Mokytoja Elena Rapkauskienė: „Mylėjau ir tebemyliu žmones“

Druskininkų mokytojų senjorų klubo „Bičiuliai“ narė, anglų kalbos mokytoja, dirbusi tuometėse Druskininkų vakarinėje, 1-ojoje ir 3-iojoje mokyklose, poetė, vertėja, Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos narė Elena Gedvilaitė-Rapkauskienė savo namuose pasitiko guvi, besišypsanti. Nepaisant silpno regėjimo, kitų negalavimų naštos. Nepaisant per gyvenimą patirtų pačių brangiausių jai artimų žmonių – sūnaus, vyro netekčių. E. Rapkauskienė, kovo 23-ąją minėsianti savo 86-ąjį gimtadienį, paklausta, kaip jai vis dėlto pavyksta išsaugoti humoro jausmą, džiaugsmingą požiūrį į gyvenimą, aplinką, žmones, pirmiausia pamini, jog ji visada labai mylėjo ir myli žmones – žmonės ir jų gyvenimai jai įdomūs.

„Po šimts kalakutų... nematau, nors pasiusk!“ – nepiktai, o tik kiek apmaudžiai ištaria E. Rapkauskienė, norėdama surasti iš anksto pasiruoštų spaudinių šūsnyje „Jaunimo gretų“ žurnalo 7-ąjį numerį, kuriame dar 1969-aisiais pirmą kartą buvo publikuota jos novelė „Gimtadienio dovana“. Vartant anuomet buvusio itin populiaraus žurnalo numerį, žvilgsnis sustoja jau ties pirmuoju novelės sakiniu – norisi skaityti. Perskaičius, širdyje lieka švaros ir gaivos jausmas – sakytume, novelė apie bepabundantį moteriškumo pavasarį. Apie meilę, kaip jausmą, kuris amžiams išliks šventas, jei tik patys to norėsime…

– Tikrųjų vertybių tema juntama ir dar 1972-aisiais Jūsų sukurtoje ir režisuotoje 4 veiksmų pjesėje „Gydytojas Gytis“. Pjesė buvo vaidinama ir sanatorijose, turėjo pasisekimą. Kodėl ją parašėte?

– Sovietmečiu juk ne bet ką parašysi… Reikėjo, kad tas parašymas bent jau nebūtų „prieš“ valdžią, jeigu jau ne „už“… Be to, neturėjo būti ir jokios „religijos“, ir juo labiau – kokios nors pernelyg „tautinės“ idėjos. Nes nebūtų net leista rodyti tokios pjesės. Aš norėjau parodyti dorą žmogų, gydytoją, nes buvo daug šnekama, kad dauguma gydytojų tik „per blatą“ gydo ir panašiai. Tad rodžiau, kad yra vis dėlto dorų ir gerų gydytojų. Todėl pagrindinis pjesės herojus, gydytojas Gytis parodytas, kaip toks gydytojas, kuris neima kyšių. Tačiau veiksmas sukosi apie jo ir agronomės Zitos jausmus vienas kitam. Zitą užklumpa meilė Gyčiui, kuris už ją yra 8 metais jaunesnis, nevedęs, o ji – našlė, ir turi sūnų, panašaus amžiaus, kaip Gytis, nes labai anksti ištekėjo… Todėl jai labai nepatogu ir prieš Gytį, ir prieš sūnų, aplinkinius… Zita slepia, užgniaužia savo meilę.

– Ar toje pjesėje yra „hapiendas“?

– Yra, nors aš nenorėjau, kad jis būtų. Buvau parašiusi taip, kad istorija baigtųsi klaustuku žiūrovui: galvok kaip nori. Bet laimingą pabaigą mane privertė sukurti pagrindinę rolę vaidinęs Česlovas Navickas, anglų kalbos mokytojas, mano kolega. Pati aš vaidinau agronomę Zitą. Dėl Zitos Gytis atstūmė visas jaunas į šalį, mat jausmas buvo abipusis. Galiausiai vienas kitą mylintys herojai pasibučiuoja. Ir viskas – veiksmo pabaiga. Žodžiu, viskas išėjo gerai, kaip mano scenos partneris ir prašė: „Klausyk, padarykim tą Gytį ir Zitą laimingus, tegu publika išeina patenkinta.“

– Kokia naujausia Jūsų kūryba?

