Etninė kultūra, gamta ir vaikas: lopšelio-darželio „Bitutė“ direktorės Aušros Plytninkaitės požiūris į ikimokyklinį ugdymą

Druskininkų lopšeliui-darželiui „Bitutė“ jau porą mėnesių vadovauja nauja direktorė Aušra Plytninkaitė.

Kodėl patyrusi švietimo specialistė pasirinko nedidelį kurortinį miestą? Kodėl jai svarbu, kad vaikas pažintų ne tik telefono ar kompiuterio ekraną, bet ir žolę, slieką bei medžio lapą? Apie pirmuosius mėnesius lopšelyje-darželyje „Bitutė“, sprendimą atvykti į Druskininkus, apie prasmės paieškas ugdyme, etninės kultūros svarbą vaikystėje ir bendruomenę, kurią nori auginti pasitikėjimu grįstais santykiais – atviras pokalbis su naująja įstaigos vadove.

Druskininkų lopšeliui-darželiui „Bitutė“ jau porą mėnesių vadovauja nauja direktorė A. Plytninkaitė / Roberto Kisieliaus nuotrauka

– Koks buvo Jūsų kelias į lopšelį-darželį „Bitutė“? Kuo ši įstaiga sužavėjo, kad panorote čia dirbti?

– Žinau, kad Lietuvoje statistiškai žmonės kas 7 – 8 metus keičia savo darbo poziciją. Bet aš nesu viena iš jų. Darbą keičiu labai retai ir tik kraštutiniais atvejais, kurie nebūtinai mano sukuriami. Dirbau mieste, kuriame visos ikimokyklinio ugdymo įstaigos buvo prijungtos prie bendrojo ugdymo mokyklų, ir tiesiog turėjau rinktis: ar dirbti šitame junginyje, ar ieškoti kitos vietos.

Nepritariau sprendimui sujungti visas įstaigas, nes tiesiog netikiu šiuo projektu. Supratau – jei netikiu, negalėsiu dirbti, negalėsiu to įgyvendinti ir maksimaliai save realizuoti.

Nesu žmogus, kuris renkasi dirbti vardan darbo. Aš mėgstu matyti prasmę. Ir ją matau, dirbdama ikimokykliniame sektoriuje. Esu pradinių klasių mokytoja, ir ilgesnė mano darbo patirtis yra bendrojo ugdymo mokykloje. Tik vėliau išbandžiusi save ikimokykliniam sektoriuje. Pastaruosius 11 metų labai daug dirbu su ikimokyklinio ugdymo srities žmonėmis, turiu daugybę kontaktų, draugų šitame rate ir tiesiog matau prasmę dirbti čia.

Esu lektorė, švietimo įstaigų vadovų mentorė, konsultuoju mokyklų bendruomenes, todėl privalau labai gerai išmanyti šiame sektoriuje vykstančius procesus, permainas, naujoves. Rugsėjo mėnesį, pabuvusi tris mėnesius „laisvėje“ ir nedirbdama švietimo organizacijoje, pajutau, kad realiai nelaikau „rankos ant pulso“ ir nejaučiu, kuo gyvena švietimo bendruomenė. Tada ir pajutau, kad turiu dirbti ugdymo įstaigoje, kad savo konsultacinį darbą atlikčiau labai gerai.

Pradėjau ieškoti darbo vietos. Pamačiau, kad paskelbtas Druskininkų lopšelio-darželio „Žibutė“ direktoriaus konkursas. Pamaniau, kad dirbti kurorte būtų nuostabu.

Be to, buvau girdėjusi, kad labai gražiai bendradarbiauja ir bendrauja Druskininkų švietimo įstaigų vadovai, jų veiklą palaiko savivaldybės vadovai. Taigi pagalvojau, kad galbūt atėjo laikas pasirinkti miestą, kuriame viskas gali būti kitaip. Ir aš čia.

A. Plytninkaitė dievina buvimą gamtoje / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Ko gero, ateidama dirbti pastudijavote, kuo įdomus ir išskirtinis lopšelis-darželis „Bitutė“. Kur matote įstaigos stiprybes, silpnesnes vietas, kurias reikėtų taisyti?

– Pastudijavau. Pirmiausia man patinka pati „Bitutės“ lokacija. Šalia upė, miškai ir tai puiki aplinka įgyvendinti gamtamokslinį ugdymą, kuris čia jau sėkmingai įgyvendinamas.

