Druskininkai prisiminė žmogų, kūrusį miesto kultūros dvasią

Yra žmonių, kuriems išėjus miestas tarsi lieka truputį tylesnis. Tačiau jų buvimas niekur nedingsta – jis pasilieka žmonių atmintyje, prisiminimuose, darbuose, vietose, kuriose jie gyveno, kūrė ir dalijosi savo šviesa.

Toks Druskininkams buvo menotyrininkas, muziejininkas, menininkas, pedagogas, Druskininkų Garbės pilietis Adelbertas Nedzelskis.

Prieš metus Anapilin išėjusio iškilaus žmogaus atminimui praėjusią savaitę ant Vytauto gatvės 20-ojo namo, kuriame jis pragyveno 56 metus, buvo atidengta jo atminimui skirta lenta.

Ją atidengė ilgametis Druskininkų meras Ričardas Malinauskas ir A. Nedzelskio sūnus Dalius.

„Manau, kad šviesios atminties Adelbertas Nedzelskis mus mato ir girdi, nepaisant to, kad dangus šiandien apsiniaukęs. Turime didžiuotis tokiais žmonėmis, saugoti jų atminimą ir džiaugtis, kad gyvename mieste, kuriame jie gyveno, dirbo ir kūrė“, – sakė R. Malinauskas.

Priminė A.Nedzelskio gyvenimo etapus

Tą ketvirtadienio popietę Druskininkuose lijo. Tačiau lietus nesutrukdė prie namo susirinkti gausiam būriui žmonių. Atėjo tie, kurie su A. Nedzelskiu dirbo, draugavo, klausėsi jo pasakojimų, mokėsi iš jo, lankė jo renginius ar tiesiog jautė, kad tai buvo vienas iš tų žmonių, kurie kūrė Druskininkų dvasią.

„Turime privilegiją gyventi mieste, kurį žmogus yra pavadinęs brangiausiu miestu pasaulyje“, – pradėdama renginį sakė atminimo lentos įrengimą inicijavusi menotyrininkė Aušra Česnulevičienė. Projektą finansavo Druskininkų savivaldybė.

A.Česnulevičienė priminė, kad Druskininkuose kiekvieną rugsėjį skaičiuojami čiurlioniški metai. Šiemet minimos 151-osios M. K. Čiurlionio gimimo metinės ir jau 115 metų gyvenama be paties Čiurlionio.

Tačiau ilgus dešimtmečius, tardami Čiurlionio vardą, druskininkiečiai greta tardavo ir Adelberto Nedzelskio vardą.

„Tai pirmasis rugsėjis be Adelberto“, – sakė A. Česnulevičienė.

A. Nedzelskio gyvenime būta skaudžių ir šviesių etapų: jaunystė ir Sibiro šaltis, vėliau Druskininkai, Čiurlionis, muziejus ir tarnystė kultūrai. Į Druskininkus jis atvyko dirbti darbų mokytoju, su šeima ir visu savo gyvenimu, kuris netrukus labai glaudžiai susisiejo su M. K. Čiurlionio memorialiniu muziejumi.

Mokėjo įdomiai pasakoti

Buvusi M. K. Čiurlionio muziejaus gidė, dailininkė Onutė Zakarienė  Adelbertą Nedzelskį iki šiol vadina savo mokytoju – ne tik profesijos, bet ir gyvenimo.

„Jis buvo išmintingas, įžvalgus žmogus. Pamatęs žmogų niekada jo neatstumdavo, neužtrenktų durų. Turėjo ypatingą gebėjimą pajusti žmogų“, – prisiminė ji.

Ypatingos būdavo ir A. Nedzelskio vedamos ekskursijos. Jis nekalbėdavo garsiai, jo balsas buvo kiek prikimęs, tačiau, anot buvusios gidės, klausydamiesi jo žmonės tiesiog nuščiūdavo.

„Atrodydavo, girdėti, kaip musė skrenda. Mes, darbuotojai, patys subėgdavome jo klausytis. Ir keisčiausia – jis niekada nesikartodavo. Kiekvieną kartą atrasdavo naują tašką, iš kurio galima pažvelgti į Čiurlionį“, – pasakojo ji.

Žmonės į Druskininkus sugrįždavo vien tam, kad dar kartą išgirstų A. Nedzelskį. Tai, jos teigimu, buvo geriausias įrodymas, kaip galima mylėti savo darbą, Čiurlionį ir vietą, iš kurios šis išėjo į pasaulį.

Tačiau A. Nedzelskis žmonių atmintyje liko ne tik kaip muziejininkas ar menotyrininkas.

