Miesto muziejuje – paroda „Lietuvis Bronislovas Pilsudskis (1866-1918) – garbinamas Japonijoje, pamirštas Lietuvoje“

Ar kada nors matėte lokio šventę? Ar žinote apie kalbą, skirtą atsisveikinimui su lokiu? O gal domitės Japonijos kultūra? O gal būtų įdomu pasiklausyti tolimojo Sachalino žmonių dainų, kurios Japonijoje prieš penkiolika metų buvo muzikos topų viršūnėje? Ateikite į Druskininkų miesto muziejų ir apsilankykite parodoje „Lietuvis Bronislovas Pilsudskis (1866-1918) – garbinamas Japonijoje, pamirštas Lietuvoje“, skirtą mokslininko mirties 100 metų sukakčiai. Tuo pačiu pristatysime dar vieną Lietuvos šimtmečio asmenybę.

 

Ainu. Šunų kinkinys žiemą keliauja pajūriu/Druskininkų miesto muziejaus archyvo nuotrauka

 

Dažnam lietuviui pavardė Pilsudskis sukelia neigiamus jausmus. „Žinau jį, – pasakys tūlas lietuvis, – Vilniaus krašto okupantas, kurio širdies kapą Rasų kapinėse taip gausiai lanko lenkų turistai.“ Japonijoje – priešingai. Išgirdę šią pavardę, sakys: „O, Pilsudskis – tai mokslininkas iš Europos, tyrinėjęs japonų tautos šaknis, palikęs pirmą neįkainojamą darbą apie tolimojo Sachalino tauteles – japonų protėvius.“ Iš kur atsiranda toks nuomonės skirtumas? Kur čia „šuo pakastas?“ Esmė ta, kad kalbama visai apie skirtingus Pilsudskius, nors ir tikrus kraujo brolius, Lietuvos senos bajorų Giniotų giminės atstovus: Juzefą ir Bronislovą.

 

Nanajai (goldai) iš Troickoje kaimo prie Amūro/Druskininkų miesto muziejaus archyvo nuotrauka

 

Šį kartą kalbėsime apie Bronislovą – vyriausiąjį brolį iš 12-os vaikų Pilsudskių šeimoje, kurio mokslinis palikimas dar ir šiandien yra tyrinėjamas, rašomi straipsniai, leidžiamos daugiatomės knygos, rengiamos jo vardo konferencijos, įsteigti mokslo centrai Lenkijoje, Rusijoje, Japonijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje, Suomijoje, Nyderlanduose, Šveicarijoje, atminimas įamžintas Japonijos, Rusijos, Austrijos muziejuose.

Dėl laimingo atsitiktinumo ir Druskininkų miesto muziejus turi unikalią Bronislovo Pilsudskio 1898-1905 metų nykstančių Tolimųjų Rytų tautelių fotografijų kolekciją, kurios apžiūrėti, ją tyrinėti buvo atvykę mokslininkai iš Japonijos, Lenkijos, Šveicarijos. Rugsėjo pabaigoje pakeliui į Krokuvoje surengtą IV-ąją tarptautinę konferenciją, skirtą B. Pilsudskiui ir jo moksliniam palikimui, Muziejuje apsilankė Rusijos mokslų akademijos etnologijos ir antropologijos instituto istorinių mokslų kandidatė Liudmila Missonova iš Maskvos. Jos pastabos ir komentarai atskleidė iki šiol kitų mokslininkų fotografijose nepastebėtų svarbių detalių: patikslino kai kurių tautelių pavadinimus, vietovardžius, atkreipė dėmesį į kultūrinius skirtumus, padovanojo savo mokslo darbų knygas.

B. Pilsudskio fotografijų (1898-1905) rinkinį sudaro 50 Sachalino tautelių vaizdų. Juose užfiksuotos šventės, papročiai ir buitis. Pats autorius – įdomi asmenybė, savo gyvenimo veikla susijęs su lietuvių, rusų, lenkų, japonų, prancūzų bei jau XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios sandūroje beveik išnykusių Tolimųjų Rytų tautelių kultūromis. Pastarųjų kultūrų išsamus tyrimas labiausiai ir išgarsino B. Pilsudskį, kaip mokslininką etnologą.

