Keturių vaikų mama Diana Grušauskaitė: „Keturis kartus daugiau rūpesčių – ir keturis kartus daugiau laimės“

Yra moterų, kurios sugeba ne tik daug dirbti, bet ir stipriai mylėti. Jos nesiskundžia, kad pavargusios, nors galėtų. Jos tyliai spėja viską – auginti vaikus, puoselėti namus, rūpintis artimaisiais, dirbti mėgstamą darbą ir dar dalintis tuo su kitais. Šį kartą susipažinsite su viena iš jų – keturių vaikų mama, mokytoja ir Druskininkų savivaldybės STEAM koordinatore Diana Grušauskaite, kuri savo gyvenimu liudija: kai širdyje yra meilės, atsakomybės ir atjautos – viskas įmanoma.

D. Grušauskaitė: „Man, kaip mamai, smagiausia matyti, kaip auga mano keturi vaikai, kaip jie bręsta, keičiasi, atsiskleidžia kaip asmenybės. Tai – didžiulė dovana.“ / Laimos Rekevičienės nuotrauka

Su Diana Motinos dienos išvakarėse pasikalbėjome apie motinystę. Apie sodybą, kuri suburia visą giminę. Apie vaikus, kurie laimi žaidimus, kepa tortus ir moka dalintis – gali atiduoti draugui net ir savo kalėdinę dovaną. Apie vyrą, kuris primena: „Tik nepamiršk mūsų.“ Apie žmogiškumą, kuris šiandien tampa prabanga.

Dianos žodžiai ne tik įkvepia, bet ir sušildo. Tarsi išgertum puodelį kavos ankstyvą Motinos dienos rytą – kai kažkas tyliai pravėrė duris ir padėjo ją ant lovos.

Taigi pokalbis su mokytoja, keturių vaikų mama ir STEAM koordinatore, aktyvia Druskininkų bendruomenės nare D. Grušauskaite apie gyvenimą, šeimą ir pašaukimą.

– Diana, ką Jums reiškia Motinos diena?

– Dabar, kai vaikai jau didesni, gal labiau jiems ši diena labai svarbi. Jie stengiasi mane nustebinti, palepinti – kartais iškepa tortą, kartais kavos į lovą atneša. Man, kaip mamai, tai pasididžiavimas – matyti, kaip auga mano keturi vaikai, kaip jie bręsta, keičiasi, atsiskleidžia kaip asmenybės. Tai – didžiulė dovana.

D. Grušauskaitei smagiausia matyti laimingus vaikus / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ar kada nors įsivaizdavote, kad turėsite tokią didelę ir gražią šeimą?

– Niekada neturėjau konkretaus skaičiaus – vienas, du, trys… Norėjau, kad pirmas būtų berniukas, jei po jo gimtų sesė – galėtų ją saugoti. Gavosi kitaip: gimė du berniukai, tada mergaitė, ir vėl berniukas. Aš pati esu vyriausia iš penkių vaikų šeimos, tad gausi šeima man artima. Savo mamos pralenkti nebandžiau, bet likimas viską sudėliojo savaip. Tiesiog Dievas taip davė, taip ir paėmėm.

– Kaip į Jūsų didelę šeimą reaguoja aplinkiniai?

– Niekada nesijaučiau išskirtinė ar kaip nors neigiamai vertinama. Priešingai – žmonės dažnai klausia, kaip viską spėju. Atsakymas paprastas – susitvarkymo būdu: kai atsiranda problema, tada ją ir sprendžiu. Tiesiog esu mama, viskas išeina natūraliai.

Nesam kažkokia ideali, pavyzdinė šeima, visko būna: ir draugaujam, ir pykstamės, ir iššūkių turim, kaip ir visos šeimos. Tiktai, kad jų gal keturis kartus daugiau. 

– Papasakokite apie savo pedagoginį kelią.

– Pabaigusi tuometę Druskininkų trečią vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą, baigiau pradinių klasių mokytojos specialybę su papildoma anglų kalba. Po metų darbo Vilniaus M. Mažvydo progimnazijoje gavau pasiūlymą vykti dirbti į Angliją. Ten ir išvykau. Po poros mėnesių atvyko ir būsimas vyras Donatas Mūras – tada buvome dar nesusituokę, bet vėliau sukūrėme šeimą.

– Visi vaikai gimė Anglijoje?

