Jotvingių šventė Leipalingyje: senųjų baltų dvasia atgijo muzikos, šokio ir šviesų misterijoje
Vasara Leipalingyje jau nebeįsivaizduojama be Jotvingių šventės. Kasmet prie istorinio Leipalingio dvaro susirenka šimtai žmonių ne tik pasiklausyti muzikos ar pasigrožėti meniniais pasirodymais, bet ir bent trumpam nusikelti į laikus, kai šiose žemėse gyveno jotvingiai. Šiemet tradicinis renginys dar kartą įrodė, kad istoriją galima pasakoti ne vadovėlių puslapiuose, o per muziką, šokį, teatrą, šviesas ir gyvą emociją.
Praėjusį šeštadienį Leipalingio dvaro erdvėse organizuotoje Jotvingių šventėje netrūko veiklų įvairaus amžiaus lankytojams, o vakare visus sujungė neišdildomą įspūdį palikusi įspūdinga teatralizuota misterija „Jotvingių pasakojimai“ / Laimos Rekevičienės nuotraukos
Praėjusį šeštadienį organizuota šventė tapo vienu iš ryškiausių šios vasaros kultūros renginių Druskininkų krašte. Visą dieną dvaro erdvėse netrūko veiklų įvairaus amžiaus lankytojams, o vakare visus sujungė neišdildomą įspūdį palikusi įspūdinga teatralizuota misterija „Jotvingių pasakojimai“.
Dvare netrūko veiklų visai šeimai
Šventė prasidėjo dar dieną. Mažųjų laukė Džiaugsmo pievoje parodytas interaktyvus spektaklis „Kaip būti stebuklingam“, o visiems renginio dalyviams buvo pasiūlyta gausybė edukacijų – nuo keramikos, duonos kepimo, draugystės apyrankių pynimo, mandalomis dekoruojamų pieštukinių ir kosmetinių iki šaudymo iš lanko, piešimo ant veidų, muilo burbulų ir kūrybinių dirbtuvių su gamtos pažinimo entuziastais.
Tądien renginio dalyviai aktyviai lankė ir Leipalingio muziejų. Dvaro oranžerijoje atidaryta Indrės Sekevičienės fotografijų paroda „Miškas – mano meilė“, o dvaro rūsyje lankytojai galėjo apžiūrėti Laimutės Tautkienės keramikos darbų parodą „Senkapių paslaptys“.
Vakaro kulminacija – bendras profesionalų ir mėgėjų kūrinys
Pagrindiniai renginio akcentai persikėlė į erdvę prie dvaro. Šiemet scena buvo perkelta arčiau ežerėlio, todėl atsivėrė daugiau erdvės šokėjams, o natūrali gamtos aplinka tapo neatsiejama scenografijos dalimi.
Vakaro programą pradėjo „Teatras P“, pristatęs improvizacijas „Vakaras M“, skirtas Jotvingių premijos laureatams.
Sutemus žiūrovus pakvietė teatralizuota muzikinė misterija „Jotvingių pasakojimai“, kurioje savo jėgas suvienijo multiinstrumentalistas Saulius Petreikis su „World Orchestra“, Druskininkų kultūros centro kamerinis choras „Druskininkai“, Leipalingio laisvalaikio salės liaudiškų šokių kolektyvas „Leipūnas“ bei moterų liaudiškų šokių kolektyvas „Liepos“.
Tai nebuvo įprastas koncertas. Muzika, chorinis dainavimas, šokis, poezija, šviesų projekcijos ir gamtos peizažas susiliejo į vientisą pasakojimą apie jotvingių kraštą, jo stichijas ir dvasią. Daugelis žiūrovų pripažino, kad reginys labiau priminė profesionalų muzikinį spektaklį, nei tradicinį koncertą.
Gimė mintis apie būsimą miuziklą
Renginio režisierė Asta Žiurinskienė pasakojo, kad šios programos idėja gimė dar praėjusiais metais, rengiant projektą apie keturias gamtos stichijas.
„Praėjusiais metais pagrindinės temos buvo ugnis ir vanduo, o šiemet – oras ir žemė. Mano užduotis buvo išplėtoti šią idėją, parašyti scenarijų ir sukurti vientisą reginį“, – sakė režisierė.
Dar planuojant renginį, buvo žinoma, kad koncertuos Saulius Petreikis. Kadangi kamerinis choras „Druskininkai“ su juo jau buvo koncertavęs anksčiau, gimė idėja chorą įtraukti į bendrą programą. Vėliau prisijungė šokėjai, o galutinis rezultatas virto savotiška muzikine misterija.
„Tai – tarsi repeticija prieš didesnį ateities projektą, galbūt – net miuziklą apie jotvingius“, – užsiminė A. Žiurinskienė.
Didelis buvo dėmesys skirtas ir vizualinei renginio pusei. Ant medžių buvo projektuojamos specialiai šiai programai sukurtos šviesų instaliacijos, ieškota subtilių spalvinių sprendimų, derančių prie senųjų baltų tematikos.
Režisierė neslėpė dėkingumo visiems kolektyvams: „Lenkiu galvą visiems meno kolektyvams. Žmonės aukojo savo atostogas, laisvalaikį, kad sukurtume tokį reginį. Su tokia komanda galima padaryti labai daug gražių dalykų.“
Su Petreikiu reikia būti pasiruošus netikėtumams
Druskininkų kultūros centro kamerinio choro „Druskininkai“ vadovė Inga Vagnoriūtė pasakojo, kad pažintis su Sauliumi Petreikiu užsimezgė dar per choro dešimtmečio koncertą.
„Po to koncerto užsimezgė draugystė. Kai Saulius buvo pakviestas koncertuoti Leipalingyje, jis pasiūlė prisijungti ir mūsų chorui. Taip gimė visa ši misterija“, – sakė chorvedė.
Pasak jos, dirbti su S. Petreikiu yra įdomu, tačiau lengva nebūna: „Jis yra improvizacijos meistras. Kartais koncerto metu gali pakeisti kūrinio eigą, sutrumpinti muziką ar kitaip pakoreguoti programą. Todėl reikia nuolat sekti jo ženklus, būti labai susikaupusiems ir kartu mokėti atsipalaiduoti. Tai ir yra didžiausias iššūkis.“
Ji pridūrė, kad choristams nebuvo sudėtinga atlikti režisierės sumanytus deklamavimo intarpus.
„Kas supranta muziką ir dainavimą, tam tekstas su intonacija nėra sudėtingas. Svarbiausia buvo perteikti bendrą emociją. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko“, – sakė chorvedė.
Šventė, kuri kasmet auga
Šių metų Jotvingių šventė dar kartą parodė, kad Leipalingyje gimsta renginys, kuris seniai peržengė tradicinės miestelio šventės ribas. Profesionalūs atlikėjai, vietos meno kolektyvai, režisūriniai sprendimai ir pagarba krašto istorijai sukūrė išskirtinę atmosferą, kurioje susitiko praeitis ir dabartis.
Tai buvo vakaras, kai senųjų jotvingių legendos atgijo ne muziejaus ekspozicijoje, o gyvoje muzikoje, šokyje ir žmonių emocijose. Būtent tokie renginiai kuria Leipalingio ir viso Druskininkų krašto kultūrinį išskirtinumą bei palieka žiūrovams prisiminimus, kurie išlieka gerokai ilgiau nei viena vasaros naktis.
Laimutis Genys