Psichologė J. Kirkauskienė: „Vaiką visada reikia mylėti besąlygiškai“

Kaip užauginti vaiką ne tik laimingu, bet ir atsakingu žmogumi? Tokiu, kuris gebėtų pasirūpinti savimi, savo artimaisiais, realizuotų save profesinėje, darbinėje veikloje ar kūryboje, būtų visavertis visuomenės narys, galiausiai, tiesiog jaustų gyvenimo džiaugsmą? Šiandien jaunesnės kartos tėvai, augindami vaikus, nuolat susiduria su iššūkiais, sunkumais dėl vaikų auklėjimo. Apie tai kalbėjomės su jau dvidešimties metų darbo patirtį turinčia Druskininkų švietimo centro Pedagoginės psichologinės tarnybos psichologe Jona Kirkauskiene.

 

J. Kirkauskienė mano, kad laimingam žmogui reikia trijų dalykų: mylimų žmonių, mėgstamo
darbo ir su darbu nesusijusio pomėgio / Laimos Rekevičienės nuotrauka
Iš Žemaitijos kilusią J. Kirkauskienę, po studijų Vilniaus universitete metus padirbėjusią Kaune, 1986-aisiais likimas atvedė į Druskininkus. „Kai atvažiavau pas vyrą į Druskininkus, pradėjau dirbti vaikų darželio auklėtoja. Mums gimė dukrytė, o pasibaigus motinystės atostogoms pradėjau ieškoti darbo pagal specialybę. Mano pirmąja darboviete tapo „Senamiesčio“ mokykla, kuriai tuomet vadovavo Julius Matulevičius. Jis buvo pirmasis mano sutiktas mokyklos direktorius, kuris patikėjo, kad švietimo sistemoje psichologas – reikalingas. Dėkinga jam už tai.“
Įsikūrus Pedagoginei psichologinei tarnybai, J. Kirkauskienė tapo šios tarnybos psichologe ir dirba čia jau daugiau kaip 10 metų.

– Ar keičiasi visuomenės požiūris į žmogų, kuris kreipiasi psichologo pagalbos?

– Kai tik pradėjau dirbti psichologe, mačiau kitokią situaciją, nei dabar: daug jaunuolių, vaikų, paauglių bei jų tėvų vengdavo užeiti į psichologo kabinetą, manydami, kad ten eina tik nesveiki žmonės. Tačiau šiandien visi supranta, kad psichologai dirba su sveikais žmonėmis, kurie turi psichologinių problemų. Vaikai, kurie kreipiasi ar nukreipiami pagalbos į mūsų tarnybą dažnai neturi sutrikimo, tačiau jie turi tiesiog emocinių ar elgesio problemų. Jų turime visi, tik mastas skirtingas, ir, kai pačiam nepavyksta problemų išspręsti, natūralu ir pozityvu, kad ieškome specialisto pagalbos.

– Kas kreipiasi pagalbos į Pedagoginę psichologinę tarnybą?