– Daug turiu ir neišspausdintų dalykų. Naujausia knygutė, kurioje išleista mano kūryba – „Considero“ („Apsvarstau“). Tai mano sukurtų aforizmų ir eiliuotų palinkėjimų rinkinys. Tiesa, knygelės pradžioje yra ir vienas vienintelis filosofinis posmas. Man pačiai jis atrodo pavykęs: „Ne mes sukūrėm laiko slinktį, įkalinom save joje… Ne mes nusprendėm suvaidinti sau skirtą rolę – būtent šią“. Beje, šviesaus atminimo Eduardas Mieželaitis man apie šį posmą yra pasakęs, kad geriau ir neparašysi… Tekę yra su poetu bendrauti… Turiu du jo laiškus, knygą, man padovanotą, su autografu ir dedikacija: „Laimingos kelionės“… O aforizmus aš visą gyvenimą rašiau. Galima sakyti, nuo vaikystės, nuo kokių 15 metų. Jų yra daugiau, nei knygelėje publikuota. Ir dabar kone kiekvieną dieną man ateina mintis, užsirašau. Bet išleisk, kad nori…

– Jums teko lankytis Jungtinėse Amerikos Valstijose. „Geležinės uždangos“ laikais tikriausiai sudėtinga buvo išvykti?

– Pirmą kartą išvažiavau dar sovietmečiu. Nors prieš tai buvau daugybę kartų kreipusis, saugumas neišleido. Galiausiai, kai likau viena, ašarose skęstanti po Algimanto mirties, o abu sūnūs tuo metu atlikinėjo tarnybą armijoje, ryžausi pabandyti darsyk. Turėjau iš ankstesnių savo kelionių pagal kelialapius vieną tokią pažįstamą žydų tautybės moterį Maskvoje – Sarą. Parašiau jai laišką, kartu įdėjau ir dar vieną, kitą savo laišką – prašymą dėl leidimo išvykti į Ameriką. Ir paprašiau, kad šį mano prašymą, perdėjusi į kitą voką, įmestų tiesiai į „Partijos CK“ pašto dėžutę. Partijai tame laiške parašiau, kad nežinau, kodėl manęs neišleidžia tėvelio aplankyti. Tiek kartų prašiau – ir neišleidžia. Parašiau, kad aš nieko nenusikaltusi, visą gyvenimą dėsčiau anglų kalbą. Ir nieko aš nežinau, kad būčiau ką bloga padariusi… Tučtuojau išleido. Buvo 1983-iųjų vasaros pabaiga, kai pirmą kartą aplankiau savo tėvelį Amerikoje. Jis tada buvo 77-erių. Mirė 91-erių. Tėvelis buvo nepaprastai gabus daugeliui dalykų, visą gyvenimą mokėsi vis naujų. Buvo įvaldęs elektronikos srities dalykus, kompiuterį puikiai išmanė, galėdavo ir kitus pamokyti. Tik aš manau, kad jis iki galo neiškilo vienoje ar kitoje srityje todėl, kad, turėdamas tokį daugiabriaunį talentą, neturėjo kantrybės: domėjosi vis naujais dalykais, o ne vis gilinosi į vieną kurią siaurą sritį. O taip reikėtų daryti, norint pasiekti dalykinių aukštumų.

– Norėjote tapti aktore. Iš dalies ši svajonė gal ir išsipildė, kai drauge su Virbalio vidurinės mokyklos mokytojais pastatytoje A. Čechovo pjesėje „Be kaltės kaltieji“ suvaidinote pagrindinį, Kručininos vaidmenį… Bet kodėl vis dėlto pasirinkote mokytojo profesiją?

– Labai norėjau būti aktore arba gydytoja. Norėjau ir lietuvių kalbą studijuoti, tapti rašytoja arba vertėja. Baigus gimnaziją, teko įsidarbinti; sesers vyras mane įtaisė mokytojauti Užventy. Būdama 18-os, ten paskutinei gimnazijos klasei dėsčiau logiką. Kruopščiai ruošdavausi, vyresnieji kolegos stebėdavosi, kad man taip gerai pavyksta išdėstyti dalyką. 1956-aisiais baigiau tuometį Vilniaus pedagoginį institutą. Studijavau sąžiningai, įtemptai – bibliotekoje prie studijoms reikalingų knygų sėdėdavau iki pat, kol jos neužrakindavo. Jau pirmame kurse žymiai pagerėjo mano anglų kalbos tarimo reikalai, buvau viena iš geriausių kurse. Įgijusi anglų kalbos mokytojos specialybę, pradėjau dirbti Gargždų mokykloje, vėliau teko mokyti anglų kalbos daug kur – Vainute, Virbaly, Kybartuose, kol galiausiai su dabar jau mano šviesaus atminimo vyru Algimantu apsistojome Druskininkuose.

– Kai 1965-aisiais atvykote į Druskininkus, kokia buvo darbo, gyvenimo čia pradžia?

– Iki atvykstant į Druskininkus, mudu su Algimantu ieškojome darbo, nenorėdami būti „pakabinti“ su dviem mažais vaikais Algimanto tėvams ant kaklo. Abu buvome išėję iš darbo, planuodami palikti mokytojavimą, net jau buvome suradę tokį variantą, kad aš dirbsiu pagal patentą vertėja, o jam, persikvalifikavus į inžinierių, buvo pažadėtas darbas viename didelės gamyklos Kaune filiale… Tačiau, kai atvykome sutartu laiku į Kauną, mums pranešė, kad gamyklos planai pasikeitė, ir darbo nebebus. Ką darysi – puolėme ieškotis darbų. Galiausiai teko rinktis Druskininkus: vyras gavo mokytojo darbą.