Daroma daug dalykų, kurie susiję su gamtamoksliu ugdymu. Ir mane tai žavi. Aš esu labai daug jėgų atidavus etnokultūrai, ir šiandien šioje srityje esu. O etninė kultūra siejasi su gamtamoksliu ugdymu. Šitos temos mane labai įkvepia, jos man artimos, todėl matau galimybes daugybę dalykų įgyvendinti, daugybę idėjų, nes visas potencialas tyrinėjimams yra šalia vaikų. Jiems sukurta aplinka, iš kurios jie gali mokytis visada, ir nereikia jos kurti labai dirbtinai. Tas dalykas mane labai sužavėjo.

Beje, mūsų įstaigoje dirba mokytoja, kuri „miško terapija“ užsiiminėja, ji yra tarsi flagmanė. Bet ir kiti mokytojai labai daug puikių dalykų nuveikia, vykdo patyrimines veiklas, kurios vaikams labai patinka.

Etnokultūra, mano manymu, yra brangiausias turtas, kurį turi kiekviena valstybė. Man svarbu, kad lietuviškumas vaikams būtų diegiamas nuo pat vaikystės. Man atrodo, tai yra tas stuburas, ant kurio viskas ir statoma. Jeigu mes neturime stuburo, tai esam tokie, kaip vėjo pamušalai: kur papūtė, ten ir nulėkėm.

Aš pastebiu, kad vaikai didesniuose miestuose jau yra viską užmiršę, šaknys tarsi nueina užmarštin, ir jie labai asimiliuojasi, pereina į tą miesto kultūrą. Mažesnėse bendruomenėse dar galima daug ką išsaugoti.

– Turite ilgametę darbo patirtį, taigi galite palyginti: kuo skiriasi vaikas, kuris auga, prisilietęs prie tokių dalykų, ir tas, kuris tiesiog yra kompiuterinės kartos atstovas?

– Nesu nusiteikusi prieš technologijas. Yra sakančių, kad reikia paimti kompiuterius, interaktyvius ekranus iš mokyklų, kad vaikai grįžtų prie „savo šaknų“. Manau, kad taip nebus. To ir nereikia.

Dabar vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas. Mes visko turime mokytis, bet tai naudoti reikia kokybiškai, su saiku. Kad mokymasis kurtų rezultatą, technologijos turi būti pagalbininkėmis, o ne tiesiog pagrindinėmis priemonėmis laikui užimti.

Juk vis tiek vaikas, atsitraukęs nuo kompiuterio ekrano, ir mažylis, kuris tyrinėja žolytes, sliekus, smėlį ir medžių lapus, turi susidraugauti. Mes turime sujungti šituos du elementus, o tam padeda patyriminis ugdymas, realiai leidžiantis suvokti viso pasaulio sandaros prigimtį. Kai vaikas supranta, iš kur viskas atsiradę, suvokia, jog gyvybė yra ne šiaip sau, o visi dalykai pasaulyje yra sistemoje, gyvena sąveikoje, tai jam padeda draugiškai elgtis su aplinka, suprasti kitus, būti empatiškam.

– Ar Jūs jau spėjote įvertinti ir Druskininkų kurorto privalumus?

– Man čia dar tik adaptacijos metas. Bet jau pagalvojau: kodėl aš kurorte dar nieko neišbandžiau?

Druskininkai buvo ir yra vienas iš mano mėgiamiausių miestų, nes aš esu kultūros fanė. Visada labai dažnas svečias Druskininkuose būdavau, aplankiau daugybę įvairiausių renginių.

Kai priėmiau sprendimą išeiti iš savo buvusio darbo, tą pačią dieną aš atvykau į Druskininkuose organizuotą renginį „Didysis Čiurlys“. Tądien pagalvojau: kokie įspūdingi čia renginiai, kokios aukštos kultūros miestas yra Druskininkai, kokios aukštos kultūrinės raiškos renginius sugeba organizuoti tokia maža bendruomenė. Šitame mieste būna labai daug gražių dalykų, momentų, puikių kultūrinių renginių, kuriuose aš dalyvauju ir kuriuos stebiu.

– Ar galėjote pagalvoti, kad tapsite šios bendruomenės dalimi?

– Galėjau dirbti Vilniuje, Kaune ir galvojau apie tai, nes turėjau tokių pasiūlymų… Bet vis sustodavau, nes man patinka nedidelės erdvės, nedideli miestai. Žavi mažos bendruomenės, nes tada būna jaukiau bendrauti, jaučiamas artimesnis ryšys tarp žmonių.

– Jei jau pradėjome kalbėti apie tai, kas Jums patinka, kokių gal dar pomėgių turite?