– Tarnyboje dirbu jau daugiau kaip dešimt metų. Vienas iš pagrindinių mūsų darbo tikslų – nustatyti, įvertinti ir padėti vaikams, kurie turi mokymosi sunkumų. Mes skiriame tokiam vaikui specialųjį ugdymą ir prižiūrime, kad mokyklos tai tinkamai vykdytų. Kitas problemų ratas – vaikai su elgesio ir emociniais sunkumais; vaikus gali atsiųsti mokykla, suderinusi su tėvais; tėvai savo iniciatyva ieško pagalbos; vyresniųjų klasių mokiniai kreipiasi ir patys; taip pat vaiką gali nukreipti ir Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Besikreipiančiųjų amžius ir problemos yra labai įvairios. Pavyzdžiui, neseniai kreiptasi dėl vos dvejų metų vaiko – reikėjo įvertinti jo gebėjimus, kad galėtume skirti specialiojo pedagogo pagalbą darželyje. Vaiko gebėjimai įvertinami vaiko raidos skalėmis, naudojant tam tikrus žaidybinius elementus, vaikui pagal amžių priimtinas veiklos formas. Įvertinant mokymosi sunkumus, kuriuos patiria vyresnieji vaikai, paaugliai, jaunuoliai, susiduriama su tokia problema: dažniausiai tėvai ir mokytojai mato, kad vaikas yra pakankamai protingas, bet jam nesiseka vienas ar daugiau dalykų, jis nespėja kartu su klase. Tėvams sunku suprasti, kad vaikas turi kažkokį specifinį mokymosi sutrikimą, jie dažniausiai mano, kad vaikas paprasčiausiai tingi. Būna, kad tokio vaiko intelekto testo rezultatai yra vidutiniai arba netgi šiek tiek aukštesni už vidutinius. Toks vaikas dažniausiai turi netolygiai išvystytus gebėjimus. Tai nustačius, vaikui skiriama specialistų pagalba, pritaikoma programa. Pabrėžiu, kad pritaikyta programa nėra palengvinta programa. Ji parengta taip, kad vaikas galėtų savo stipriosiomis pusėmis kompensuoti silpnąsias. Pavyzdžiui, jeigu vaikui yra nustatomas vizualinių motorinių ryšių sutrikimas, reiškia, kad jis nesugebės tinkamai perrašyti teksto ar perbraižyti figūros. Jeigu tokiam vaikui duoda perrašymo užduočių, jis gali pulti į neviltį, nes to tiesiog negali padaryti greitai ir kokybiškai. Tai tas pats, jei hiperaktyvaus vaiko prašytume: „Aš nieko tavęs daugiau neprašau, tik ramiai pasėdėti.“ Prašome vienintelio dalyko, kurio toks vaikas kaip tik ir negali padaryti – pasėdėti ramiai. Todėl tai svarbu išaiškinti ir tėvams, ir mokytojams. Mokymosi sunkumų turintys vaikai neretai turi ir elgesio, emocinių problemų. Suaugusieji kartais mano, kad „kažkas“ turi tokį vaiką atitinkamai išbarti, labai gerai su juo pakalbėti, ir viskas atsistos į vėžes, problema išnyks. Tačiau taip nėra: siekiant, kad vaikas išmoktų savo silpnybes kompensuoti stiprybėkamai išbarti, labai gerai su juo mis, reikalingas ilgas, nuoseklus ir pakankamai sudėtingas darbas, bendros vaiko, specialistų, tėvų ir mokytojų pastangos. ­

Pagalba, esant mokymosi sun­kumams, yra viena iš pagrindinių mūsų veiklos sferų. Kita veiklos sritis yra susijusi su vaikais, paau­gliais, turinčiais emocinių ir elgesio problemų. Tokiais atvejais dažnai tenka būti savotiška „vertėja“ tarp vaiko ir jo tėvų. Reikia suprantamai paaiškinti tėvams, kodėl vaikas bū­tent taip ar kitaip pasielgė, kad jie suprastų ne tik vaiko išgyvenimus, bet ir sugebėtų jam padėti. Daugu­ma tėvų to nuoširdžiai norėtų. Man neteko sutikti tėvų, kurie nenorėtų padėti savo vaikui. Visi tėvai nori, kad jo vaikas jaustųsi ir elgtųsi ge­rai. Konsultacijų metu mes daž­niausiai kviečiame tėvus, nes be tėvų pagalbos padėti vaikui beveik neįmanoma, ypač mažesniam. Drauge, kompleksiškai ieškome išeičių. Žinoma, jei vaikas yra vy­resnis, jis gali daug ką nuveikti pats, sąmoningai dėti pastangas, spręsdamas savo problemas.

Dar yra ir trečia problemų, dėl kurių dabartiniai vaikai kreipiasi konsultacijų į Pedagoginę psicho­loginę tarnybą, rūšis: jie ateina norėdami įsivertinti savo gebėji­mus; sužinoti, kokia kryptimi jiems eiti toliau, galvojant apie profesinį pasirinkimą. Jiems yra įdomu jų asmenybės savitumas, jie domisi savo psichologinėmis galimybė­mis, prašo literatūros, nori padis­kutuoti, išsakyti savo nuomonę.

– Kokią išskirtumėte pagrindi­nę vaikams kylančią psicholo­ginę problemą?