Mylėjo šeimą

Šeimos draugė, gydytoja Violeta Valskienė prisiminė jį kaip labai šiltą, geranorišką žmogų, rūpestingą vyrą, tėvą ir senelį.

Su Nedzelskių šeima ji artimai bendravo nuo 1973 metų. Matė, su kokia meile šeimoje buvo globojami artimieji, kaip Adelbertas tapydavo žmonos Nijolės mamos portretą, kaip bendraudavo su vaikais ir anūkais.

„Dėkoju likimui, kad galėjau pažinti šį nuostabų žmogų“, – sakė V. Valskienė.

Ji prisiminė ir A. Nedzelskio pastangas ugdyti druskininkiečių meilę dailei. 1981 metais pradėjus veikti Liaudies universiteto Dailės fakultetui, jis tapo jo vadovu. Dailės mylėtojai rinkdavosi muziejaus antrame aukšte, klausydavosi pasakojimų apie senąją dailę, impresionizmą, simbolizmą, Čiurlionį.

Atsiminimais apie A.Nedzelskį pasidalino V.Valskienė(kairėje) ir O. Zakarienė

A. Nedzelskiui buvo svarbu apie Čiurlionį kalbėti ne tik Lietuvoje. Jis važinėjo po tuometę Sovietų Sąjungą, skaitė paskaitas, pasakojo apie Čiurlionio kūrybą ir taip plėtė jo žinomumą gerokai už Lietuvos ribų.

Tačiau šalia didžiųjų kultūros darbų artimieji ir bičiuliai prisiminė labai žmogišką Adelbertą – žmogų, kuris mokėjo mylėti.

Jis pats apie žmoną Nijolę yra sakęs: „Man taip pasisekė. Kažin, ar esu Nijolės vertas. Ji yra šerdis ir centras.“

Šie žodžiai liudija dar vieną A. Nedzelskio gyvenimo pusę – ypatingą meilę šeimai.

Prisiminė maloniai praleistus metus

Ilgametis jo bičiulis, vargonininkas Almantas Šturma prisiminė, kad abu susipažino dar 1964 metais. Abu buvo atvykę iš Žemaitijos, tačiau būtent Druskininkuose prasidėjo jų visą gyvenimą trukusi draugystė.

„Likome tikrais draugais“, – sakė A. Šturma.

Juos siejo ir bendri kultūros darbai. Abu dirbo muzikos mokykloje – Adelbertas kalbėjo apie dailę, Almantas – apie muziką. Tačiau draugystė nesibaigdavo darbo durimis. Jie bendravo šeimomis, susitikdavo Nedzelskių namuose prie Nijolės padengto stalo.

„Jis paliko labai gilų pėdsaką Druskininkuose. Dėkoju Dievui, kad likimas mus taip suvedė“, – sakė A. Šturma.

Net ir kalbėdamas apie netektį bičiulis sugebėjo prisiminimui suteikti šviesos: tikintieji viliasi, kad kažkada dar susitiks, o jei „kaip žemėje, taip ir danguje“, gal ten bus ir kavos.

Šypsena pro liūdesį tą popietę tiko A. Nedzelskiui prisiminti. Žmogui, kurio gyvenime rimtis visuomet ėjo greta žmogiško šiltumo.

Atminimas telpa ne granito lentoje

Itin jautriai renginyje nuskambėjo A. Nedzelskio sūnaus Daliaus žodžiai.

Žvelgdamas į susirinkusiuosius ir lietaus merkiamą kiemą jis sakė: „Dangus ašaroja, nes mama negali matyti, kaip pagerbiame tėtį – ji guli ligos patale. Čia tiek daug veidų. Kiekvienas veidas tėvui kažką reiškė. Ir tai labai gera.“

Granite liko vardas. Tačiau tikrasis Adelberto Nedzelskio atminimas telpa ne lentoje.

Jis liko muziejuje ir pasakojimuose apie Čiurlionį. Mokinių ir kolegų atmintyje. Jo paveiksluose. Draugų prisiminimuose apie pokalbius ir kavą. Žmonių pasakojimuose apie ramų, tylų balsą, kurio klausydamasi nutildavo visa salė.

Ir, žinoma, name Vytauto gatvėje, kuriame prabėgo 56 jo gyvenimo metai.

Kaip tą popietę pasakė viena iš A. Nedzelskį pažinojusių moterų, žmogus gyvena tol, kol jį prisimena.

Adelbertas Nedzelskis Druskininkuose dar ilgai bus prisimenamas.

Jo atminimui savaitgalį Rezistencijos ir tremties muziejuje buvo surengta vaizdo medžiagos peržiūra, o Druskininkų viešojoje bibliotekoje atidaroma jo kūrybos paroda.