B. Pilsudskis gimė 1866 m. spalio 21 d. Zalavų dvare, Švenčionių apskrityje. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, 1887 m. įstojo į Peterburgo universitetą. Su J. Lukoševičiumi, savo broliu Juzefu ir kitais apkaltintas dalyvavęs pasikėsinime prieš carą Aleksandrą III. „Be gilesnių tyrinėjimų mums būtų nelengva pasakyti, kiek giliai buvo įklimpę broliai Bronislovas ir Juzefas Pilsudskiai, tačiau carinio teismo nuosprendis žinomas: Peterburgo universiteto studentas B. Pilsudskis 1887 m. buvo nuteistas 15 metų tremties į Sachaliną, o Juzefas – 5 metams į Sibirą. Bronislovui galėjo baigtis ir blogiau, nes už dalyvavimą, rengiant pasikėsinimą prieš carą Aleksandrą III, Rusijos teismas iš 15 suimtųjų visus nubaudė mirties bausme, vėliau dešimties bausmė buvo sušvelninta. Mirties bausmė buvo įvykdyta penkiems asmenims, tarp jų – Aleksandrui Uljanovui (Vladimiro Uljanovo, būsimojo Lenino, vyriausiam broliui). Tremtyje B. Pilsudskis su-sidomėjo vietiniais ainais. Kūrė jiems mokyklas, tyrė jų gyvenimą. 1899 m. jam buvo leista apsigyventi Vladivostoke, ten vadovavo muziejui. Per Japoniją ir JAV pabėgęs, nuo 1906 m. gyveno austrų valdomoje Galicijoje. I pasaulinio karo metu atsidūrė Šveicarijoje, kur dirbo Rappersville lenkų muziejuje. Kai Šveicarijos lietuviai 1915 metų pabaigoje sudarė komitetą nukentėjusiems Lietuvos žmonėms nuo karo šelpti, iš pradžių jie buvo įtraukę ir Lietuvos dvarininkus. To komiteto pirmininku visų išrinktas ramaus būdo B. Pilsudskis, kuris tikėjo nepriklausomos Lietuvos ateitimi, nuoširdus lietuviams, bandęs ir pirmininkauti lietuviškai. Tačiau netrukus šis komitetas iširo, nors Bronislovas ir stengėsi abi puses taikyti. B. Pilsudskis buvo lenkų apšauktas „pamišusiu litvomanu“. Pakviestas dirbti Sorbonos universitete, B. Pilsudskis skaitė Rytų Azijos tautų etnografiją, bet pablogėjus sveikatai, nusiskandino Senoje. Palaidotas Les Champeaux kapinėse Montmorence prie Paryžiaus, o senosiose Zakopanės kapinėse yra simbolinis jo kapas.

 

Sachalinas. Giliakas su žmona/Druskininkų miesto muziejaus archyvo nuotrauka

 

Druskininkų miesto muziejaus fotografijų rinkinį tyrinėjo ir nuotraukų metrikas sudarė prof. hab. dr. Alfredas F. Majevičius (Alfred F. Majewicz, Lenkija), tikslino Osakos universiteto profesorius Koichi Inoue ir Saitamos universiteto profesorius, dr. Kazuhiko Sawada (Japonija). Muziejaus rinkinyje mokslininkai rado 8 unikalius vaizdus. Daugiausia –ainu tautelės fotografijų. Lietuvių enciklopedijoje, išleistoje 1953 m. Bostone, rašoma: „Ainu. Pirmojoje periodo pusėje (apytiksliai iki 13000 m. pr. Kr.) Japonija buvo žemyno dalis ir gyventojai laisvai migravo po šias teritorijas, medžiodami elnius. Apie 13000 m.pr. Kr. pakilo vandenyno lygis, dalis teritorijos atsidūrė po vandeniu ir atsirado Japonijos salos. Apie 10000 m. pr. Kr. į salas pradėjo keltis būsimųjų japonų protėvių gentys. Kėlėsi 4 keliais: Per Kurilų salas iš Sibiro atsikėlė ainu gentys ir apsigyveno Hokkaido saloje bei Honšiu salos šiaurinėje dalyje. Antropologiniu atžvilgiu, tai beveik visai kaukazietiška rasė. Pagrindiniai bruožai – žemas ūgis, kvadratinė veido forma, žymus kūno plaukuotumas. Ši gentis kildina save iš lokio giminės ir tiki į lokio totemą. Jų aprangos, namų apyvokos daiktų puošyba bei spalvinė gama labai artima Sibiro čiukčių gentims. Ainu bendruomenės santvarkoje daug matriarchato bruožų. Ainu religija animistinė su aiškaus monoteizmo tendencijomis.“ Nors japonų vyriausybės ir globojama, bet Ainu tautelė nyksta.