 O man, tiesa, gal tik po kelerių mėnesių, pavyko įsidarbinti Miesto bibliotekos skaityklos vedėja. Vedžiau anglų kalbos kursus suaugusiesiems, dauguma buvo gydytojai. Žmonės vertino mano pastangas, nuėję į tuometį Švietimo skyrių, kuriam vadovavo Julius Jonušys, girdavo mane, sakydami, kad jie kursuose ir mokosi, ir pailsi. Kursus vedžiau, remdamasi labai gerais Bulgarijoje išleistais vadovėliais, kuriuos, beje, tebeturiu. Buvo labai malonu, įdomu dirbti. O vėliau jau dirbau mokyklose. Turėjau auklėjamų klasių, visus savo auklėtinius labai mylėjau. Auklėjamajame darbe, manau, aš galėdavau labiau atsiskleisti ir kaip pedagogė.

– Ko palinkėtumėte kolegoms mokytojams, besidarbuojantiems šių laikų mokykloje?

– Labai svarbu, kad mokytojas visą gyvenimą plėstų savo erudiciją, visą gyvenimą siektų žinių ir žinojimo. Per pamoką mokytojas turi išmokyti visko, ko nori per tą pamoką išmokyti, kad kuo mažiau prievolių vaikams liktų namuose. Reikia kiek įmanoma daugiau išmokyti pačios pamokos metu. O namų darbams galima užduoti mokiniams kokį probleminį klausimą – lai pamąsto, pagalvoja – ir kitą pamoką paklausyti jų atsakymo. Koks jis bebūtų, nevalia menkinti nė vieno, kad ir prasčiausiai besimokančio, savivertės. Kito žmogaus pažeminimas dar nė vienam garbės nėra pridėjęs.

Mokytoja E. Rapkauskienė (trečia iš kairės) kartu su mokytojų senjorų klubo „Bičiuliai“ nariais.

 – Žinomas Jūsų pomėgis žaisti šaškėmis, šachmatais, Druskininkuose, Alytuje organizuotuose moterų šaškių, šachmatų čempionatuose esate pelniusi ne vieną prizą. Kokios charakterio savybės labiausia praverčia, siekiant laimėjimo šachmatų partijoje?

– Vis labiau domėtis šachmatais ir dažniau žaisti pradėjau, būdama 70-ies. Manyčiau, žaidžiant, itin svarbus gebėjimas koncentruotis ir, svarbiausia, išlikti šaltakraujiškam. Ši savybė praverčia ir pralaimėjimo atveju. Tačiau, kita vertus, aš niekada per daug ir nesijaudinu, jei pralaimiu partiją. Smagus yra pats žaidimas, procesas. Be to, į pralaimėjimą galima pažiūrėti ir filosofiškai: juk gyvenime bet kuris pralaimėjimas, nesėkmė yra ir pamoka, ir paskata eiti pirmyn. Jei viskas, visur ir visada gyvenime sektųsi, būtų vieni „laimėjimai“ – tai vargu ar tada žmogus stengtųsi siekti daugiau, tobulėti?

E. Rapkauskienė – mokytoja, vertėja, poetė.

Mokytoja E. Rapkauskienė dar 1972-aisiais apdovanota tuometės Švietimo ir mokslo ministerijos garbės raštu už gerą mokymo ir auklėjimo darbą bei visuomeninę veiklą; 2003-aisiais – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos diplomu už poeziją, o 2008-aisiais – už prasmingą kūrybą ir aktyvią veiklą tarp plunksnos brolių ir sesių. E. Rapkauskienės kūrybinėje kraitėje – ir poezijos knyga „Kartų šviesa“ (1997 m., kartu su sūnaus Gedimino ir tėvo Petro Gedvilo kūryba); „Per Aspera“ (2000), apdovanota „Spindulio draugijos“ geriausios knygos konkurso prizininko diplomu, „Kol esu“ (2004). Eilėraščiai spausdinti knygoje „Lietuvių meilės lyrika“ (1998), kūryba ne kartą publikuota įvairiuose poezijos ir prozos almanachuose, periodiniuose Lietuvos ir užsienio leidiniuose.

E. Rapkauskienė iš anglų kalbos yra išvertusi knygas: D. Hemeto „Stiklinis raktas“ (1971), F. S. Chose „Apsimetėliai“ (1974), B. Kimenje „Atostogos su nuotykiais“ (1979), „Marija Kaupas“ (1999), M. ir J. Novak „Pasakyk man, kodėl“ (2004).

Šaltinis: „Kas yra kas Lietuvoje. Druskininkai 2009, 173 psl.

Parengė Ramunė Žilienė 
Dėkojame „Atgimimo“ mokyklai už pateiktas archyvines nuotraukas

Druskininkų švietimo centro iniciatyva – rašinių ciklas apie Druskininkų mokytojus-senjorus