– Taip. Gyvenome Gravesend’e, dirbau šalia Greenhithe miestelio esančioje Knockhall mokykloje. Mano vyras – taip pat pedagogas, studijas baigė tame pačiame pedagoginiame universitete, tačiau pedagoginio darbo nedirba. Turi auksines rankas, montuoja virtuves ir realizuoja įvairius savo projektus. Mūsų kaimo turizmo sodyba yra jo vaizduotės, darbo ir kūrybos rezultatas. Viskas ten yra jo sugalvota, išmąstyta.

Tik jis ne druskininkietis, o žemaitis – iš Raseinių rajono.

Aš su vaikais grįžau į Lietuvą, jis vis dar važinėja pirmyn atgal.

– Kokios patirties Jums suteikė darbas Anglijos mokyklose? Kas labiausiai nustebino?

– Pirmiausia supratau, kad vaikai visur yra vaikai. O kalbant apie skirtumus, labiausiai nustebino, kad Anglijoje vaikai nesėdi visą pamoką prie mokyklinių stalų – gali susėsti, tarkime, ant kilimo, nereikia vargti su pratybų užduotimis, nes pratybų paprasčiausiai nėra. Tenka ieškotis užduočių iš įvairių šaltinių, kuriuose siūloma daug praktinės veiklos.

Aš aišku, dirbau pradinių klasių mokytoja, nelabai galiu palyginti mokymosi vyresnėse klasėse. 

Bet ten pamačiau kitokį mokymą – per patyrimą: vaikai daug eksperimentuoja, juda, dirba grupėmis, turi labai daug praktinės veiklos.

Iš pradžių buvo iššūkis ir man pačiai – teoriją žinojau, bet kaip atlikti eksperimentus, tarkime, su elektros grandine, turėjau mokytis kartu su vaikais. Grįžusi į Lietuvą, čia pradėjau dalintis Anglijoje įgyta patirtimi – vedžiau kursus mokytojams, pirkau medžiagas, kūriau praktinius užsiėmimus.

– Ar namuose sunku pamiršti, kad esate mokytoja, „susilaikyti“ nuo pedagoginio darbo?

– Iš tikrųjų, labai sunku. Mano vaikai iš tikrųjų kartais džiaugiasi, kad aš mokytoja, kai reikia padėti sukurti įvairius projektus, namų darbus, paaiškint. Bet dažnai pyksta, kad žinau, jog darbą reikėtų atlikti atsakingiau, kai per daug klausinėju ar „palaikau“ mokytojo pusę.

O ir man kartais norisi naujus mokymosi dalykus išmėginti pirmiausia namuose su savo vaikais – ta praktika tikrai praverčia darbe.

Mano vaikai yra nemažai prieksperimentavę ir projektų realizavę. pridarę, ir išbandę – kai kada savo noru, kai kada mamos prašomi. Kartais man tenka „atsitraukti“, neįtempti jų į tą savo darbo rutiną.

– „Saulės“ mokykloje dabar esate STEAM koordinatorė. Kaip apibūdintumėte STEAM ugdymą?

– Tai yra realių gyvenimo problemų sprendimas per mokslą, technologijas, meną ir matematiką. 

Tarkim, mokantis apie saulę ir šešėlius, svarstant, kaip krenta saulės spinduliai, vietoj to, kad mokiniai tik vadovėlius skaitytų, mokytojai gali iškelti problemą, o kur man pastatyti automobilį karštą vasaros dieną, kad jis taip neįkaistų saulėje? Tada vaikai galėtų eiti į lauką ir tyrinėti, iš kur šešėlis krenta tuo dienos metu, kada labiausiai kaista, kuo uždengti tą automobilį, kokios medžiagos geriausiai tinka.

Vaikai tyrinėja šešėlius, medžiagas, eksperimentuoja. STEAM – tai ne vienas teisingas atsakymas, o kūrybiškumas, bendradarbiavimas, žinių taikymas.

– Ar šiais laikais lengva sudominti vaikus pamokos metu?

– Anksčiau sudominti buvo lengviau – viskas buvo nauja. Dabar – informacijos perteklius, sunkiau prikaustyti dėmesį. Vaikai gali visko prisižiūrėti, išbandyti internete – yra ir TikTokai, YouTube‘ai,  jie patys randa daugybę informacijos, juos sudominti yra iš tikrųjų sudėtingiau.

Ir mokytojai dabar turi daugiau priemonių – per pamokas pasitelkia robotiką, planšetes, eksperimentus. Bet mokytojui kasdien tenka iššūkis rasti tai, kas įdomu ir prasminga konkrečiam vaikui.

– Jums, ko gero, lengviau pastebėti ir savų vaikų talentus?

