Alfonsas Basalykas – Lietuvos geografijos mokslų milžinas

Šimtas metų pratekėjo upių slėniais nuo 1924 m. kovo 28 d., kai Balainės miško sodyboje netoli Jaskonių, šalia Druskininkų, eigulio Broniaus ir Elžbietos Basalykų šeimoje gimė Alfonsas Basalykas – vienas žinomiausių Lietuvos geografų, profesorius, geografijos mokslų daktaras.

1934 m. baigęs pradinius mokslus Druskininkuose, būdamas 10-ies, jis apsistojo Vilniuje, ten mokėsi lietuvių Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1940 m. įstojo į Vilniaus universitetą, o po metų jo tėvai ir seserys buvo ištremti į Sibirą. Likęs be tėvų pagalbos, geografijos mokslus jaunuolis krimto žibalinių ir karbidinių lempų šviesoje. Baigiamuosiuose kursuose jo kruopštumas ir preciziškumas pasireiškė tiksliame žemėlapių braižyme. Jis ypač mėgo žemėlapius – schemas, kuriose visapusiškai vaizduojamas ne tik paviršius, bet ir jo susidarymo procesas.

A. Basalykas mokėjo keturias užsienio kalbas: rusų, lenkų, vokiečių ir prancūzų, o savo vaikus skatino mokytis anglų kalbos. Kalbų mokėjimas jam dažnai padėdavo išspręsti painius klausimus, kuriems atsakymą profesorius rasdavo užsienio kalbomis parašytuose naujausiuose geografijos moksliniuose darbuose.

1948 m. ir 1950 m. A. Basalykas išleido vertingas, iš prancūzų ir rusų kalbų išverstas geografijos tyrinėjimo pagrindų knygas – tokių knygų kitomis „sąjunginėmis“ kalbomis nebuvo.

Beje, tik atvykęs į Vilnių, A. Basalykas dzūkavo – tad prašė kurso draugo jį pamokyti bendrinės lietuvių kalbos. Dar akademinės karjeros pradžioje buvo matyti A. Basalyko pasiryžimas apibendrinti surinktas esmines žinias. Pavyzdžiui, tyrinėdamas upių slėnių susidarymą Vilniuje ir jo apylinkėse, jis išaiškino upės slėnių susidarymo grupes, atstovaujančias trims pagrindiniams visos Lietuvos kraštovaizdžiams.

1958-1965 m. A. Basalykas atskleidė Lietuvos paviršiaus susidarymo etapus bei išskirstė jį teritoriniais kompleksais pagal geografinių bruožų sandarą. Jo darbai įrodė, kad Pietrytinio Lietuvos pakraščio (vadinasi, ir Druskininkų) nedengė paskutinio apledėjimo ledynai.

Nuo 1966 m. A. Basalykas padėjo pamatus geografinei kraštotvarkai – naujam požiūriui į geografiją, jungiančiam gamtos suformuoto žemės paviršiaus elementus su žmogaus sukurta aplinka, išryškinant pilną reljefo vystymosi vaizdą, o gautą informaciją pritaikant konkrečios vietos plėtojimui.

Atvirą mokslinį žvilgsnį liudija vietovardžių ir sakmių tyrinėjimų įvedimas į geografijos akiratį. Anot profesoriaus, sakmės išlaiko informaciją apie tikrąjį vietovės formavimąsi nuo akmens amžiaus laikų. Pagal šią teoriją, paskendusio miesto legenda byloja apie paviršiaus kitimo palaidotas gyvenvietes. Pavyzdžiui, Raigardo slėnio, galutinai susiformavusio, įgriuvus gruntui laikotarpiu, kai Pietų Lietuvoje jau gyveno žmonės… Ne veltui jame buvo rastos net kelios akmens amžiaus gyvenvietės.

Nuo 1968 m. užimdamas Vilniaus universiteto Bendrosios geografijos ir kartografijos katedros vedėjo pareigas, A. Basalykas nuolat rūpinosi svarbiausiu dalyku – dėstytojų darbo lygiu, studentų specializavimosi kryptingumu.

