo ypatingas tarptautinis miuziklo „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ pasirodymas su choru „Dainava“ iš JAV?

Sigutė: „Šis tarptautinis pasirodymas buvo netikėtas visiems. Viskas prasidėjo nuo to, kad kilo mintis šį miuziklą išvežti už Atlanto, į Čikagą. Kaip ir dera lietuviams, buvome nusiteikę gana skeptiškai. Nepaprastai didelis artistų skaičius, techninis personalas, pagalbinis personalas, kostiumai, dekoracijos ir daugybė kitų dalykų optimizmo nesuteikė. Atrodė, nerealu! Bet skeptiškumas dingo, atsistojus Čikagos „Auditorium“ teatro scenoje. Mus papildė choras „Dainava“. Šešiasdešimt Amerikos lietuvių šiam miuziklui didingumo suteikė savo balsais, stipriai juntamu tautiškumu – iš kiekvieno atskirai ir visų kartu. Nebuvo jokios abejonės, kad tai yra kažkas nepaprasto. Juk Lietuvoje miuzikle dainuoja tik keletas choristų, o Čikagoje užgriaudėjo nepaprastai daug balsų! Netikėtas sprendimas pagimdė naują idėją – parodyti Lietuvai, kokia didelė vienybė gyvena ten toli! Apėmė euforija, kai po balandžio 3 dieną parodyto miuziklo buvo paskelbta, kad mes pasiekėme Lietuvos rekordą – „Daugiausia spektaklio atlikėjų patalpoje – 105 aktoriai, dainininkai ir šokėjai“. Viskas, kas vyko su šiais mainais – Lietuva-Amerika-Lietuva – buvo ypatinga. Nežinau, ar kada nors dar teks sudalyvauti panašaus masto spektaklyje.

M. Jančiulis dirba valstybiniame šokių ansamblyje „Lietuva“ ir stebina savo charakteriniais personažais/Asmeninio archyvo nuotrauka

Modestas: Darbas su choru „Dainava“ iš JAV buvo įdomus tuo, kad, repetuodamas scenoje, supranti, kokio dydžio projekte dalyvauji. Scenoje esančių žmonių skaičius – rekordinis, to Lietuvoje dar nebuvo! Mainai buvo labai šilti – mes rudenį rodėme miuziklą Čikagoje, o pavasarį jie atvyko į Lietuvą, parodėme tą patį ir pasiekėme Lietuvos rekordą!

– Kokia yra šokėjo kasdienybė? Nuo ko pradedate dieną? Kiek reikia dirbti? Sveikai gyvenate, laikotės griežtos dienotvarkės?

Sigutė: „Ar nustebinsiu pasakiusi, kad šokėjas yra normalus žmogus ir gyvena tikrai įprastai! Diena prasideda „labu rytu“ ir pusryčiais. O iš tiesų tai šokėjas neturi kasdienybės. Kiekviena diena skiriasi nuo praėjusios ar būsimos. Dirbti reikia visuose darbuose daug, jei tikiesi gero rezultato. Neužtenka vien vadinti save „geru“, reikia to nusipelnyti. Man 26-eri, dauguma tokio amžiaus jau yra vedę, ištekėję, turi šeimas… O šokėjai, tarp jų ir aš, vis dar gaudo savo karjeros žvaigždę, mums tai pats geriausias metas, kai dar galime į save „įsidėti“ neapsakomą kiekį žinių. Gaudome visus šansus ir siekiame tik geriausio, todėl į klausimą, kiek reikia dirbti, atsakymas yra vienas – beprotiškai daug. Sveika gyvensena, be abejonės, neatsiejama nuo šokio. Kalbėčiau šia tema paromis, bet svarbiausias kiekvieno iš mūsų uždavinys – susirasti mums tinkamus energijos šaltinius. Kiek matematiškai skamba, bet taip ir yra – skaičiuoji, jei nori tinkamo rezultato. Juk jis dar ir matomas… Griežtos dienotvarkės aš asmeniškai neturiu. Žinau, kada reikia keliauti į darbą, kada – į repeticijas. Kiekvieną dieną stiprinu kūną, net jei artimiausiu metu neturiu jokio pasirodymo. Kiekviena diena mums itin svarbi – juk nejaunėjame…“

S. Dailydaitę galima pamatyti A.s Cholinos šokio spektakliuose/Asmeninio archyvo nuotrauka

Modestas: „Mano diena prasideda nuo pusryčių. Atrodo, normalu, bet iš tikrųjų buvo nelengva, nes reikėjo labai pakeisti savo įpročiu. Darbo dieną pradedu nuo klasikinio šokio pamokos, vėliau – repeticijos, šokių kartojimas, mokymasis. Pirmą dienos dalį dirbu Valstybiniame ansamblyje „Lietuva“, vėliau važiuoju į kitus darbus, renginius. Ryte pusryčiaudamas, stengiuosi susidėlioti dienos planą, kad nieko nepamirščiau ir visur spėčiau. Dirbu ne viename darbe, turbūt nereikia aiškinti, kodėl. Tenka ir Panevėžio muzikiniame teatre dirbti, ir Nacionaliniame Operos ir baleto teatre šokti, privačiuose renginiuose, spektakliuose dalyvauti…

Sigute, pačiai yra tekę šokti su „Decima“ Lietuvos akademinio ir Rusų dramos teatrų scenose. Koks įspūdis jums išliko po pirmo pasirodymo didžiosiose Lietuvos arenose ir pasaulinio garso scenose?

