Barbora Valiukevičiūtė-Žeižytė: „Norėjau būti profesionalė, dirbanti būtent čia, o ne tik didmiestyje“

Prestižinės muzikos studijos Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorkas, koncertai su pasaulinio garso muzikais, pasirodymai garsiose koncertų salėse, meistriškumo kursai įvairiose šalyse, pedagoginė veikla ir pačios kuriami kultūros projektai – smuikininkės Barboros Valiukevičiūtės-Žeižytės profesinėje biografijoje netrūksta nei pasaulio, nei scenos, nei kūrybinių iššūkių. Tačiau nuo šio rugsėjo jos gyvenimo žemėlapyje atsirado ir Druskininkai.

B.Valiukevičiūtė-Žeižytė: „Norėčiau matyti mokinius, kurie myli muziką ir nekeikia savo mokytojos už sugadintą vaikystę“ / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Smuikininkė pradeda dirbti Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje, kur savo profesine patirtimi dalysis su jaunaisiais druskininkiečiais ir mokys juos smuiko paslapčių. Atrodytų, po didžiųjų miestų, tarptautinių gastrolių ir koncertinių scenų darbas nedidelio kurortinio miesto meno mokykloje galėtų būti netikėtas posūkis. Tačiau pati Barbora į šį pasirinkimą žvelgia kitaip. Jai svarbu, kad profesionalūs menininkai būtų ne tik didmiesčiuose, o aukšto lygio muzikinis ugdymas būtų prieinamas ir regionuose.

Druskininkai jai nėra visiškai svetimi – smuikininkė dalį savo gyvenimo jau sieja su netoliese esančia Merkine, kur yra įkūrusi kamerinės muzikos ciklą „Koncertai Burmistrui“ ir Burmistro akademiją. Tad naujas profesinis etapas Druskininkuose tam tikra prasme pratęsia jos ryšį su Dzūkija.

Apie Niujorką ir pasaulio scenas, mokytojo misiją, šiandienos vaikų santykį su muzika, kultūros projektus ir sprendimą dalį savo profesinio gyvenimo skirti Druskininkams su smuikininke Barbora Valiukevičiūte-Žeižyte kalbasi savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistas.

– Barbora, Jūsų muzikinėje biografijoje – prestižinė Manhatano muzikos mokykla, koncertai su garsiais pasaulio atlikėjais ir pasirodymai žinomose koncertų salėse. Kada pati pajutote, kad smuikas bus ne tik pomėgis, bet ir Jūsų gyvenimo kelias?

– Tas pojūtis atslinko paauglystėje – tiksliau, ne atslinko, o tiesiog nusileido ant scenos kartu su manimi. Kuo daugiau grodavau viešai, tuo aiškiau jaučiau: tai ne hobis, kurį vieną dieną padėsiu į stalčių. Tai buvo veidas, kurį atpažindavau kaip savo – ir supratau, kad galėčiau su juo eiti toliau, ilgai.

– Kaip atsidūrėte Manhatano muzikos mokykloje? Ką jaunai Lietuvos smuikininkei reiškė patekti į tokią muzikos pasaulio aplinką?

– Viskas prasidėjo nuo vieno vasaros festivalio – tokio, kur susitinki žmones, kurie vėliau apverčia tavo gyvenimą. Mano būsimas mokytojas išgirdo mane grojant ir pakvietė studijuoti „Manhattan School of Music“. Tuo metu tai skambėjo beveik neįtikėtinai: iš Lietuvos – tiesiai į miestą, kuris niekada nemiega ir kuriame smuikas tavo rankose staiga tampa tik vienu iš tūkstančio kitų smuikų.

– Ką studijos Niujorke Jums davė ne tik kaip muzikantei, bet ir kaip žmogui? Ar teko ten iš naujo įvertinti savo lietuvišką tapatybę, muzikinį išsilavinimą?

– Niujorkas mane apvertė aukštyn kojomis gera prasme. Ten išmokau, kad talento neužtenka – reikia ir įžūlumo, ir gebėjimo pasakyti, kas tu esi, per penkias sekundes lifte tarp dviejų repeticijų. Grįždavau iš metro stočių dar skambant kažkieno saksofonui, o rytą – jau prie pulto su pedagogu, kuris tavęs nesigailės.

