Unikalus Valstybės dienos paminėjimas Druskininkuose

Liepos 6-ąją, 21 val. vietos laiku, lietuviai visame pasaulyje vėl susijungė „Tautiškai giesmei“ – tą akimirką visi tapo gyva, balsais susijungusia tauta – unikaliu reiškiniu pasaulyje.

Šiemetę Valstybės dieną ypatingas dėmesys krypo į Druskininkus – 2025-ųjų Lietuvos kultūros sostinę. Būtent čia, Druskonio ežero amfiteatre vakare prasidėjo iškilmingas koncertas, kurį transliavo nacionalinė televizija LRT.

Švęsti kartu ir būti šios ypatingos šventės dalimi susirinko gausus būrys druskininkiečių ir kurorto svečių.

Koncertą vedė Ramūnas Zilnys ir Aistė Plaipaitė, savo dainomis ir muzika džiugino Mantas Jankavičius, Neda Malūnavičiūtė, FreeStarz, Kristina Rdžiukynaitė-KaYra, „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė 2025“ ambasadoriai Guoda Gedvilaitė, Laimonas Bendaravičius, Adas Gecevičius ir Viltė Ambrazaitytė bei kiti.

Kai giedame „Tautišką giesmę“, ne mes ją giedame, o ji mus. Ji iš mūsų sielų kyla aukštyn, virsdama sidabriniu taku, jungiančiu kalnus ir miestus, miškus ir žvaigždes. Ji eina per šviesą. Per tai, kas mūsų viduje dar neiškalbėta, bet jau pažinta.

Šiemet Tautiškos giesmės giedojime nuskambėjo padėka Vincui Kudirkai, kuris mums davė žodžius, ir Mikalojui Konstantinui Čiurlioniui, kurio 150-ąjį jubiliejų minime ir kuris tikėjo, kad muzika bei spalva gali kalbėti apie Tėvynę garsiau nei šūksniai. Jis nemokėjo šaukti. Jis mokėjo klausytis tylos. Ir toje tyloje girdėjo Lietuvą. Ne kaip žemėlapio lopinėlį, bet kaip Visatą, kurioje žmogus, medis, dangus ir melodija yra viena.

M. K. Čiurlionio paveiksluose Lietuva kyla. Ji auga kaip kalnas, veržiasi kaip ugnis, tyli kaip aušra. Jo muzikoje nėra sienų, tik srovės, jungiančios laiką su amžinybe, tą, kas laikina, su tuo, kas lieka.

Šiandien viskas skuba, viskas triukšminga. Bet mes tikime, kad vis dar galime sustoti ir išgirsti „Tautišką giesmę“ kaip vidaus harmoniją, kaip mažą pasaulio stebuklą. Liepos 6-ąją ji skambėjo Druskininkuose, kur kadaise M. K. Čiurlionis žvelgė į Nemuną, kaip į dainą. Ji skambėjo Kudirkos Naumiestyje, kur ši giesmė gimė. Ji skambėjo Vilniuje, kur mūsų Tautos pulsas stiprus kaip niekada. Ji skambėjo ir Osakoje – saulės krašte, kuris pirmasis išgirs mūsų balsą. Nes Lietuva nėra vienoje vietoje. Ji ten, kur šviesa paliečia žmogaus vidų. Kai giedame, tampame natomis vienoje nesibaigiančioje Tautos simfonijoje.

Šventės akimirkas užfiksavo Robertas Kisielius

Jei M. K. Čiurlionio paklaustume šiandien, ką reiškia būti lietuviu, jis tikriausiai atsakytų ne žodžiu. Atsakytų tylia gaida. Atsakytų piešiniu, kuriame kalnas virsta debesiu, o debesis – žmogumi.

Jis atsakytų „Tautiška giesme“.

Valstybės dieną švęsti ir giedoti „Tautišką giesmę“ buvo susirinkę Leipalingio bei Viečiūnų seniūnijų gyventojai – vakarą lydėjo muzika, vasariška nuotaika ir bendrystės jausmas.

Parengta pagal „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ informaciją