D. Stoncelienė: „Patirti kūrybos džiaugsmą – niekada nevėlu“
Viečiūnuose gyvenanti ir UAB„Sidabrinė kamėja“ dirbanti Daiva Stoncelienė yra viena iš tų, kuri įrodė, kad pradėti kurti galima bet kokiame amžiuje. Juolab, gyvenant Druskininkuose, kur net ore, regis, tvyro meniška aura, skatinanti imtis kūrybinių ieškojimų. Ir Daiva taip padarė. Dabar ją galima pamatyti įvairiuos renginiuose dalyvaujančią kūrybinėse dirbtuvėse, ji lanko M. K. Čiurlionio meno mokyklos suaugusiųjų grupę ir aplinkinius ne kartą jau nudžiugino originaliais savo paveikslais ir kitomis technikomis atliktais kūriniais.
D. Stoncelienė įsitikinusi, kad pradėti kurti galima bet kokiame amžiuje. Juolab, gyvenant Druskininkuose, kurnet ore, regis, tvyro, čiurlioniška aura, skatinanti imtis kūrybiniųieškojimų/Roberto Kisieliaus nuotrauka
– Kada pati atradote kūrybos džiaugsmą ir nuo ko viskas prasidėjo?
– Kai užaugo dukros Greta ir Augustė, pajutau, jog atėjometas, kai norėjosi atrasti save. Dar nuo mokyklos laikų visada norėjau piešti,tačiau niekada neturėjau jokio paskatinimo. Taip jau sutapo, kad šokių studijos„Rock- rock“ senjorų grupė, kurioje šoko mano vyras Arvydas, nupirko man dovaną 45-mečio proga – dailės pamoką pas Ingą Cololo. Nuo to viskas ir prasidėjo. Kuotoliau, tuo labiau mane įtraukė piešimas, tapyba. Pagaliau pradėjau užsiimtituo, kas man labai patinka. O po to, atrodo, viskas gaunasi tarsi savaime.
Gal prieš penkerius metus pradėjau trečiadieniais lankyti M. K. Čiurlionio meno mokyklos V. K. Jonyno dailės skyriaus suaugusiųjų grupę. Pati dėl savęs. Ten tokia gera aura! Labai patogiu laiku po darbo trys valandos būna skirtos kūrybai. Jos – tarsi atsipalaidavimas būna po dienos darbų, geros energijos užtaisas.
Mano vyras lanko šokius, o aš dvasios atgaivą gaunu,mokydamasi dailės paslapčių.
D. Stoncelienė savo kūrybą eksponavo Leipalingio dvaresurengtoje parodoje/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Tačiau ir dailės pamokos, ko gero, ne kiekvieną inspiruoja kūrybai? Juk tam pirmiausia reikia talento…
– Ko gero, reikia turėti polinkį menui. Bet man turbūt svarbiausia buvo tai, kad atsirado laisvesnio laiko. Vaikai užaugo, pasinėrė į savo veiklas, nebegyvena su mumis. Taigi galima laiko skirti ir savo pomėgiams, ne tik namų ruošos darbams.
Man kiekvienas sukurtas darbas – savęs išraiška, tos dienos emocijos. Jie nėra tapomi su mintimi parduoti. Man juos dovanoti yra kur kas smagiau!
Jau teko surengti ir personalinių bei kolektyvinių savo kūrybos parodų įvairiose Druskininkų erdvėse – centre AQUA, Savivaldybėje, Parapijos namuose. Tikiuosi, jų dar bus, ir nemažai.
– Kuris iš dailės žanrų pačiai yra artimiausias?