– Šiuo metu neišskirčiau kurios nors vienos pagrindinės proble­mos ar tendencijos. Yra keletas temų, dėl kurių dažniau kreipiama­si pastaruoju metu. Mažesnių vai­kų amžiaus grupėje – įvairios vai­kus kamuojančios baimės, gana dažnai susijusios su iš kompiute­rinių žaidimų „išlendančiais“ per­sonažais. Tarp vyresniųjų klasių mokinių tampa ypač aktualūs ben­dravimo su bendraamžiais sunku­mai, nepasitikėjimas savimi. Visų laikų paaugliams būdingi du sun­kiai suderinami norai: noras neiš­siskirti iš kitų ir noras būti ypatingu. Ieškoma savitumo, siekiama indi­vidualios raiškos. Atsiradus prieš­taravimui tarp noro „būti kaip visi“ ir noro „būti kitokiu“, paaugliui pra­deda nesisekti bendrauti su ben­dramoksliais, tėvais – tai gali pa­sireikšti ir šiurkščiu bendravimu, maištavimu.

– Ar labai pasikeitė vaikai, jų problemos?

– Šiuolaikiniai vaikai yra laisves­ni, daugiau informuoti, greičiau keičiasi, bręsta, mažiau varžomi, nebijo pasakyti ir apginti savo nuo­monę. Žinoma, būna, kad tai iš­šaukia ir tam tikrą jų bei juos su­pančios aplinkos konfliktą. Manau, kad pagrindinis pasikeitimas yra toks: po truputėlį nyksta vadinama­sis „aukso viduriukas“ – vis mažiau tokių vaikų, kurie niekada nekelia didelių problemų, nes jų intelek­tas vidutinis, jie yra palyginus len­gvai valdomi, pakankamai stabilių emocijų. Tokie vaikai kartais kaž­ką iškrečia, bet šiaip su jais lengva „tvarkytis“. O dabar tendencija to­kia, kad „einama į kraštus“ – dau­gėja ir vadinamųjų „labai sunkių“, bet daugėja ir labai motyvuotų, ir labai gabių, imlių įvairiai informa­cijai, žinioms vaikų. Tą pačią pro­blemą – pernelyg didelį judrumą, energiją, galima priskirti ir prie sunkumų, ir prie privalumų. Jeigu su tokiu vaiku teisingai dirbama, jis išmokomas save valdyti, gali būti, kad vėliau visuomenė turės labai energingą, lyderiaujantį žmogų.

– Kokia situacija Druskininkų mokyklose dėl patyčių?

– Manau, kad situacija iš dalies gerėja. Patyčių temai skiriama daug dėmesio, daug prevencijos, patyčių mastas tikrai mažesnis. Reikia pripažinti, kad pastaruo­ju metu mokyklose labai daug da­roma patyčių prevencijos tema, ir matomi šios veiklos rezultatai. Vie­nos mokyklos vykdo patyčių pre­vencijos programą „Olweus“ (Lei­palingio, „Saulės“ pagrindinės mokyklos); kitos mokyklos vyk­do kitą kryptingą veiklą, susijusią su patyčių problemos sprendimu. Tačiau pasakyti, kad viskas gerai, būtų gerokai per anksti. Galiau­siai, apsižvalgykime aplinkui, – su­augę, protingi, išsilavinę žmonės šiurkščiai šaiposi vieni iš kitų ir ty­čiojasi net ir viešoje erdvėje, tai ko norėti iš vaikų?

Kartais suaugusiuosius gir­džiu sakant: „Mūsų laikais paty­čių nebuvo“. Ar tikrai nebuvo? Tie­siog mes priimdavome kitaip, nes mums niekas nesakė ir neaiškino, kad nuo to mes galime ir turime būti apsaugoti. Turėjome juk ir pravar­des, – tikriausiai, ne itin malonias, girdėjome ir užgaulius žodžius, pa­tirdavome patyčių ir kitokia forma, tačiau daugelis tai priimdavome kaip „duotybę“, kaip „normą“, ku­rią „reikia iškentėti“. Labai džiugu, kad dabar bent jau iš mokytojų to­kių dalykų, bylojančių apie nesu­reikšmintą požiūrį į patyčias, – esą čia „nieko tokio“, – nebegirdžiu. Patyčios yra ypatingas psichologi­nis ginklas, pritaikytas konkrečiam vaikui. Todėl replika, kuri vienam vaikui yra „nieko tokio“, kitam gali nuskambėti kaip patyčios, skau­dinti. Kaip rodo mano darbo prakti­ka, tėvai, mokyklos paraginti, gana dažnai atveda vaikus, iš kurių ty­čiojamasi, – kad jiems būtų suteik­ta psichologinė pagalba. Atkreipiu dėmesį, kad pagalba tokiu atveju reikalinga abiems vaikams: ir tam, kuris tyčiojasi. Nes tas, kuris su­geba užgauti kitą, surasti jo silpną vietą ir būtinai per ją „daužyti“, ti­krai turi psichologinių problemų – kitokio pobūdžio, nei tas, kurį įžei­dinėja, – bet turi…

– Kaip Jūs manote, ar Facebo­ok neprovokuoja vaikų, paau­glių tarpusavio bendravimo re­alioje erdvėje sunkumų?