– Žinoma, juos pastebiu. Štai Kajus – informatikos entuziastas, Marijus – sportininkas, Gerda – menininkė. O mažiausias Arijus ilgai manė, kad jis neturi talentų. Bet dabar žinome – jo talentas yra empatija. Vieną Kalėdų rytą atidavė savo dovaną draugui, pas kurį nebuvo atėjęs Kalėdų senelis ir neatnešė dovanų. Ir iš savo sutaupytų pinigų jis dar nupirko saldumynų visai draugo šeimai. Iš pradžių vaikas nieko man nesakė, manė, kad blogai pasielgė, bet man šis jo poelgis – tikras stebuklas.

– Ar savo šeimoje turite kokių nors ypatingų tradicijų?

– Yra tradicinės šeimos šventės – Kalėdos, Velykos. Dar labai mėgstame stalo žaidimus – tai prasidėjo per karantiną, kai buvome uždaryti tarp keturių sienų. Taip susidomėjome, kad dabar Kalėdų Senelis kasmet atneša naują įdomesnį stalo žaidimą. Ant dėžutės būna užrašas, kad žaidimas skirtas visai šeimai. Beje, žaidžiant stalo žaidimus, dažniausiai laimi Marijus!

Taip pat mėgstame važinėti dviračiais ir keliauti – ne visada į užsienį. Esame surengę žygį iki savo sodybos, esančios Lazdijų rajone – buvo vėlyvas ruduo, šalta, bet tame žygyje patirti įspūdžiai ilgam išliko atmintyje.

– Ar dažnai sulaukiate pagalbos iš šeimos narių?

– Mano veiklų yra truputėlį daugiau negu kartais galiu pakelti ir panešti. Kadangi vyras dažnai būna išvykęs, visa namų ruoša praktiškai krenta ant mano pečių. Dar turime sodybą, kurią nuomojame, tai tuo irgi reikia rūpintis. Laimė, vaikai padeda ją prižiūrėti. Dukra tvarko kambarius, berniukai dirba ūkio darbus – kas šienauja, kas žolę pjauna, kas kilimėlius krato. Žodžiu, visi yra įveiklinti, įdarbinti. Iš sodybos nuomos uždirbtus pinigus išleidžiame šeimos kelionėms.

Mes labai vertiname buvimą kartu, bendravimą ne tik tarpusavyje, bet ir su giminėmis, kurie dažnai atvyksta į mūsų sodybą.

Kadangi mamytės nebeturiu, man su tėčiu dar tenka prižiūrėti neįgalią seserį, kuri negali savimi pasirūpinti. Gyvenu kartu su jais, tai visi tie moteriški darbai, namų ruoša išsibarsto per du namo aukštus. O kai gyveni nuosavame name, tai kaip be daržo ir be gėlių darželio?..

Tik neseniai pradėjau dirbti pilnu etatu, nes iki tol tiesiog neturėjau galimybių. Kai esi keturių vaikų mama, pirmiausia reikia jais visais pasirūpinti – ir pamokomis, ir būreliais. Mama juk dažniausiai yra „viskas viename“ – ir taksistė, ir psichologė, ir gydytoja, ir virėja, ir mokytoja.

Visa tai – didelė atsakomybė, bet tai yra mūsų gyvenimo dalis.

– O kaip į visa tai žiūri Jūsų vyras?

– Jam svarbiausia, kad „nepamirščiau šeimos“. Visada tai pabrėžia. Stengiuosi išlaikyti balansą. Jei visi laimingi – reiškia, man sekasi.

– Kas Jus labiausiai džiugina kasdienybėje?

– Smagiausia matyti laimingus vaikus. Esu laiminga, kai jie sveiki, kai šypsosi, kai netikėtai, net neprašyti, patys išdžiausto skalbinius ar iškepa tortą. Atrodytų, tokie maži momentai, bet kaip jie puošia gyvenimą! Jie tiesiog nesuvaidinti, nesurežisuoti, netikėti ir nepakartojami.

– Ar turite didžiausią „Mamos svajonę“?

– Kad visi keturi vaikai rastų SAVO kelią – ne mano ar tėčio norimą, o tokį, kuriame jie jaustųsi laimingi.

– Ir vis dėlto, būti mama reiškia…?

– Tai reiškia turėti keturis kartus daugiau rūpesčių, bet ir keturis kartus daugiau laimės. Karjera, raštai, apdovanojimai – viskas laikina. O vaikai ir šeima yra tai, kas lieka visada.

Laima Rekevičienė