Bibliotekoje vartus atvėrė kalėdinių žaisliukų miestelis

Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje – ant ilgos ir plačios palangės – neseniai įsikūrė neregėto grožio žiemiškas miestelis. Jis paslaptingas, bet neužsisklendęs – savo vartus atveria mažiems ir dideliems smalsuoliams. Jo gyventojai – mažaūgiai, bet pasižymi dailia, išpuoselėta povyza ir yra labai mieli. Kiekvienas iš jų galėtų daug ką apie save papasakoti, bet kalbėti nemoka… Į biblioteką užėję vyresni skaitytojai, vos pažvelgę į spindintį miestelį, iškart nusikelia į savo vaikystę, magišką Kalėdų laukimo metą, prisimena stebuklingą eglutės dabinimo ritualą, kai tekdavo iš podėlių traukti ir ant žaliaskarės šakų kabinti puošnius žaisliukus.

Viešosios bibliotekos erdvėse jaukiai įsikūrė I. Stonkuvienės sukurtas neregėto grožio žiemiškas miestelis / Roberto Kisieliaus nuotraukos

O druskininkietė Irena Stonkuvienė šventiškomis nuotaikomis gyvena jau dvejus metus. Ji – bibliotekoje eksponuojamo miestelio kūrėja. Irenos kūriniai – tai unikalūs rankų darbo vatiniai žaisliukai. Ne visi jie atsikraustė į miestelį, kai kurie liko namuose laukti kitų pasirodymo progų.

Bet tarp demonstruojamų, džiuginančių parodos lankytojų akis ir širdis, – pasakų ir pasakėčių personažai, vaikiškų filmų herojai, paukščiai, žvėreliai, grybai, yra ir žiemos simbolis – sniego senis. Parodoje rikiuojasi spalvingos, emocionalios figūrėlės: ištaigingi baroko epochos menių muzikantai, žaisminga šokėja, darbštuolė dvaro tarnaitė, žiemos žaidimais besidžiaugiantys ir išdaigas krečiantys veltiniuoti berniūkščiai, kaimo mergaičiukė, aptikusi pavasarėjančiame miške ne tik baltažiedžių snieguolių, bet ir užsilikusių spanguolių…

Lankytojų dėmesį patraukia ir pažįstami pasakų veikėjai: padykėlis Karlsonas, įspūdingo stoto namų darkytoja Freken Bok, smalsusis Pinokis su gražuole Malvina, geroji Raudonkepuraitė, gudrusis Batuotas katinas, nesutramdomas Karibų piratas ir net kelios kumpanosės raganos. Visų eksponatų neįmanoma išvardyti. Kiekvienos figūrėlės veidas – labai išraiškingas, nėra nė vieno bejausmio.

I. Stonkuvienė pasakoja, kad žaisliukų kūrimu susidomėjo, kai kartą prieš Kalėdas televizija parodė laidą apie senovinius vatinius žaisliukus. Irena nusprendė išbandyti, regis, nesudėtingą technologiją ir suskato ieškoti papildomos informacijos apie „vatinukus“. Nuodugniau susipažinusi su gamybos procesu, įsigijo darbui reikalingų medžiagų ir įrankių. Prireikė lanksčios vielos, medicininės vatos, klijų, modelino, siūlų, akrilo dažų, aštrių žirklučių, pinceto ir teptukų. Vėliau pasidarė gaminių džiovinimo stovelį, priemonių arsenalą papildė karštų klijų pistoletu ir meninio pjaustinėjimo instrumentais.

Pirmasis Irenos sukurtas žaisliukas buvo didelis kiškis – pasipuošęs paltuku, įsispyręs į veltinius. Po to pas jį atkeliavo maža kiškytė. Abu žaisliukai pavyko iškart. Jie iki šiol gyvena kolekcijoje ir papuošia šventinį Velykų stalą. Kai atėjo laikas įmantresniems darbeliams, teko ne tik prisiminti vaikystės pasakų knygas, bet ir pasidomėti skirtingoms istorinėms epochoms būdingos aprangos stiliumi.

Žaisliukų kūrybos procesas turi būti nuoseklus, vyksta etapais, todėl nėra spartus. Pradedama nuo vielinio karkaso, ant kurio vyniojama ir klijuojama vata. Jau iš anksto užfiksuojamas judesys, kuriame personažas turės sustingti. Figūrėlės elementai formuojami atskirais vatos sluoksniais. Ilgai užtrunka kiekvieno elemento natūralus džiovinimas. Nesudėtingai 10-15 cm aukščio lėlytei sukurti prireikia savaitės, o įmantresnei – dar daugiau dienų. Darbas baigiamas dekoravimu ir puošyba. Akivaizdu, kad, kuriant figūrinius eglutės žaisliukus, Irenai tenka pabūti ne tik skulptore, bet ir dizainere, stiliste bei vizažiste.

I. Stonkuvienė šiam pomėgiui laiko suranda tik žiemą ir tik vėlyvais vakarais, prieš miegą, kai namai aprimsta. „Man tai – relaksacija, būdas atsipalaiduoti po kasdienių darbų“, – teigia žaisliukų kūrėja, nestokojanti fantazijos, išmonės ir kantrybės.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija