Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja Daiva Bagdonavičienė: „Be ligoninės neįsivaizduoju savo gyvenimo“

Džiaugsmas ir skausmas – neatskiriami žmogus gyvenimo palydovai – dažnai eina kartu. Tą galime pasakyti ir apie Druskininkų ligoninės Intensyvios terapijos skyriaus vyr. slaugytoją Daivą Bagdonavičienę. Tą dieną, kai ji po sunkios ligos Anapilin išlydėjo savo mylimą vyrą, į jos elektroninį paštą atėjo laiškas iš Sveikatos apsaugos ministerijos, pranešęs, kad moteriai suteiktas Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardas – aukščiausias šios srities mediko apdovanojimas.

Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja D. Bagdonavičienė jau trisdešimt dvejus metus nuoširdžiai dirba Druskininkų ligoninėje / Roberto Kisieliaus nuotrauka

„Pamaniau, jog tai yra apdovanojimas už atsidavimą, pirmiausia – savo artimam. Kartais atrodo, jog tai buvo velionio vyro dovana man“, – kalbėjo Nusipelniusi Lietuvos slaugytoja D. Bagdonavičienė, jau trisdešimt dvejus metus nuoširdžiai dirbanti Druskininkų ligoninėje.

Apie profesijos pasirinkimo labirintus, meilę darbui ir pacientams, sunkią ir svarbią mediko misiją, skaičių ir jausmų dermę pasikalbėjome su D. Bagdonavičiene.

– Kaip sužinojote, kad buvote nominuota Nusipelniusios Lietuvos slaugytojos vardui?

– Gavau į savo privatų elektroninį paštą laišką iš Sveikatos apsaugoms ministerijos (SAM). Kadangi tuo metu buvo mano vyro laidotuvės, tai aš to laiško neperskaičiau. Tada paskambino ligoninės vyr. sesuo ir liepė elektroniniame pašte pasitikrinti, ar yra laiškas iš SAM. Radau laišką su džiugia žinia. Iki tol aš nieko nežinojau, nieko nenujaučiau.

– Ką jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas?

– Man tai svarbu – tarsi patvirtinimas, kad profesiją pasirinkau teisingai. Labai simboliška, kad apie tai sužinojau, sugrįžusi po vyro laidotuvių.

– Kaip manote, kas lėmė, kad buvote pastebėta ir įvertinta?

– Manau, kad sunkus darbas ir atsidavimas profesijai.

– Kada ir kodėl nusprendėte pasirinkti slaugytojos kelią?

– Reikia būti ten, kur tau reikia būti. Mūsų mokykloje buvo sustiprintas matematikos kursas, studijavau su tuo susijusią profesiją tuometėje Žemės ūkio akademijoje. Ir staiga susimąsčiau – skaičiai – gerai, bet man reikia jausmo, kontakto su žmogumi. Sugrįžusi iš Kauno, broliui pasakiau, kad skaičiai man patinka, bet trūksta bendravimo su žmonėmis. Jis man priminė vaikystėje pasakytus žodžius, kad užaugusi norėčiau gydyti žmones. Ir tada viską supratau. Po trečio kurso išėjau iš Žemės ūkio akademijos Ekonomikos fakulteto ir įstojau į tuometę Prano Mažylio medicinos mokyklą. Pasirinkdami mediko profesiją, mes turime atsakyti sau į klausimą: „Ar mes sugebėsime į žmogų pažiūrėti, kaip į karalių? Oriai ir pagarbiai, nežiūrint, kokio jis būtų amžiaus, kokio socialinio statuso, kokių įsitikinimų.“ Jei atsakome, kad tai galime, – atsiranda žinios. Jų būna daug ir nuolat. Ir dar darbas. Aš sau į šį klausimą tada atsakiau. Tiesa, galiu pasakyti, kad iki šiol mano gyvenime skaičiai ir emocijos – rezonuoja.

– Kiek metų dirbate slaugytojos darbą? Kiek iš jų – Druskininkų ligoninėje?

– Druskininkuose dirbu nuo 1993 metų, o vyr. slaugytoja nuo 2003 metų. Pradėjau Druskininkuose, nuo ligoninės Vaikų skyriaus, tai – mano gražiausi metai. Pradžioje maniau, kad nedirbsiu Vaikų skyriuje, norėjau dirbti chirurgijoje, bet turėjau išbandyti, nes kitur tuo metu nebuvo vietos. Atsitiko kitaip – dirbant su vaikais, nuo pat pirmojo žingsnio mano širdis tarsi dainavo. Buvo daug vaikų, įvairaus amžiaus. Profesine prasme tai buvo pats didžiausias pakilimas, kol neperėjau dirbti į Reanimacijos skyrių. Pagal mano charakterį – reanimacija yra mano vieta, nes Vaikų skyriuje jau darėsi nuobodu. Reanimacijoje reikia visko daugiau, tenka nuolat mokytis, viską atlikti techniškai ir greitai, streso metu tu turi padaryti tiksliai ir daugiau, nei įprastai galėtum. Reikia save mobilizuoti, nes spaudžia laikas, dažnai turi tik daug ką lemiančias penkias minutes.

– Kas Jus motyvuoja kasdien eiti į darbą, net tada, kai būna sunku?

– Manau, kad tai – net ne darbas, bet gyvenimo būdas, nes apie darbą nuolat galvoju, net ir grįžusi namo: „Ką galėjai padaryti geriau, ką reikia skubiai padaryti, kaip reikia slaugytojas išmokyti?“ Prieš užmigdama, apie tai galvoju, o ryte skubu į ligoninę, nes reikia. Bet ne iš pareigos – tiesiog kitaip neįsivaizduoju savo gyvenimo. Grįžusi apgalvoju, kas nutiko per parą, ką turėsiu dabar padaryti. Ir taip – visą gyvenimą.

