Ričardas Malinauskas: „Knygoje – mano gyvenimo ir išgyvenimo istorija“

Antradienio vakarą Druskininkų viešojoje bibliotekoje vos sutilpo visi, atėjusieji į neseniai išleistos Ričardo Malinausko knygos „Jau laikas“ pristatymą. Susirinkusiesiems buvo smalsu išgirsti, kodėl jis nusprendė rašyti knygą ir kas, autoriaus manymu, joje svarbiausia. R. Malinauskas pasidalijo prisiminimais, kurie sugulė į naująją knygą – apie vaikystę, santykius su tėvais, vaikais, patirtį versle ir politiko karjerą.

Kartu su R. Malinausku į knygos pristatymą atvyko jos redaktorė, žurnalistė A. Jankauskienė / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Kartu su meru į knygos pristatymą atvyko knygos redaktorė, žurnalistė Aldona Jankauskienė, žurnalistai, miesto bendruomenė, draugai ir bičiuliai. Renginio pabaigoje buvo galima gauti knygos autoriaus autografą, norinčiųjų nusidriekė didelė eilė.

Apie tai, kaip kilo mintis parašyti knygą, kam ji skirta, kokius svarbiausius dalykus autorius norėjo papasakoti skaitytojams, „Mano Druskininkai“ žurnalistas kalbėjosi su knygos autoriumi R. Malinausku.

– Kaip kilo mintis dabar rašyti knygą? Kai prieš dešimtmetį Jums pasiūlė tai daryti, atsisakėte.

– Aš nesu toks veikėjas, kuris turėtų rašyti knygas, nes gyvenu savo paprastą kasdienį gyvenimą. Darau darbus, kurie yra man likimo ar žmonių patikėti ir pavesti, todėl manau, kad apie tai rašyti neverta. Knygos idėja kilo tada, kai pamačiau, kas vyksta mūsų valstybėje. Ir tą patyriau savo kailiu. Net neabejoju, kad mano oponentai, kurie skaitys tą knygą, sakys, kad tai – prasimanymai ir fantazijos. Bet patikinu, kad ten jokių fantazijų ir prasimanymų nėra. Kai pamačiau, kad Lietuvoje teisė, teisėsauga, politika yra tarsi „viena mišrainė“, taip tarpusavyje persipynusios, kad negali atsirinkti. O pagrindinei šalies žiniasklaidai, kuri formuoja žmonių nuomonę, tiesa, regis, neįdomi – susidaro įspūdis, kad ji tik atlieka užsakymus. Tada ir nutariau apie tai parašyti, tikėdamas, kad gal kam nors bus įdomu, kas iš tiesų vyksta: kokie užkulisiai, kokie žmonės priima sprendimus, ypač tie, kurie kalba apie skaidrumą, neva kovojantys su korupcija. Galiu pasakyti, kad tiems, kurie daugiausia kalba apie skaidrumo reikalavimus, dažniausiai iki skaidrumo būna mažiausiai, kaip iki Mėnulio…

Knygos pristatymo renginyje dalyvavo ir R. Malinausko žmona Vaida / Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kam skirta Jūsų knyga?

– Žmonėms, kuriems svarbi tiesa. Tiems, kurie nori analizuoti, svarstyti, surinkti daugiau informacijos. Visi tie dalykai vyksta čia pat, bet mes jų nejaučiame, kol mūsų pačių tai nepaliečia tiesiogiai. Nuo to, kas vyksta mūsų valstybėje, labai priklauso mūsų gyvenimas.

– Koks knygos žanras – memuarai, atsiminimai? Paprastai tokios knygos rašomos gyvenimo saulėlydyje, kaip gyvenimo apžvalga.

– Jei manęs nenudaigos, tai saulėlydžio dar neplanuoju. Gal tai yra patirčių knyga, iš jų juk ir susideda gyvenimas.

– Ar nebuvo sunku atsiverti, nes knygoje yra labai asmeniškų dalykų. Kaip pavyko peržengti tą atvirumo ribą?

– O Jūs manote, kad aš dar turiu kokio nors asmeniškumo? Aš esu tiek visų „išvartytas ir išsklaidytas“, kad nebėra ką nauja atskleisti. Arba turiu papasakoti tai, kaip tai iš tikro buvo. Taigi knygoje viskas ir sudėta taip, kaip buvo. Nežinau, apie kurias vietas kalbate. Ar apie moteris? Taip, ir apie jas parašiau. Pradžioje galvojau tos temos visai neliesti, bet jei tos temos visai nepaliesiu, tai skaitytojas sakys, kad kažką slepiu. Vienus dalykus su malonumu prisimenu, o kitų dalykų su malonumu neprisimenu, taigi tos temos nenorėjau plėtoti. Taip buvo.

– Ar knygoje yra tokių faktų, kurie Jūsų artimiems žmonėms būtų naujiena?

– Kai klausiausi, ką kalba žmonės, kurie perskaitė knygą, tai kai kam naujiena pasirodė mano su tėvais tulpių verslas, kiti nežinojo, kad riešutus Ukrainoje auginome ir pardavinėjome. Kadangi esu atviras žmogus, tai daug ką žmonėms jau buvau pasakojęs. Tačiau, pasirodo, ne viską.

– Labai įdomi knygos dalis apie Jūsų verslą. Kiek dalykų iš verslo patirties panaudojote savivaldoje?

– Kadangi dirbti į savivaldybę atėjau „nesugadintas“ politikos, tai iš pradžių savivaldoje tik verslo logika ir vadovavausi. Tuo metu dar nebuvau ir kai kurių partijų pasmerktas. Mano principas buvo viską daryti čia ir dabar, gal ir rizikuoti, žinoma, neperžengiant įstatymų.

