Menotyrininkė Aušra Česnulevičienė: „Čiurlionis – ne stabas, bet žmogus, kuris gali ateiti pas kiekvieną iš mūsų į svečius“
Jau ateinantį pirmadienį visa Lietuva minės mūsų tautos genijaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Visi šie metai buvo pripildyti įvairių renginių, skirtų šiai datai. Originaliais įvykiais, skirtais šiam jubiliejui, išsiskyrė Druskininkai – miestas, kuriame gyveno ir kūrė Čiurlionis. Vienas iš jų – kultūros žygis „Čiurlionis jungia“, pakvietęs visus norinčius eiti pirmosios didžiojo menininko kelionės takais – iš Senosios Varėnos į Druskininkus. Tai – ne tik žygis, bet ir kelionė į Čiurlionio pasaulį: su muzika, tekstais, folkloru ir ypatingais bendrystės potyriais. Finalinė žygio atkarpa sutraukė daugiau nei keturis šimtus druskininkiečių, panorusių vieningame būryje nuo „Vido malūno“ kartu pasiekti finišą – Druskininkų Šv.Mergelės Marijos škaplierinės bažnyčią.
Istorinis kultūros žygis „Čiurlionis jungia“ Druskininkų miesto kultūros archyve išliks, kaip Lietuvos kultūros sostinės reiškinys, palikęs išskirtinį pėdsaką / Kristupo Andrulionio nuotrauka
Su šio žygio sumanytoja – žinoma druskininkiete, menotyrininke, čiurlioniste, kultūros puoselėtoja Aušra Česnulevičienė pasikalbėjome ne tik apie šį unikalų žygį, Čiurlionio asmenybę, šventinių metų renginius, bet ir apie Čiurlionį – ne kaip stabą, bet paprastą žmogų, kuris galėtų aplankyti kiekvieno iš mūsų namus.
– Kaip gimė idėja surengti žygį iš Senosios Varėnos į Druskininkus?
– Ta mintis gimė beveik prieš dešimt metų, ji labai ilgai brendo. Viskas prasidėjo 2016-ųjų lapkričio 27 dieną, kai mes, grupė druskininkiečių, Čiurlionio namuose pristatėme Adelberto Nedzelskio knygą apie jo darbą memorialiniame muziejuje 1963-1997 metais. Vakaras šiltas, sėdžiu, žiūriu į Adelbertą ir galvoju, kad reikia sujungti tą Čiurlionio gimtinę su Druskininkais. Vakarui pasibaigus, M. K. Čiurlionio provaikaičiui Rokui Zubovui papasakojau apie tą idėją.
Kai aš galvoju apie renginį, tai aš jį ir pamatau – nuo pradžios iki galo: jaučiu, koks bus oras, kokie prelegentai, kokia kultūrinė programa. Ir viskas taip įvyksta.
Ištvermingiausieji žygio dalyviai, įveikę visą maršrutą, buvo apdovanoti Druskininkų savivaldybės įsteigtomis dovanomis / Kristupo Andrulionio nuotrauka
– Kokį įsivaizdavote šį patyriminį žygį?
– Pirminė idėja buvo ne tik nueiti tą kelią nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų, bet ir atkreipti dėmesį į nykstančius medžio darbus, kurie jungia jo gimtinę ir Druskininkus. Tie meno darbai – nuo 1974-1975 metų pastatytos medžio skulptūros – jau nyko, o „Žaltys“ Glėbo ežere vis labiau lenkė savo karūnuotą galvą visiems pravažiuojantiesiems. Mes visada, kai su Tauru (Tauras Česnulevičius – Aušros sutuoktinis, aut. past.) grįždavome iš Vilniaus, pasiraitodavome kelnes, įlipdavome į Glėbą ir pasižiūrėdavome, kada tas žaltys nukris. Idėja buvo tokia – eisime šalikele, aprišime skulptūras tvarsčiais, o R. Zubovą nešime ant neštuvų, jis tuo metu gros. Mes manėme, kad padarysime linksmą akciją ir atkreipsime dėmesį į nykstančias skulptūras, surengsime performansą.