– Pati naudoju Facebook. Aš ma­nau, kad tai – puiki galimybė ben­drauti. Susirašinėti su tais žmonė­mis, kuriuos galbūt seniai matei ir norėtum sutikti, pasikeisti nuomo­nėmis, pasidalinti įspūdžiais apie savo pomėgius. Nematau čia nie­ko bloga. Vis dėlto, kaip ir visa, kas yra nauja, pažangu, atneša ir tam tikrų socialinių pavojų, grėsmių.

Todėl suaugusieji turi pamoky­ti, pasakyti savo vaikams, kad jie nepriimtų į draugus bet ko, kad nerašytų to, dėl ko paskui gali būti gėda. Reikia, kad vaikai, pa­augliai, jaunuoliai saugotų savo draugų ratą; kad toje virtualio­je Facebook erdvėje būtų išlaiko­mos privačios, asmeninės erdvės ribos. Vaikai didžiuojasi, kad Fa­cebook jie turi, pavyzdžiui, tūks­tantį draugų. Ar tikrai jų tiek rei­kia? Juk, kai ten patenka labai atsitiktiniai žmonės, aišku, gali prasidėti visko, ir patyčių taip pat, nes virtualioje erdvėje gali „pasi­slėpti“, tapti anonimišku, pasakyti tai ir taip, ko šiaip gyvenime gal ir neišdrįstumei pasakyti – kitaip ta­riant, parodyti save iš tos „juodo­sios“ pusės.

– Lietuvoje daugėja fizinio smurto prieš vaikus…

– Nežinau, nesu tikra, kad dau­gėja. Mes tiesiog daugiau apie tai žinome, nes atvejai yra viešinami. Labai skaudu dėl mušamų, žalo­jamų vaikų, ir, jei žinočiau, kaip tai pakeisti, būtinai pasakyčiau. Fizi­nis smurtas – tai aktas, kurio pa­sekmes mes matome: mėlynės, sumušimai, nubrozdinimai, nude­ginimai. Tai siaubinga. Tačiau yra dar ir psichologinis smurtas, ku­rio negalime taip lengvai pama­tuoti. Net ir gydytojai, apžiūrėda­mi vaiką, to negali pamatyti. Kai vaikui yra sakoma, koks jis „neti­kęs“, „išsigimęs“, jis su visu tokiu „bagažu“ juk ateina į mokyklą, – įskaudintas, piktas, ir tyčiojasi iš kitų bendraamžių taip išliedamas savo pyktį. Taip ir paleidžiamas patyčių mechanizmas.

Kaskart, kai išgirstu apie smurto atvejus, vis pamąstau, kad mūsų karta, išauginta, išauklėta auto­ritarine dvasia: turime suaugusįjį gerbti, jo klausyti vien todėl, kad tai suaugęs žmogus. Mes savo vaikus dar irgi bandėme taip au­klėti. O dabar jau mūsų vaikai au­gina savo vaikus – ir jie, tie jau­nieji tėvai, yra nepavydėtinoje padėtyje, nes senieji auklėjimo metodai jau nebetinka, o naujų nedaug kas išmoko. Šių dienų vi­suomenė dinamiška, besikeičian­ti, žmonės galbūt „nespėja su lai­ku“. Jauniems tėvams reikia labai daug išminties, kad išmoktų kaip auklėti, tvarkyti su vaikais demo­kratijos sąlygomis.

– Kas, Jūsų nuomone, svar­biausia vaiką auklėjant šeimo­je?