– Kokia yra įprasta Jūsų darbo diena?

– Tenka išklausyti slaugytojų ir jų padėjėjų informaciją, prieiti prie ligonio lovos, išklausyti, kas ne taip, pasidalinti pastebėjimais. Po to – „penkiaminutė“, ir vėl pagalba prie ligonio lovos. Aš nesu administruojanti vadovė, mano vieta – prie ligonio.

– Kokie yra pagrindiniai šiuolaikinės slaugytojos darbo iššūkiai?

– Pas mus reikia daug fizinės ištvermės. Taip pat būtinos išsamios teorinės ir praktinės žinios apie naudojamą aparatūrą – prie ligonio negali apie tai galvoti. O aparatūra labai greitai tobulėja, viską greitai reikia įsisavinti – čia negali „miegoti“. Iš tikrųjų tai kiekviena diena – iššūkis, nes nežinai, kokį ligonį atveš.

– Ar keitėsi slaugytojos vaidmuo per Jūsų profesinė karjerą?

– Atsirado daugiau savarankiškumo – pradžioje mes tik vykdėme gydytojų paskyrimus. Dabar reikia mokytis dirbti savarankiškai, įvaldyti šiuolaikines technologijas. Slaugytoja yra skyriaus atmosferos formuotoja, šeimininkė. Tarsi gaspadinė vestuvėse.

– Esate jautri moteris, kaip susitvarkote su emociniu krūviu, kuris kyla, dirbant su sergančiais ir mirštančiais žmonėmis?

– Kažkaip pavyksta. Gal tai prigimtinės savybės? Namuose padeda malda, esu praktikuojanti katalikė. Prašau Dievo pagalbos, malda stabilizuoja. Taip pat jėgų susiteikia ilgametis darbas, įpročiai – šiai profesijai reikia daug patirties. Žinau, kad ne kiekvienas gali su tuo susitvarkyti –  tik ramus ir dvasiškai stiprus žmogus gali padėti kitam žmogui.

– Ar yra pacientų, situacijų, kurių niekada nepamiršite?

– Yra sunkios situacijos, yra mirtys, kurių labai daug. Tai netrukdo, neslegia, nes kitu atveju, jei neatsiribotum, negalėtum dirbti. Gimimas ir mirtis – tas pats stresas.

– Jūsų profesijos žmogus vos ne kasdien susiduria su mirtimi. Gal tai Jums padėjo stoiškai ištverti artimo žmogaus netektį?

– Tai visai kas kita. Mano vyras sirgo onkologine liga, bet mes jį slaugėme ne ligoninėje, ne slaugos įstaigoje, bet namuose. Laikėmės senovinio lietuvių principo – gaspadorius į kitą pasaulį turi išeiti iš savo namų. Jis išėjo naktį. Labai sunku…

– Kiek svarbus yra komandinis darbas ligoninėje?

– Tai yra svarbiausia! Jei mes gerai kontaktuojame tarpusavyje, viskas einasi gerai, tai – pradžių pradžia. Puiku, kad mums pavyksta tarpusavyje išlaikyti pagarbų, šiltą, jaukų santykį.

– Ar jaučiate, kad visuomenė pakankamai gerai vertina slaugytojų darbą?

– Visaip yra. Aš matau visuomenės dėkingumą, turiu daugybę pavyzdžių, bet tai dažnai neviešinama. Labiau girdimi tie, kurie skundžiasi, bet ne tie, kurie padėkoja. Dėkingumas dažniausiai būna tylus. Pas mane namuose yra daug padovanotų angelų, įvairių paveikslų, atvirukų, rankdarbių. Tai – dėkingumas, bet jis tylus ir kasdienis.

– Ką pasakytumėte tiems jauniems žmonėms, kurie galvoja apie slaugytojo profesiją?

– Dabar jaunimas nori visko daug ir greitai. Dirbdamas šį darbą, nebūsi turtingas, ši profesija turtų nesuteiks, tai yra tarnystė. Turi įsivertinti, ar tu tai galėsi, ar negalėsi. Jei dirbi ne iš meilės profesijai, pacientai iškart supras. Yra nematoma kalba – žmogus, atsidūręs kritinėje situacijoje, ypatingai gerai jaučia, kas yra šalia jo ir su kokia intencija. Dažnai tai išduoda paprastas prisilietimas. Žmogus turi būti tikras, kad jis nori dirbti tokį darbą.

– Kaip atsipalaiduojate po darbo? Ką veikiate laisvalaikiu?

– Daug skaitau, auginu gėles, sėdžiu po savo ąžuolu. Bendrauju su dviem sūnumis. Turiu du anūkus, žaidžiu su jais, mes kartu dainuojame, piešiame. Mane atpalaiduoja, kai namuose būna ideali tvarka, kaip ligoninėje. Tada ateina ramybė.

– Ką jums reiškia Druskininkai – kaip miestas, kaip bendruomenė?

– Druskininkai turi viską, ko reikia sėkmingam, išsilavinusiam žmogui. Geros mokyklos, puikūs mokytojai, menas ir muzika – čia viską galima pasiekti. Druskininkai – išskirtinis perlas. Čia viskas idealiai sutvarkyta ir sutverta žmonių patogumui. Yra Lietuva ir yra Druskininkai. Turėjau galimybių išvažiuoti kitur, bet esu savo krašto patriotė. Druskininkai – mano širdyje!

– Ką pasakytumėte pacientams, kurie susiduria su sveikatos iššūkiais?

– Visada reikia tikėjimo ir Dievo valios. Sakykite sau: „Tikiu savimi ir pasitikiu savimi, savo kūnu ir Dievo valia.“

Laimutis Genys