– Ar surengėte tą performansą?
– Ne, bandėme tas skulptūras išsaugoti kitais būdais. Nusipirkau žibučių ir nuėjau pas Lietuvos vyriausiąją paveldosaugininkę, kad ji man padėtų restauruoti tas skulptūras. Ji žiūri, kur mano lagaminėlis su pinigais, o aš jo neturiu. Atėjau visiška naivuolė iš Druskininkų su idėja restauruoti skulptūras. Mes nenuleidome rankų ir pasiekėme, kad šiuo klausimu būtų sušauktas specialistų posėdis Merkinėje. Susirinko vienuolikos atsakingų asmenų grupė ir aptarinėjo skulptūrų būklę. 2018 metais tuometė kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jannsen paskelbė tas skulptūras valstybės saugojamomis, jos gavo atitinkamus kodus. Tai tuomet nebeliko prasmės žygiuoti.
– Bet žygio idėjos neatsisakėte?
– Nuo praėjusių metų vėl pradėjome plėtoti tas idėjas. Manęs paklausė, ką tokio norėčiau įgyvendinti Čiurlionio jubiliejiniais metais, ko Vilnius negalėtų padaryti. Tai pasakiau, kad noriu surengti degustacinę Čiurlionių šeimos vakarienę ir žygį iš Senosios Varėnos į Druskininkus.
Pernai tą žygį pradėjome planuoti, bet šiemet gegužę dėl šalto oro teko nukelti. Vienaip ta idėja atrodo ant popieriaus lapo ir visai kitaip išsidėstė šešiasdešimtyje kilometrų – su krūva nežinomųjų.
– Kaip vyko pats žygis, kas jame dalyvavo?
– Iš savo patirties, rengiant žygius į Švendubrę, galiu pasakyti, kad į su Čiurlioniu susijusius žygius ateina ne atsitiktiniai žmonės. Jie nori kažką gauti ir ilgam lieka sieladraugiais. Kai kas iki žygių apie Čiurlionį mažai ką žino, bet paskui jie nori eiti toliau, sužinoti daugiau. Praėjusį savaitgalį visą šio žygio kelią įveikė 14 entuziastų.
Pradėjome šį žygį vadelioti su dviem savivaldybėmis – Varėnos ir Druskininkų. Aš buvau atsakinga už kultūrinę programą. Pirmą dieną sustojome nakvynei Zervynose. Turėjome pateisinti, kodėl čia apsistojome, nešti žmonėms žinią, kodėl tai vyksta čia, kodėl mes toje vietoje jiems dainuojame.
Čia svarbu prisiminti ir Čiurlionio seserį Jadvygą Čiurlionytę. Žmonėse Čiurlionio yra nedaug, ypač – kalbant apie jo šeimos narius. Todėl labai norėjau, kad būtų atkreiptas dėmesys į Čiurlionio seseris, būtent – į profesorę, etnomuzikologę, pirmąją Lietuvos menotyros daktarę, kuri vaikščiojo po Ratnyčią, Varėną, visą Dzūkiją pėsčiomis ir kartu su studentais surinko 45 tūkst. dainų bei melodijų. Tai yra labai svarbu, nes šie metai paskelbti Lietuvių liaudies dainų metais.
Tą vakarą su Zervynų kaimo žmonėmis bendravo liaudies dainų atlikėja, etnomuzikologė dr. Loreta Sungailienė ir J. Čiurlionytės studentas, doc. dr. Rimantas Astrauskas. Visus į dainų chorą sujungė Marcinkonių folkloro ir Varėnos kultūros centro folkloro ansambliai.