Ir kaip tik ten, tarp visų pasaulio akcentų, pirmą kartą tikrai išgirdau, kaip skamba mano pačios – lietuviška – muzikinė kalba. Paradoksalu, bet savo tapatybę geriausiai supranti ne namie, o kai ją reikia paaiškinti svetimame mieste.

– Esate koncertavusi su garsiais pasaulio atlikėjais ir prestižinėse koncertų salėse. Kurie susitikimai, koncertai ar scenos iki šiol išlikę ryškiausiai atmintyje? Ar yra buvęs koncertas, po kurio pagalvojote: „Štai dėl tokių akimirkų verta būti muzikante“?

– Vienas – su legendiniu Kurtu Mazūru. Jis jau buvo sunkiai sergantis, judėjo sunkiai. Bet vos tik užlipo ant pakylos ir pakėlė dirigento lazdelę – pasikeitė viskas. Tarsi milžiniškas paukštis, nebevaržomas jokių ribų. Neįtikėtina, kaip žmogus, kuriam kiekvienas žingsnis kainavo pastangų, scenoje tapdavo grynu polėkiu. Kai muzika nutildavo, jis tarsi grįždavo atgal į savo kūną – lėtai, sunkiai, bet vis dar švytintis. To pamiršti neįmanoma.

Barbora koncertuoja su garsiais užsienio atlikėjais / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Kaip per metus keitėsi Jūsų pačios santykis su scena? Ar šiandien koncertuodama dar jaučiate jaudulį?

– Žinoma, jaučiu – ir tikiuosi, kad jausiu visada. Skirtumas tik tas, kad dabar tas jaudulys nebe priešas, o kuras. Jis pavirsta energija ir emociniu atvirumu, kurio be jaudulio tiesiog nebūtų. Jei prieš koncertą nejaučiu nieko – man tai signalas, kad kažkas negerai. Be to virpėjimo koncertas neįtikina nei manęs, nei klausytojo.

– Šalia atlikėjos karjeros daug dėmesio skiriate meno edukacijai. Kada pajutote norą savo patirtimi ne tik dalytis scenoje, bet ir perduoti ją kitiems?

– Tai atėjo natūraliai, kartu su noru grįžti prie to, kas mane pačią kažkada užvedė. Šiandien dėstau Kauno J. Gruodžio konservatorijoje, taip pat Vytauto Didžiojo universitete, esu vedusi kursus Palestinoje, Čikagoje – ir šis sąrašas dar pildosi. Kiekviena nauja aplinka moko mane kažko naujo apie tai, kaip perduoti ne tik techniką, bet ir norą groti.

– Kas Jums yra geras muzikos pedagogas? Ar šiandien mokant vaiką groti pakanka išmokyti technikos ir natų?

– Neužtenka. Pirmiausia pats turi būti klasikinei muzikai įdomus ir jos sudomintas – vaikai iškart pajunta, kai suaugęs žmogus tik atlieka pareigą. Antra, geras pedagogas turi būti šiek tiek ir geras psichologas: kiekviename vaike pamatyti individualybę ir padėti jai išsiskleisti, o ne suploti pagal vieną formą.

– Ar pastebite, kad šiandienos vaikus muzika reikia sudominti kitaip, nei buvo mokoma Jūsų kartos? Kokie metodai Jums pačiai artimiausi?

– Ir taip, ir ne. Šiandien turime milžiniškas galimybes gauti dopamino greitai ir be pastangų – kelionės, žaidimai, socialiniai tinklai, be galo besisukantis serialų sąrašas. Konkurencija dėl vaiko dėmesio yra didesnė nei bet kada. Bet iš esmės vaikai vis tiek nori groti – manau, tai žmogiškos prigimties dalis: noras kurti garsą, išreikšti save. Juokingiausia detalė – dažniausiai ne pats vaikas nusprendžia mesti ar tęsti, o tėvų nusistatymas.

Turiu vieną darbo nuostatą: nesvarbu, koks mažas šiandien yra tavo mokinys, rytoj jis gali tapti tavo kolega arba žmogumi, kuris ateis į tavo koncertą. Tas požiūris keičia viską – kaip kalbi, kiek investuoji, kaip rimtai priimi kiekvieną pamoką.

– Jūs esate ne tik smuikininkė ir pedagogė, bet ir kultūros projektų kūrėja. Kokie projektai Jums pačiai iki šiol buvo svarbiausi ir kuo jie ypatingi?