– Man bent jau kol kas patinka eksperimentuoti. Vis dar ieškau savęs. Pati pradžia buvo dekupažas ir karoliukų vėrimas. Bandau viską. Dailės mokykloje labiausiai patinka tapyti – emocijas išlieju spalvomis. O namuose širdis džiaugiasi, kuriant miniatiūras, mielus grafikos darbus. Šiuos kūrinius mielai dovanoju man brangiems žmonėms ir džiaugiuosi, matydama laimingus jų veidus. Juk kuriu pati dėl savęs, kaskart įdedu dalelę širdies, todėl žmonėms, ko gero, tai patinka.
– Kas dailėje Jums vis dar yra pats didžiausias iššūkis?
– Vis dar nesusidraugauju su aliejiniais dažais… Manau, nutapyti paveikslą aliejiniais dažais man būtų didelis iššūkis. Pabandau, bet vis tiek grįžtu prie akrilinių dažų.
Tiesa, baigusi mokyklą, labai norėjau tapti keramike, tačiau manęs į tuometę 52 mokyklą nepriėmė. Teko grįžti į Druskininkus ir baigti vidurinę mokyklą, o vėliau – ir Prekybos mokyklą. Dailės tuomet nesimokiau, bet jaučiau, kad širdyje visuomet buvau menininkė.
– Pastaruoju metu Jus dažnai galima išvysti įvairiuose renginiuose,kuriuose imatės edukacinių projektų. Viena iš veiklų – „Tep šlep“ dirbtuvėlės,kuriose drauge su menininku Deividu Sinkevičumi siūlote smagių pramogų vaikams ir ne tik.
– Įsitraukti į tokią veiklą man pasiūlė Deividas. Juk renginiuose vaikų, norinčių išbandyti jėgas kūryboje, susirenka tikrai labai daug. Džiugina, kad tokia veikla domisi ir suaugusieji, ir tokių kaskart vis daugiau! Smagu, kai matai, kad žmonės sugrįžta ne kartą, įsitraukia. Edukacinėje veikloje dalyvauja ir žmonės su negalia, kurie per meną nori atskleisti save.
Kiekviena edukacija, man pačiai – kaip pamoka, kurioje atrandu kažką naujo.
Nauji veidai, naujos idėjos, naujiįspūdžiai.
„Tep-Šlep“ edukacija „Narcizų žydėjimošventėje“/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Dauguma menininkų sako, kad Druskininkai tarsi patys savaime įkvepia kūrybai. O kur Jūs sėmėtės įkvėpimo?
– Manau, kad kiekvienas žmogus turi slaptų svajonių, kurios vienaip ar kitaip išskleidžia sparnus ir jas išpildo. Laimė, man teko kūrybos džiaugsmą patirti Druskininkuose.
Kūrybinio įkvėpimo, manau,pasisėmiau ir vaikystėje, kai vasaras teko praleisti Žiūrų kaime. Matydavau,kaip teta audžia, kaip jos divonuose kontūrus ir formas įgyja įvairūs augalai,gėlių žiedai. Žiūrėdavau, stebėdavau, ir, ko gero, mokiausi. Ten turbūt ir gimėmeilė menui ir grožiui. Ir dzūkiškai dainai, ir viskam, ką tuomet matydavau
Daiva savo kūrybą pristatė Vilniuje surengtose Lietuvosmažųjų kultūros sostinių dienose/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Galerijoje „Studio“ esate parodų kuratorė. Į meną žvelgiate ir iš kitos pusės – eksponuojate kitų menininkų darbus.
– Džiaugiuosi, kad UAB „Sidabrinė kamėja“ vadovai, matydami mano meilę menui, patikėjo man šį darbą. Seniai svajojau apie tokią veiklą. Juk aš dar tik visko mokausi, savęs tebeieškau. Man tai labai įdomi veikla, suteikianti tikrai daug naujos patirties ir atradimų. Susipažįstu su naujais menininkais, jų kūryba. Ieškome, kaip visa tai kuo patraukliau perteikti galerijos lankytojams. Kiekviena paroda – vis įdomesnė ir savitesnė. O mane nauja veikla skatina tobulėti.