Antrą dieną buvo ilgas ėjimas, kol visi pasiekė Ratnyčią. Ir tai – ne atsitiktinė vieta. Iš Senosios Varėnos jaunas vargonininkas K. Čiurlionis su dviejų metukų Kastuku atvyko į Ratnyčią. Kodėl jie išvyko iš Senosios Varėnos? Manau, kad Kastuko tėvas anksti numatė savo pirmagimio muzikinę karjerą ir buvo girdėjęs apie Druskininkų kurortą. Galimai, jis ryžosi važiuoti į tą kurortą, norėdamas ten prigyti. Pusantrų metų Čiurlionio tėvas buvo vargonininkas Ratnyčioje, o paskui, galimai, buvo pakviestas Druskininkų bažnyčios klebono į kurorto bažnyčią, kurioje vargonavo iki pat savo mirties.
Toks vakaras, kuris organizuotas Ratnyčioje antrą žygio dieną, šios parapijos žmonėms buvo naujiena. Ratnyčios bendruomenei, manau, tai buvo svarbu, nes susirinko labai daug žmonių – juk pasirodė R. Zubovas, Algirdas Kaušpėdas, Vytautas Labutis, Eugenijus Kanevičius.
– Koks buvo žygio finalas Druskininkuose?
– Šalia „Vido malūno“ prie žygeivių prisijungė daugiau nei keturi šimtai žmonių – tai buvo labai stipru. Mes per K. Dineikos sveikatingumo parką, palei Ratnyčėlę atėjome prie Druskonio ežero, prie kandeliabrinės pušies, paskui visi ėjome prie kitos pušies, pasodintos savivaldybės, skirtos žygio įamžinimui. Pušys Čiurlioniui buvo labai svarbios – jis visur veždavosi lagaminą, kuriame būdavo: natos, piešimo albumėlis, „Kodak“ aparatas ir pušies šakelė.
– Surengtas tikrai istorinis žygis. Ar esate patenkinta?
– Žygis įvyko. Netyla mano telefonas, sulaukiu daug gerų žodžių. Be visos komandos bendrų pastangų žygis nebūtų įvykęs. Tai – kieta, profesionali komanda – Vilniaus universiteto Žygeivių klubas, viskuo rūpinosi buvęs šio klubo prezidentas Jovaras Zigmantas. Jie dirbo, neskaičiuodami valandų, savaitgaliais. Ir mums pavyko!
Druskininkų kultūros centro (DKC) kolektyvas atliko neįtikimą užduotį. Jie dirbo ne tik savaitgalį – buvo daug ir aplinkiniams nematomo darbo, kuris buvo atliktas ypatingai profesionaliai. Už tai jiems labai dėkojo VU Žygeivių klubo narys, maršruto sudarytojas Jovaras Zigmantas.
Smagu, kad gerą idėją išpildė puiki profesionalų komanda, kuri dirba ne valdiškai, o įdėdami visą širdį. DKC žmonės padarė viską, kad šis istorinis žygis ir liktų Druskininkų miesto kultūros archyve, kaip Lietuvos kultūros sostinės reiškinys, palikęs išskirtinį pėdsaką.
– Jau organizuota ir organizuojama gausybė M. K. Čiurlionio jubiliejui skirtų renginių. Kokie Jums labiausiai įsiminė, kokie akcentai įstrigo?
– Prisipažinsiu, labai mažai mačiau, nes visko labai daug įvyko. Parodykite man žmogų, kuris pamatė bent dešimtį renginių –aš jį tikrai pasveikinčiau ir padėkočiau. Juk norint daugiau jų pamatyti, reikia imti visų metų nemokamas atostogas. Tiesiai šviesiai pasakysiu – visko yra per daug. Kiekvienas miestelis, kiekviena bendruomenė, mokykla, darželis turėjo parašyti Čiurlionio jubiliejui skirtą projektą ir įgyvendinti. Keliu profesionalumo kartelę, viską stebiu: jūs įgyvendinkite ką tik norite, bet prie ko tas „nabagas“ Čiurlionis?
