Klasikos preliudija po Čiurlionio skliautu

„Tobuloji klasika“ – taip pavadinta dailininko, pedagogo, profesoriaus Jono Šileikos (1883-1960 m.) tapybos poroda, atidaryta M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje. Tai portretų ir peizažų galerija, pasakojanti iškilių XX a. pirmosios pusės Lietuvos žmonių gyvenimo istorijas ir kviečianti pakeliauti po žydintį ar apšarmojusį senąjį Kauną ir jo apylinkes.

Vienas žymiausių ankstyvųjų J. Šileikos kūrinių – „Bavarės portretas

J. Šileika, gimęs Jadagoniuose (Kauno r.), žinių ir patirties sėmėsi įvairiuose užsienio kultūros centruose. Išvykęs į Ameriką, 1905-1906 m. mokėsi Valparaiso (Indianos valstija) universiteto meno fakultete. Perstojęs į Čikagos dailės institutą, mokslus baigė 1910 m. Menininkas tobulinosi Paryžiuje,Vienoje, Krokuvoje, įstojo į Miuncheno Dailės akademiją. 1913-1915 m. gyveno ir tapė Lietuvoje, Maskvoje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Šileika pakartotinai išvyko į Čikagą. Jau kaip žinomas dailininkas, 1921 m. J. Šileika grįžo į Lietuvą – kurti ir mokyti jaunąsias meninkų kartas. Dirbo Kauno meno mokyklos, Vilniaus dailės akademoijos, Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės instituto dėstytoju, 1944 m. tapo profesoriumi. Kaip ir M. K. Čiurlionis, A. Žmuidzinavičius ir kiti to meto dailininkai, J. Šileika taip pat palaikė ryšius su Lietuvių dailės draugija, dalyvavo jos rengiamose parodose. Susidūręs su daugeliu meno srovių, tapytojas pasirinko santūrią realizmo kryptį ir liko jai ištikimas. Kaune surengė keturias personalines parodas (1958, 1959, 1973, 1983). J. Šileika apdovanotas Nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. Antrojo pasaulinio karo metu, vokiečiams traukiantis iš Kauno, savo iniciatyva saugojo Meno mokyklos turtą. 1947 m. gavo Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo, o 1958 m. – nusipelniusio liaudies dailininko vardą.
Druskininkuose atidarytoje parodoje eksponuojami iš natūros tapyti gydytojo, mokslininko, Lietuvos nepriklausomybės siekojo Jono Basanavičiaus, antrojo Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio, kompozitoriaus, profesoriaus Juozo Naujalio, režisieriaus, aktoriaus Boriso Dauguviečio ir kiti portretai, istoriškai ir meniškai vertingi, pasižymintys lakoniška, taiklia charakteristika. Greta šių žymių Lietuvos vyrų portretų pristatomi ir ankstyvieji J. Šileikos darbai, nutapyti jo studijų metais užsienyje. Vienas žymiausių – „Bavarės portretas“ (1912), patraukiantis harmoninga visuma, darniomis proporcijomis, meistriška kompozicija. Dailininko teptukas drobe slysta lengvai, atverdamas žalsvai pilkų spalvų gelmes, paslaptingus šešėlius, atskleisdamas susimąsčiusios moters vidinį pasaulį. Šis J. Šileikos portretas įtrauktas į vieną iškiliausių pastarųjų metų leidinį „Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lobynas. Tapyba“ (sudarė Osvaldas Daugelis). Šalia realistinių portretų eksponuojami ir dailininko tapyti Kauno ir jo aplinkinių gamtos vaizdai, pasižymintys dideliu erdvės pojūčiu, subtiliomis spalvinėmis plokštumomis. Plati klestinčio ir augančio miesto panorama atsiveria paveiksle „Kaunas iš Marvelės ir mokinys“ (1940), lietuviškos žiemos grožiu užburia „Žiema Kaune“ (1924), nostalgiška meilė tėvynės gamtai juntama paveiksluose „Šieno grėbimas“ (1936) „Pagirio gyventojas“ (1926). Apie kaimo sodybų grožį ir laikmetį, kuomet čia, Druskininkuose, panašiuose nameliuose gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis, mena paveikslas „Marytės darželis“ (1936).
Jono Šileikos tapybos paroda „Tobuloji klasika“, atkeliavusi iš Nacionalionio M. K. Čiurlionio muziejaus, visą vasarą kviečia Druskininkų gyventojus ir miesto svečius atrasti tikrąjį grožį gimtinėje ir didžiuotis savo šaknimis.

Regina Stankevičienė