Per gyvenimą – su muzika

Ne vienas buvęs Druskininkų lopšelio-darželio „Žibutė“ ar „Atgimimo“ mokyklos moksleivis už pažintį su muzikos pasauliu dėkingas darbščiai, energingai ir kūrybingai muzikos mokytojai Virginijai Šedienei. Ne vieną talentingą jaunąjį dainorėlį ši mokytoja parengė konkursui „Dainų dainelė“, įskiepijo meilę dainai. V. Šedienę muzika lydi visą gyvenimą. Ir dabar ji muzikos dar moko jaunuosius druskininkiečius, o su kolegėmis, susibūrusios į smagų kolektyvą, kartais koncertuoja miesto bendruomenei.

– Jau ne viena druskininkiečių karta Jus prisimena kaip muzikos mokytoją, kuri vaikams stengėsi įskiepyti meilę muzikai ir dainai. Koks buvo Jūsų pačios kelias muzikos link?
– Mano mama su tėveliu buvo muzikalūs. Jie ir susipažino, giedodami bažnyčios chore. Mūsų namuose visą laiką skambėjo dainos. Ir tos senos, kurios ilgą laiką buvo užmirštos, ir tuo metu uždraustos. Visas jas dainuodavau kartu su tėvais. Mano noras pasirinkti muzikinį kelią, regis, labai paprastas ir suprantamas. Be to, mokykloje manęs netraukė nei literatūra, nei matematika, o muzika viliojo visada. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, grojau akordeonu – jį tebeturiu iki šiol. Panevėžyje baigiau muzikos technikumą, vėliau įstojau į konservatoriją, ten mokiausi chorinio dirigavimo ir teorinių disciplinų dėstymo. Į Druskininkus atvažiavau, kaip „meilės tremtinė“ – paskui vyrą, kuris tuo metu dirbo sanatorijoje. 1969 metais, gavusi paskyrimą į Druskininkus, įsidarbinau kultūros namuose. Vėliau muzikos mokiau vaikus lopšelyje-darželyje „Žibutė“, po kiek laiko pradėjau dirbti ir tuometėje 1-oje vidurinėje mokykloje. Devynerius metus teko dirbti muzikos mokytoja ir Gardine, sekmadieninėje lietuvių mokykloje.

– Ar jūsų dukra Lina taip pat pasekė mamos pėdomis?
– Ko gero, visa mūsų šeima – menininkai. Abu mano broliai – vitražistai. Vienas – profesionalus vitražistas, kitas – liaudies meistras. Mano dukra Lina nuo mažens dainavo, norėjo studijuoti teatro meną. Tiesa, šią jos svajonę realizavo dukra Adelė, mano anūkė, kuri – Lietuvos teatro ir muzikos akademijos ketvirtakursė. Anūkas Simas – taip pat kūrėjas, dailės mokslus studijavo Olandijoje. Dabar jis iliustruoja knygą, su draugais kuria animacinius filmus istorine tematika. Jis puikiai groja gitara (mokėsi pas gitaros virtuozą Leonidą Šinkarenko), išmoko groti trimitu, fleita. Jauniausioji anūkėlė Meda dar nemuzikuoja, tačiau, tikiuosi, taip pat mylės muziką.

– Ne vieną talentingą dainorėlį ruošėte „Dainų dainelės“ konkursui. Papasakokite apie jaunųjų talentų paieškas.
– Atrodo, kad aš tų talentingų vaikų specialiai ir neieškojau. Tie, kas norėjo, atėjo patys. Dainorėlių konkursui vaikus ruošti pradėjau 1976-aisiais, o pati „Dainų dainelė“ pradėta organizuoti dar 1974 metais. Daugelį vaikų atvedė tėvai, vienas iš jų, buvo Rimantas Žaldokas. Jo tėvelis taip ir pasakė: „Ateis pirmokėlis dainuot.“ Taip vaikas, tėvų laiku pastebėtas ir nukreiptas reikiama linkme, pradėjo dainuoti operoje. Dar viena talentinga dainininkė – Karolina Rastenytė, kurią teko mokyti dainuoti.
Pastebėjau, kad dabar yra labai daug vaikų, kurie gali dainuot labai gerai, bet tingi. O kiti, nors ir turi mažiau gabumų, yra itin atkaklūs, imlūs ir labai nori dainuoti.
Dabar jau 8 metus esu pensininkė. Tiesa, „Atgimimo“ mokyklos direktorė, sulaukus pensinio amžiaus, dar leido padirbėti 5 metus. Vėliau paskambino lopšelio-darželio „Bitutė“ direktorė ir paprašė padėti. Taigi esu laiminga – dar dirbu su vaikais, nėra kada nuobodžiauti.