Visada žiūriu į jaunimą, kuris bus po mūsų. Kiek mes sugebėsime Čiurlionio estafetę perduoti kitoms kartoms? Kitais metais bus kiti jubiliejai, ir mes galime kitąmet nebepermąstyti Čiurlionio. Bijau, kad dėl jubiliejinio vajaus nebūtų atmetimo reakcijos į tas tris raides MKČ.
Labai pozityviai stebėjau tai, kas vyko Čiurlionio namelyje, sodelyje, ką dar turėjo jėgų daryti genijaus provaikaitis R. Zubovas. Dirbdama su moksleiviais ir studentais iš šalies muzikos mokyklų, konservatorijų, mane žavi tai, kaip juos „užkuria“ Rokas, ką jiems reiškia Čiurlionis, ką jiems reiškia galimybė pagroti Čiurlionio namuose, eiti į kapines, kuriose palaidoti Čiurlionio tėvai, važiuoti į Liškiavą, Raigardą. Tie studentai labai laukia šių atvažiavimų, jiems labai svarbi ta aplinka. Rokas augina pamainą. Jei nebus pamainos, viskas išsikvėps. Tai, ką jis daro, – geriausia dovana jubiliejui. Labai svarbūs visą vasarą organizuojami fortepijono muzikos vakarai, į kuriuos ateinama, norint pabūti Čiurlionių namų aplinkoje. Svarbus fortepijono muzikos festivalis, kuris yra seniausias Lietuvoje. Garbė Druskininkams!
Finalinė žygio atkarpa sutraukė daugiau nei keturis šimtus druskininkiečių, panorusių vieningame būryje ir kartu pasiekti finišą / Kristupo Andrulionio nuotrauka
– Aušra, kokią matote savo misiją?
– Turiu privilegiją, kad gyvenu Ratnyčioje. Jei gyvenčiau kitur, manau, mano gyvenimas būtų kitaip pakrypęs. Jei būčiau likusi Kaune, būtų kiti dalykai, ten Čiurlionio yra, bet ne tiek, kiek Druskininkuose. Man Čiurlionis – ne nuo 8 iki 17 val., čia mano santykis su Čiurlioniu yra visai kitoks. Jis visada yra šalia. Dažnai su juo tariuosi, bijau iš jo padaryti teatrą su patosu. Jaučiuosi, kaip mediumas – dirbu su daugybe turistų, kurie niekada nieko bendra su Čiurlioniu nėra turėję, jie čia atvažiuoja ką nors sužinoti.
Žmonės negyvena Čiurlioniu kiekvieną dieną, o aš gyvenu. Man kasdien – Čiurlionio jubiliejus. Skaitau, matau, girdžiu ir tada viską bandau „suverti ant tos smilgos“. Aš esu vienos temos žmogus, man ji įdomi. Čiurlionis iki galo ir nebus pažintas, jo labai daug. Tie, kas praėjo Čiurlionio takais iki Raigardo, nuo Senosios Varėnos iki Druskininkų, manau, nebuvo atsitiktiniai žmonės, jie keliaus jo link kita forma. Tai, kad šiemet Čiurlionis atkeliavo pas daugelį lietuvių į namus, yra faktas. Vienaip jį pamatė tie, kas naudojosi moderniomis technologijomis, kitaip – paskaičiusieji mano knygelę.
Turiu tikslą panaikinti baimę būti su Čiurlioniu, suartinti su jo šeima, atrasti Raigardą. Nereikia bandyti datų, faktų sukišti žmonėms į galvą. Mačiau, kaip žmonės, kurie buvo apkeliavę visą pasaulį, nuoširdžiai atrado ir susižavėjo Raigardo slėniu.
– Aušra, Jūs Čiurlionį pristatote ne kaip stabą, bet kaip žmogų?
– Taip, tokį, kuris gali ateiti į svečius. Tyliai pasėdėti ir pagirti, kaip mes gyvenam. Manęs klausia, ką pasakyčiau Čiurlioniui, ar ko jo paklausčiau. Aš nieko nesakyčiau, nieko neklausčiau, bet eičiau kartu patylėti prie Ratnyčėlės.
Laimutis Genys