Buvo eksponuota druskininkiečio Romualdo Povilansko paroda. Jam tikrai reikėjo tokios parodos – džiaugėsi, vedėsi draugus. Druskininkų menininkams reikia ir tokios parodų erdvės.
Labai graži, netikėta ir unikali buvo Adelberto Nedzelskio medžio kūrinių paroda. Džiaugiuosi, kaskart, galėdama padėti menininkams pristatyti jų kūrybą „Studio“ erdvėse ir suteikdama galimybę žmonėms atrasti tų meno žmonių kūrinius.
– Ar be dailės dar liek laiko ir kitiems pomėgiams?
– Priklausau Viečiūnų bendruomenės tarybai. Tai veiklai taip pat reikia skirti nemažai laiko. Netikėtai ten patekau – žmonės pasitikėjo. Todėl norisi jų nenuvilti – stengiuosi, kiek galiu. Padedu organizuoti šventes, renginius. Teko pasirūpinti ir Kalėdiniame eglučių parke eksponuojamos Viečiūnų bendruomenės eglutės puošimu.
Džiugina, kad gyvenu labai draugiškoje Viečiūnųbendruomenėje, kurioje visi labai geranoriški, pasiruošę vienas kitam padėti.Labai veikli bendruomenė – gal todėl, kad čia gyvena daug jaunų žmonių?
Daiva džiaugiasi, galėdama dalyvauti aktyvios Viečiūnųbendruomenės „Versmė“ tarybos veikloje/ Viečiūnų bendruomenes „Versmė“ archyvonuotrauka
– Nuo ko labiausiai, pačios nuomone, priklauso bendruomenės gerovė? Ką Jums suteikia dalyvavimas bendruomenės veikloje?
– Jeigu mane išrinko į bendruomenės tarybą, jaučiu pareigą pati rodyti gerą pavyzdį. Pamatau numestą šiukšlę – nepraeisiu, pakelsiu ir įmesiu į šiukšliadėžę. Šunį vedžioju pagal visas galiojančias taisykles ir noriu, kad mano pavyzdžiu pasektų kiti. Juk niekas kitas už mus nesutvarkys mūsų aplinkos – jeigu norime gyventi gražiai, turime stengtis visi.
Kai atvažiavau gyventi prieš 20 metų, Viečiūnų miestelis manęs nesužavėjo. O dabar tikrai niekur kitur gyventi nenorėčiau. Mes vieni kitus pažįstame. Sveikinamės senelius, sėdinčius ant suoliukų parke, pasikalbame. Visi, regis, tokie savi! Ir taip gera būna.
Įgyvendinant įvairius bendruomenės projektus, tikrai džiaugiamės ir Druskininkų savivaldybės parama bei palaikymu. Ir visais žmonėmis, kurie dalyvauja bendruomenės veikloje.
Smagu, kad visas mano veiklas labai palaiko vyras ir dukros, šiuo metu gyvenančios Anglijoje. Sulaukiu visapusiško sesers Vilmos palaikymo.
Tiesa, dailės srityje būtent vyras ir yra pirmasis mano kritikas ir patarėjas. Smagu, kad jis su manimi kartu dalyvauja renginiuose, jaučiu jo paramą ir tvirtą petį.
– Apie ką dažniausiai pasvajojate, grįžusi namo po darbų ir aktyvios veiklos?
– Pasvajoju, kad dukros iš Anglijos ir dauguma jaunų žmonių, emigravusių į užsienį, grįžtų gyventi ir dirbti Lietuvoje. Kad galėtų save realizuoti ir savo gyvenimus kurti gimtoje šalyje ir oriai gyventi. Tai didžiausia svajonė. Visą kitą gyvenimą, gražų, lamingą, gali susikurti pats, jeigu tik turi noro.
Su menu susieta svajonė – norėčiau įstoti irtautodailininkų sąjungą ir tapti tautodailininke. Tam dar turiu laiko.
Laima Rekevičienė