Druskininkų miesto muziejus yra parengęs šių fotografijų kilnojamąją parodą ir ją eksponavęs Lietuvos Nacionalinėje UNESCO parodų salėje, Lenkijoje bei kitose Lietuvos kultūros įstaigose. 2004 m., aprašydamas Muziejaus parodą „Ainu tautelė. Sachalinas“, Gediminas Zemlickas rašė: „Įdomu, ar tie šventiškai pasirėdę ir fotografuotis pas kitatautį atėję ainai nujautė, ar žmogus iš Lietuvos jiems paaiškino, kad, ir šimtui metų praėjus, bus kas į juos žiūrės ir stebėsis, kad kažkur ten, kur prasideda Azijos žemynas, yra ainų žemė ir ten gyvenę štai šie žmonės? Atsakymo į šį klausimą niekada nesulauksime, tad kiekvienas iš mūsų turi teisę ir visišką laisvę pats sau atsakyti.“

Lietuviams Bronislovas Pilsudskis turėtų būti įdomus, kaip mokslininkas, kuris pirmasis 1916 m., dar anksčiau už dailininką A. Varną, aprašė ir išleido studiją prancūzų kalba apie lietuviškus kryžius „Les croix lithuaniennes“. Įdomu tai, kad B. Pilsudskis ir A. Varnas buvo pažįstami. Dailininkas yra nutapęs jo portretą, kuriame, tarp kitko, mokslininkas pavaizduotas dėvintis tradicinį ainų kostiumą. Gėrėdamasis kryžių grožiu, dalindamasis savo paties prisiminimais apie iš bobutės ir tetos girdėtą kryžių gelbėjimą nuo sunaikinimo, visą savo kūrinį užbaigia, išliedamas susikaupusį ilgesį tėvynei: „Nelaiminga liaudis nesibaigiančiu persekiojimu engta ir kankinta, su silpstančia drąsa lenkėsi senųjų kryžių papėdėje ir meldė malonės, teisingumo ir laisvės. <…> Nepaisant to, kad didesnė šalies dalis buvo visiškai sunaikinta, lietuvių tauta tiki, jog Didysis karas [I Pasaulinis] gražins jiems laisvą tėvynę“. Ta laisvė į Lietuvą atėjo 1918 m., tačiau netrukus, gegužės 17 d., užgeso iškilaus mokslininko gyvybė. Sachaline (Rusija) ir Hokaide (Japonija) jo atminimui pastatyti paminklai, o Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Krokuvoje kabo jam skirta atminties lenta.

 

Sachalino ainu. Kairėje – vyras iš šiaurės, dešinėje – vyras iš pietų/Druskininkų miesto muziejaus archyvo nuotrauka

 

Užgožtas savo brolio vardo šešėlio, žymus mokslininkas nepelnytai  pamirštas čia, savo gimtojoje šalyje, nors buvo karštas lietuvių gynėjas, įžvelgęs netgi lietuviškų žodžių  semantinį panašumą su ainų tautelės žodžiais (palyginkime: lietuviškas „ainis“ – reiškia palikuonį, ainų kalboje „Ainu, Aino“ – „žmogus“). Norėtųsi, kad mes, lietuviai, daugiau domėtumėmės savo kultūra, moksliniais laimėjimais, neatiduotume taip lengvai kaimynams mūsų įžymybių, kaip jau yra atsitikę su Jonu Čečiotu, Adomu Mickevičiumi, Česlovu Milošu, Oskaru Milašiumi. Tad lapkričio mėnesį pakviesime aplankyti šio didžio žmogaus, Lietuvos žemės vaiko, fotografijų parodą.

 

 

 

 

Roma Dumčiuvienė,

Druskininkų miesto muziejaus vyriausioji fondų saugotoja