Profesorius parašė penkias knygas ir daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių. Viena iš žymiausių populiarių jo knygų – „Žemė – žmonijos buveinė“ (1985) – visiems suprantamai kalbėjo apie įvairiausius besivystančio vientiso mokslo apie Žemę aspektus. Profesoriaus darbų aktualumą rodo ir tai, kad 1977 m. pirmąkart išleistas „Lietuvos TSR kraštovaizdis“ 2014 m. buvo perleistas kaip „Lietuvos kraštovaizdis“.

Amžininkų ir artimųjų prisiminimuose A. Basalykas išliko kaip aukštos dvasinės kultūros ir moralės žmogus. Gyvenime ir tarnyboje jis pasižymėjo punktualumu, uolumu ir darbštumu, pilietine ir profesine atsakomybe. Jis viską pasiekė tik sąžiningu darbu ir intelekto energija. Profesorius nepakęsdavo prievartos savo ir kitų atžvilgiu, tačiau toleruodavo kitokias pažiūras, nuomones ir įsitikinimus – tik ne blogį, kad ir kokiu pavidalu jis pasireikštų.

Kilus ginčams dėl mokslinių duomenų išvadų, A. Basalykas siūlė skirti nesenstančius faktus nuo jų kintančio interpretavimo, kurio negalima drausti mokslo laisvės vardan. Mokslo darbų rašymas jam teikė laimės. Mokslo populiarinimo straipsniuose nemėgo tiesiog persakyti kitų minčių, net iš tokių sričių, kurių tyrinėti neįmanoma. A. Basalykas formuluodavo jas iš daugelio šaltinių ir savo ilgametės patirties, pateikdavo originalia forma. Jo veikalai – tai gilūs mokslinės minties originalai. Būdinga savybė – mokslinis pagrįstumas, aiški forma, nuoseklus dėstymas.

Tvarus požiūris į gamtą buvo įaugęs į kraują kartu su meile gimtajam kraštui, todėl jį skaudino perdėtas racionalaus progreso aukštinimas. Profesorius mėgdavo pabrėžti, kad, jeigu projektuojant ir praktiškai naudojant žemę, daroma žala aplinkai, toks aplinkos tvarkymas negali būti laikomas racionaliu.

Nuveikti darbai, šeimos, mokinių ir bendradarbių atsiminimai, gimtinėje pastatytas stogastulpis primins šią ryškią asmenybę, turėjusią daug kūrybinių užmojų. Deja, ne visiems jiems buvo lemta išsipildyti.

Prisiminimai apie prof. A. Basalyko gyvenimą ir jo nuveiktų darbų analizė pateikta 2005 m. išleistoje Jono Miliaus ir Reginos Prapiestienės sudarytoje knygoje „Profesorius geografas Alfonsas Basalykas“ (Vilnius, 2005), iš kurios ir paimta visi straipsnyje užrašyti A. Basalykienės, A. Dagilio, V. Gudelio, Č. Kudabos, K. Ėringio, V. Dvarecko prisiminimai.

Profesorius nestebėjo, kaip keičiasi Lietuvos geografijos veidas laiko tėkmėje, jisai pats jį kūrė. Atėjus laikui, perdavė estafetę savo mokiniams.

Kovo 28 d. 15 val. Druskininkų miesto muziejus kviečia paminėti prof. A. Basalyko 100-ąsias gimimo metines. Renginyje dalyvaus VU Geografijos ir kraštotvarkos katedros mokslininkai ir profesoriaus vaikai.

Projekto „Smėlio ženklai – dzūkų krašto liudytojai“ renginį, skirtą prof. A. Basalyko gimimo 100-osioms metinėms finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Druskininkų savivaldybė.

Parengė Nerijus Balčius, Druskininkų  miesto muziejaus muziejininkas