Ir dabar girdžiu iš kai kurių žmonių, kad jie tikrai nebūtų statę vandens parko, neturėdami pinigų. Žmonės iki šiol stebisi, kad, neturėdami lėšų, pradėjome ir kitus didelius projektus – gatvių remontus, slidinėjimo arenos statybą. Labai pravertė versle įgyta gyvenimo patirtis.

– Jei reiktų grįžti į verslą, ar įsivaizduojate, ką veiktumėte?

– Jei norėčiau įšokti į tą patį verslo traukinio vagoną, iš kurio išlipau, tai jis taip toli nuvažiavęs, kad, ko gero, net siauraisiais europinės vėžės bėgiais jo nepavyčiau… Jeigu šiandien netekčiau  druskininkiečių pasitikėjimo manimi, tai kokią savaitę „apie kampus pavaikščiočiau“, o paskui vis tiek kuo nors užsiimčiau, minčių tikrai atsirastų. Gal namų terasoje restoraną atidaryčiau?

Viešojoje bibliotekoje vos sutilpo visi, atėjusieji į neseniai išleistos R. Malinausko knygos „Jau laikas“ pristatymą / Gabrielės Marcinkevičiūtės  ir Laimos Rekevičienės nuotraukos

– Kokių reakcijų tikitės, kai knygą perskaitys daugiau žmonių?

– Tikiuosi vienos reakcijos viena – kad gyvenimą matytų ne per tuos rožinius akinius, kuriuos uždeda, manyčiau, parsidavusi žiniasklaida. Manau, kad, jei tu gyvenime tapai prokuroru, tai automatiškai nesi nei šventas, nei būtinai sąžiningas. Net gali būti purvinesnis už patį purviniausią… Ir aš ne be reikalo knygoje kai kuriuos prokurorus palyginau su 90-ųjų metų banditais. Pastarieji mano gyvenime buvo sąžiningesni – kaip neatrodytų paradoksalu, bet pas juos buvo tam tikra moralė, žodžio laikymasis. Net nežinau, kaip žiūrėti į tuos prokurorus, su kuriais susidūriau per 15 metų.

– Ką darytumėte kitaip, jei atsisuktų gyvenimo ratas, ir vėl taptumėte 25-erių jaunuoliu?

– Sėkmingai pirkčiau ir parduočiau grybus.

– Ar esate gyvenime padaręs klaidų?

– Žinoma. Tik konkrečias gyvenimo klaidas reiktų šifruoti. Ar gyvenimo klaida yra ta, kurią pats padarei, priimdamas neteisingą sprendimą, ar gyvenimo klaida, kai tau ją užsakė, į politiką įtraukė teisėsaugą ir tave suminkė su žemėmis ir purvu? Kuri ta klaida yra klaida? Ar ta, kurią tau sukurpia, ar ta, kai pats priimi neteisingą sprendimą? Klaidų gyvenime surasčiau, bet buvo ir tokių, kurios kai kam buvo naudingos, kaip tam tikras užsakymas.

– Ar gali būti, kad rašysite kitą knygą?

– Viskas priklausys nuo to, kiek ilgai tęsis teismai ir kokios ten bus „įdomybės“. Niekada nesakyk niekada.

Aldona Jankauskienė, knygos redaktorė: „Tai pirmasis šios knygos pristatymas. Manau, kad jų turės būti daugiau. Labai sveikinu Ričardą Malinauską, įveikus dar vieną gyvenimo iššūkį ir išleidus labai atvirą knygą apie savo patirtį. Esu rengusi ne vieną knygą, kiekviena jų suteikė tam tikros patirties. Ši knyga buvo išskirtinė. Vienas iš pagrindinių skirtumų buvo tas, kad Ričardas ieškojo teisingiausio, tiksliausio žodžio. Kai redagavau tekstą, šiek tiek keisdama jo pasakytus žodžius, jis sakydavo, kad taip netinka, kad ten kitaip buvo. Jis sakydavo: „Negaliu rašyti to, ko nebuvo. Negaliu rašyti netiesos“. Bendraujant su knygos autoriumi, mane sužavėjo besąlygiškas jo polinkis sakyti tiksliai taip, kaip buvo.

R. Malinauskas yra sakęs, kad niekada gyvenime nerašys knygos. Kai jis pakeitė šią savo nuostatą, man teko didelė atsakomybė ir iššūkis būti šios knygos redaktore. Rengiant knygą, bendraujant su autoriumi, mane žavėjo jo gebėjimas kalbėti tiesiai, drąsiai, atvirai.

Kaip rodo mano praktika, rašant tokio žanro knygas, jų autoriai pradiniame variante drąsiai reikšdavo savo nuomonę, minėdavo įvairias pavardes, tačiau galutiniame variante visi aštrūs kampai būdavo nuglūdinami, nelikdavo ir pavardžių, nes autorius bijodavo, kad kas nors gali įsižeisti. Dirbant su R. Malinausku viskas buvo kitaip – situacijų ir žmonių vertinimas, koks jis buvo pirminiame variante, toks pat išliko ir išleistoje knygoje. Jokios baimės, kad kas nors įsižeis, jokio noro įjungti „atbulinę pavarą ar stabdį“, pasaugoti save.

Man tai buvo įdomus darbas, geras laikas, rengiant šią knygą. Tai knyga apie įdomią patirtį. Linkiu, kad, ją skaitydami, pasiimtumėte iš jos tai, kas jums artimiausia“.

Parengė Laimutis Genys