– Manau, svarbiausia, auklėjant vaikus šeimoje, yra meilė ir kon­trolė. Mažesniam vaikui neretai sakoma „nesuvalgysi košės – tė­tis nemylės“; vyresniam vaikui sakoma – „gausi blogą pažymį – mamytė nemylės“… Pirmiausia, vaikas turi būti besąlygiškai myli­mas. Tai nereiškia, kad mes turi­me teisinti vaiko blogą elgesį. Ga­lime ir supykti, ir patirti neviltį dėl vaiko elgesio, tačiau, matydamas visas tėvų dėl jo išgyvenamas emocijas, jausmus, vaikas turi ži­noti, kad yra mylimas. Kad, nepai­sant to, ką jis iškrėtė ar kaip blo­gai bepasielgė, jis yra mylimas. Kai meilė dalinama su sąlyga, ji yra netikra. Antras dalykas auklė­jant vaiką – tai kontrolė. Tol, kol mažas vaikas, labai svarbu jį kon­troliuoti. Augant daugėja paties vaiko atsakomybės už savo veiks­mus, elgesį, todėl mažėja jo išori­nė kontrolė. Išorinė, tėvų, kitų ar­timųjų kontrolė po truputėlį virsta vaiko vidine kontrole. Ir galiausiai vaikas užauga atsakingu už savo veiksmus jaunuoliu. Tačiau, jei jis neturėjo ar nepakankamai turė­jo tos išorinės kontrolės būdamas mažas, jis neturi iš ko susidaryti vidinės kontrolės sistemos. Daž­nai sakoma, kad šiuolaikiniai pa­augliai „nenori, nepripažįsta auto­ritetų“. Dabartiniams paaugliams labai reikia autoriteto. Tik šiuolai­kiniai vaikai ir paaugliai nėra linkę sutikti, kad autoritetu gali būt bet kuris suaugęs žmogus. Taip nėra dabar, kad „aš esu suaugęs – to­dėl jau savaime esu tau autorite­tas“. Jie nori tikro autoriteto: jei tai mokytojas, tai gerai, kad jis yra ne tik pakankamai griežtas, teisin­gas, tačiau kartu ir įdomus kaip asmenybė. To paties vaikams no­risi iš tėvų.

Mano darbo praktikoje yra buvę, kai atėjo tėvai ir sako: „Mes ruo­šiamės išvykti į Norvegiją gyven­ti. Išmokykite mus, kaip mums ten tvarkyti su savo vaikais, kad jų iš mūsų ten neatimtų.“ Sakau, nega­liu išmokyti, aš ten negyvenu. Ta­čiau žinau vieną dalyką: yra pasa­kyta, kad vaiko negalima bausti, tačiau niekur nėra pasakyta, kad tėvai jo negali kontroliuoti. Draus­minimą, bausmę galimą visiškai kitaip suprasti: kaip susitarimus, kaip pasekmes to, kas gali būti, jei nesilaikoma susitarimų. Yra viso­kiausių būdų, kaip šiuolaikiniams tėvams to išmokti: knygos, inter­netas. Yra ir specialūs kursai. Tu­riu teisę vesti mokymus tėvams: „Mokykla tėvams ir auklėtojams“. Tai yra keturiasdešimties valandų mokymai, kuriuose mokoma bū­tent demokratinio auklėjimo prin­cipų. Šiomis dienomis pradėsime kursus „Atgimimo“ mokyklos mo­kinių tėvams.

– Kaip Jūs apibūdintumėte savo pačios šeimą?

– Esame draugiška šeima. Vy­ras yra mano geriausias draugas – man pasisekė. Turiu dukrą, kuri neišvažiavo į užsienį, gyvena Lie­tuvoje. Prieš keletą savaičių pra­turtėjome anūku. Turiu Žemaiti­joje gyvenančią labai mylimą ir mylinčią vyresnę seserį. Viskas tiesiog gerai. Manau, laimingam žmogui reikia trijų dalykų: myli­mų žmonių, mėgstamo darbo ir pomėgio. Pomėgis, manau, ne­turi būti susijęs su darbu, nes jei žmogus netenka darbo – jis tarsi netenka gyvenimo prasmės. To­dėl daugeliui, išėjus į pensiją, at­siranda tarsi vidinė tuštuma. Bet, jei tu visą laiką šalia darbo turė­jai ir turi pomėgį, – viskas gerai, juk atsiranda daugiau laisvo laiko, kurį gali skirti būtent pomėgiui, ir tai gali teikti džiaugsmą, pasiten­kinimą gyvenimu.

Mudu su vyru laikome bites, ste­bime jų gyvenimą, sukame medų, mėgstame gamtą, dirbame sode. O kitas mano pomėgis – skaity­ti ar žiūrėti detektyvus. Juokauda­ma sakau dukrai, kad, kai išeisiu į pensiją, būtinai parašysiu detek­tyvą.