– Vaikui visada labai svarbu, ką dainuos. Kaip parenkate jam tinkamą dainą?
– Mano požiūriu, pirmiausia reikia mokytis liaudies dainų. Vėliau galima pasirinkti ir kitas. Vaikams visada svarbiausia, kad dainelė būtų nuotaikinga, linksma. Žinoma, mažojo dainininko visada paklausiu, ar jam patinka dainelė. Jeigu patinka, viskas tvarkoje, dirbame toliau. Vyresniems kūrinį parinkti sudėtingiau. Negalima „perspausti“, nes paauglių balsas nėra iki galo susiformavęs. Nuolat tenka laviruoti.

– Kokiais pasiekimais ar vaiku, kurio talentą pavyko atskleisti, labiausiai džiaugiatės?
– Labiausiai įsiminė jaunoji dainininkė Danguolė Žėkaitė. Su ja buvo sunku, nes ji buvo ir dainininkė, ir sportininkė. Tikrai juokinga būdavo, kai nuo jos balso skambėdavo visas stadionas. Danguolė tris kartus buvo konkurso „Dainų dainelė“ laureatė. Vėliau, kaip ir visi muzikalūs vaikai, mokėsi Druskininkų meno mokykloje.

– Ką, Jūsų manymu, vaikui reiškia sąlytis su muzika?
– Muzika suteikia jautrumo. Vaikas, pajutęs tikrąją muziką, jos skonį, visai kitaip žvelgia į populiariąją muziką, kartais net nebenori jos klausytis. Mano anūkai, pradėję mokytis groti, visai atsisakė trankios muzikos, ji jiems tapo tiesiog neįdomi. Tikra muzika praturtina vaiko pasaulį ir jis, paragavęs skanaus maisto, prie pelynų arbatos grįžti nebenori.

– Ar niekada nesigailėjote, kad atvykote į Druskininkus ir ar atradote čia save?
– Niekada nesigailėjau, visada buvau laiminga. Čia likau gyventi ir po skyrybų su vyru. Turiu ir sodo namelį. Man atrodo, kad Druskininkai – išskirtinis miestas, kuriame netrūksta kultūros renginių, talentingų menininkų. Juk Druskininkuose yra ir M. K. Čiurlionio namelis, organizuojama daugybė koncertų. Džiugina pasikeitęs, išgražėjęs miestas.

– Jūs ir dabar labai aktyvi, mėgstate keliones.
– Labai mėgstu keliones ir keliauju, nors dabar pasiūlymų keliauti sulaukiu mažiau. Kai vaikai kur nors keliauja ir pakviečia, niekada neatsisakau. Nors, kaip pati juokauju, „bagažinė traukia žemyn“, vis dar labai norisi veiklos. Visą gyvenimą praleidus aktyviai, sunku nurimti. Taigi į sodą mėgstu dviračiu nuvažiuoti, rudenį ir žiemą lankausi Vandens parke.

– O daina vis dar lydi Jus?
– Kol galiu, tol dainuoju. Sekmadienį bažnyčioje giedu bažnyčios chore. Su draugėmis Irena Gudelionyte, Audrone Stanikiene ir Liucija Urnevičiene susitikusios išmokstame dainų gimtadieniams, dainomis nudžiuginame pažįstamus. Kartais koncertuojame ir Druskininkų bendruomenei. Taigi dainavimas – ir geras laiko praleidimas.
Tiesa, mes nelabai norime viešumos. Kai kas nors paprašo, einame, bet pačios labai nesiprašome. Na, o kai einame dainuoti viešai, stengiamės įtraukti visus žmones, juk būryje traukti dainą linksmiau, o ir mums pačioms taip smagiau.

– Ar daug bendraminčių turite Druskininkuose?
– Visi bendraminčiai likę dar nuo mokytojavimo laikų. Net ir vyresnės kartos. Su jais ir pabendraujame. Bendraminčių susirasti lengva, svarbiausia – norėti. Kai yra noro, atsiranda ir bendraminčių.

– Koks jūsų santykis su moderniuoju pasauliu, ar neatsiliekate nuo kompiuterinės kartos?
– Pirmoji priežastis, paskatinusi susidomėti kompiuteriu – sumanymas išleisti mano mamytės kūrybos ir prisiminimų knygą. Tai buvo prieš 15 metų. Vėliau tobulėjau. O dabar, kai reikia, ir laiškų elektroninių parašau, ir su anūkais per kompiuterį bendrauju. Laikai ir vaikai neleidžia atsilikti, nes pačiai norisi daugiau mokėti, žinoti ir šiuolaikiškai bendrauti. Tai ir paskyrą „Facebook‘e“ turiu, kuri leidžia pamatyti, kaip kam sekasi, kaip jie laikosi.

– Apie ką dabar dažniausiai pasvajojate?
– Kad būtų šviesus protas ir lengvos kojos (juokiasi)…

Kalbino Laima Rekevičienė