Sigutė: Su „Decima“ aš pirmą kartą užlipau į Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną! Žinot, man didžiausią malonumą suteikia darbo procesas, patinka dirbti, kartoti, gilintis. Scena yra šio proceso rezultatas. Būtent po pastatyminio laikotarpio ten užlipus, supranti, kad – štai ir pabaiga. Galbūt keista taip sakyti, bet didžiausias malonumas patiriamas repeticijų metu. O scenoje patiri euforiją, didelę ir nesumeluotą. Būna, kad iš jaudulio nežinai, į kurią pusę pasisukai, bet tai jau yra pati darbo viršūnėlė. Negalėsi sustoti ir pasakyti, kad padarysiu geriau. Į sceną žengi, jau žinodamas, kad padarysi. Daugelis palaikys mane keista, bet nesureikšminu, kokioje scenoje šoku. Man svarbios akimirkos scenoje, svarbu, su kuriais kolegomis tą vakarą ja dalinamės. Akimirkos ir potyriai groja pirmuoju smuiku, o scenos keičiasi nuolatos.“

Modestas: „Pradėjęs studijuoti šokio pedagogiką, užsibrėžiau tikslą – turiu sušokti Lietuvos Nacionalinio Operos ir baleto teatro scenoje. Tai pavyko padaryti dar antrame studijų kurse. Tada supratau, kad reikia dažniau ir garsiau svajoti. O šiuo metu jau esu šokęs visose Lietuvos scenose.“

Niekada nesigailėjote, kad visą save „atidavėte“ šokiui?

Sigutė: „Nesigailėjau ir nesigailėsiu. Šoksiu, kol numirsiu. Ir po mirties ant savo kapo dar patrypsiu. Gyvenimas turi susidėti iš gražių akimirkų, o žmogus pats jas ir kuria. Su šokiu aš jas kuriu. Per šokį aš radau savo didžiąją laimę! Kam dirbti darbą, kuris erzina, nesuteikia pasitenkinimo, nekuria tų nuostabių akimirkų? Aš turiu didelę privilegiją, kad mano pasaulis sukasi aplink šokio ašį.“

Modestas: „Buvo momentų, kai ir aplinkiniai, ir aš pats maniau, jog šis darbas nerimtas. Ir ne man. Bet supratau, kad įdėjau nemažai darbo, pabaigiau studijas, kankinau save, kad perprasčiau judesio meną. Nusprendžiau eiti toliau tuo keliu, bet visada turiu atsarginį planą, jeigu šokti nebegalėčiau.“

Ar esate laimingi kasdienybę skirdami šokiui? Kokią regite savo karjeros perspektyvą ateityje? Kokie jūsų asmeniniai planai?

Sigutė: „Artimas žmogus man yra pasakęs: „Nežinau, kas bus ateityje, aš gyvenu šiandiena. Ateitis arba ateis, arba ne.“ Apie ateitį aš nekalbu. Kokia prasmė apie ją galvoti, jei nesimėgauji šiandiena? Šiandien aš turiu kojas ir rankas, galvą ant pečių ir viską, kas joje sukasi, darau dabar. Rytojus gali neateiti, niekada to nepamirštu. Karjera, asmeniniai planai šiuo metu apsiriboja žodžiu „šiandien“. Gyvenu dabar, o galbūt po trisdešimties metų aš atsakinėsiu lygiai taip pat, tik jau pasakodama apie savo buvusią karjerą.“

Modestas: „Manau, jog nesu aiškiaregys, todėl savo ateities neregiu. Bet norų turiu. Į darbą einu, kaip tikras lietuvis: pabambu, bet dirbu su šypsena. Nemanau, jog esu padaręs klaidą – esu savo rogėse, ir man patinka tai, ką darau.“

Pabendravus su šiais dviem jaunais talentingais šokėjais, norisi palinkėti jiems karjeros be traumų, naujų ieškojimų ir atradimų. Laimingas tas mokytojas, kurio mokiniai, išskleidę savo sparnus, skraido po pasaulį ir dalinasi gerumu, pasakoja žmonėms savo istorijas. R. Dvokinienės mokiniai išmoko kalbėti ir pasakoti šokio kalba.

Parengė „Mano Druskininkai“  redakcija