– „Koncertai Burmistrui“ – kamerinės muzikos ciklas ir kultūrinė platforma Merkinėje, kurios esu įkūrėja ir meno vadovė, – man be galo brangus. Prie jo priaugo ir Burmistro akademija Merkinėje (BAM). Taip pat širdžiai artimas Merkinės vargonų restauravimo projektas – kai muzika tampa ne tik koncertu, bet ir bendruomenės, paveldo, vietos istorijos dalimi. Ir, žinoma, pati asmeninių koncertų linija, kuri visa tai jungia.

– Kas Jus labiausiai domina kuriant kultūros projektus – netikėtos erdvės, skirtingų meno sričių jungtys, bendruomenės įtraukimas, naujų klausytojų paieškos?

– Nuolatinė naujų atlikėjų ir naujos muzikos paieška – noras nepasilikti vien pažįstamame repertuare, o klausytis, kas vyksta dabar, ir atrasti balsus, kurių dar niekas negirdėjo.

– Ar jau turite idėjų projektams, kurie galėtų gimti Druskininkuose? Galbūt čia matote galimybių sujungti muziką, M. K. Čiurlionio palikimą, miesto erdves ir jaunus kūrėjus?

– Idėjų turiu – bet kol kas mielai jas pasilaikysiu sau. Tegul kol kas lieka intriga.

– Jūsų biografijos kontekste sprendimas nuo šio rugsėjo pradėti dirbti Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokykloje skamba intriguojančiai. Kaip Druskininkai atsirado Jūsų gyvenime ir kas labiausiai nulėmė šį pasirinkimą?

– Iš dalies aš jau gyvenu Merkinėje, tad Druskininkai geografiškai visai netoli, beveik kaimynystėje. Bet tiesa ta, kad mane labiau nei atstumas paveikė diskusijos apie atsiliekančius Lietuvos regionus – tai kažkodėl įsismelkė giliai. Šiandien sąlygos regionuose jau gerokai geresnės, ir aš norėjau būti profesionalė, dirbanti būtent čia, o ne tik didmiestyje.

Be to, su žmonėmis mažesniuose miestuose man tiesiog lengviau susikalbėti. Myliu didmiesčius, pasaulio sostines, jų greitį ir triukšmą, bet tuo pat metu norėčiau gyventi miško viduryje. Suderinti abu šiuos norus nėra paprasta, bet, kaip pasirodo, nėra ir neįmanoma. O pati mokykla – nuostabi. Pirmas įspūdis buvo šiltas ir tikras.

– Ko labiausiai tikitės iš savo mokinių? Ar Jums svarbu ugdyti būsimus profesionalius muzikantus, ar pirmiausia – žmones, kurie visą gyvenimą mylėtų muziką?

– Sunkus klausimas. Gal – žmonių, kurie mylės muziką, vertins ją, eis į koncertus ir supras, kas yra profesionali muzika, net jei patys profesionalais netaps. Muziko profesija gali nutikti, o gali ir ne – tai priklauso nuo daugybės dalykų.

Bet apskritai muzikinis ugdymas vaikui duoda daug: lavina atmintį ir koncentraciją, moko kantrybės ir disciplinos, padeda išreikšti emocijas, ugdo gebėjimą bendrauti su kitais grojant ansamblyje. Net jei smuikas netaps profesija, tos savybės lieka visam gyvenimui.

– M. K. Čiurlionio vardas Druskininkuose turi ypatingą svorį. Ką Jums pačiai reiškia Čiurlionis ir ar jaučiate tam tikrą simboliką pradėdama dirbti jo vardu pavadintoje mokykloje būtent jo gimtajame krašte?

– Sąžiningai? Kol kas nejaučiu nei daugiau, nei mažiau, negu dirbdama bet kokiu kitu vardu pavadintoje mokykloje – gal ta simbolika dar tik ateis, gyvenant ir dirbant čia. Bet gal tai ir gerai: leisiu tam ryšiui susiformuoti pačiam, o ne primesiu jį iš anksto.

– Ar Druskininkai Jums šiuo metu yra vienas profesinio gyvenimo etapas, ar jau svarstote čia įleisti gilesnes šaknis?

– Ateitis parodys.

– Jei po kelerių metų pažvelgtumėte atgal į savo sprendimą atvykti į Druskininkus, ką norėtumėte būti čia sukūrusi?

– Mokinius, kurie myli muziką – ir nekeikia savo mokytojos už sugadintą vaikystę. (Juokauju tik iš dalies.)

Parengė Laimutis Genys