– Mėgstu tai, kas susiję su etnine kultūra. Mėgstu folklorą. Esu pati dalyvavusi folklorinėje veikloje, esu prisidėjusi prie vaikų ansamblio įkūrimo ir jo veiklos vystymo. Turiu istorinį lietuvišką kostiumą, XIX amžiaus kostiumą, mielai juos dėviu. Išbandžiau daugybę amatų – drožybą, pynimą iš žolynų, vytelių, keramiką, juostų vijimą, kiaušinių marginimą, sodų rišimą, iš metalo esu nusikalusi lapelį. Kol kas nepavyksta tik verpti rateliu…

Mėgstu lankytis renginiuose, kuriuose kalbama apie tradicinę kultūrą, demonstruojama jos raiška. Mėgstu keliauti, man patinka tokios šalys, kurios pradeda keisti savo veidą, panaudodamos ES lėšas. Visada smagu pamatyti jų kultūrą, kuri dar nėra asimiliavusi su kitų tautų kultūromis… Albanija, Juodkalnija, Sakartvelas ir kitos, kurios dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Ten galima dar autentikos rasti šiek tiek… Ir piemenį, tau mojuojantį kalnuose, galima pamatyti. Tie dalykai mane visada domina.

Esu tokia kultūros „sirgalė“. Mėgstu operą, baletą, filharmoniją, teatrą, gerą teatrą, džiazą. Esu vienu metu dirbau Kultūros ir meno taryboje, mieste, kuriame gyvenu, inicijavau Etninės kultūros koordinavimo tarybos įkūrimą ir dirbau joje.

Viena mano pusė – švietimas, antroji – kultūra, kuri užima labai didelę dalį mano gyvenimo ir veiklos.

– Ko palinkėtumėte sau „Bitutėje“ ir kolektyvui, Jums čia dirbant?

– Pagrindinis dalykas, ko reikia visiems žmonėms, puiki savijauta. Kad eitum į darbą, kaip į šventę, kad darbas būtų tarsi tavo hobis. Norėčiau, kad šitas miestas mane priimtų, o aš priimčiau jį.

Man reikia žinoti šitos bendruomenės taisykles, susitarimus, kad galėčiau darnoje su jais gyventi. Norėčiau, kad visi mūsų įstaigos darbuotojai čia jaustųsi labai gerai. Norisi, kad būtume lygiaverčiai, su manimi bendrautų ne kaip su vadove, o kaip kolege. Kad būtų jaučiamas pasitikėjimas, žinočiau – jeigu žmogui patikėta užduotis, jis ją atliks labai gerai, o man beliks kartu pasidžiaugti jo rezultatais.

– Paprastai sakoma – ką į vaiką įdėsi iki penkerių metų ar šešerių metų, tą ir turėsi. Ką gali padaryti, tarkime, vaikų darželio pedagogai, kad tas vaikui būtų įdiegtos svarbiausios gyvenimo vertybės?

– Žinot, mokyti ir pasakoti, kokios taisyklės turėtų būti, yra viena, bet pačiam demonstruoti taisykles yra kita. Jeigu mokytojas pagarbiai elgiasi su mažu žmogumi, tai šis perima tas pačias taisykles. Manau, kad vaikai yra tarsi mūsų visų atspindys. Jei mes rodome savo gerą, kokybišką elgesį, nemeluojame, mokame gražiai sutarti, rodome savo empatišką elgesį, pagarbų santykį su kitu žmogumi, vaikai viską stebi, perleidžia per savo patirtį ir … taip pat elgiasi su mumis. Nieko keisto, jeigu vaikas nepagarbiai elgiasi su tėvais, kai šie nepagarbiai elgiasi su savo tėvais.

– Atėjusi dirbti, turbūt susipažinote su „Bitutės“ istorija, vykdomais projektais.

– Istoriją sužinojau iš žmonių, kurie Druskininkuose gyvena. Jie papasakoja apie žmones, kurie dirba, apie tuos, kurie jau išėję užtarnautą poilsį, bet yra palikę gilių pėdsaką, apie mokinius…

Pastebėjau, kad šioje įstaigoje yra labai sutvarkyta teritorija, sudėtos trinkelės, sutvarkytas lauko apšvietimas, vaikų aplinkai buvo ir bus skiriamas didelis dėmesys. Yra aiškus planas, kaip bus išdėstyti įvairūs įrenginiai, vaikų žaidimo aikštelės. Supratau – bus sukurta nuostabi aplinka.

Mane žavi aktyvi įtaigos bendruomenė, noriai dalyvaujanti įvairiose veiklose. Kai buvo organizuota šventė „Šviečiančių moliūgų vakarai“, mūsų lopšelio-darželio kolektyvas parodė savo kūrybiškumą bei išmonę, ir jų sukurta kompozicija laimėjo „Moliūgų karaliaus“ titulą.

Smagu, kad mūsų mažieji yra labai sportiški ir kartu su kitų lopšelių-darželių ugdytiniais aktyviai dalyvauja sportiniuose projektuose, mažųjų žaidynėse. Už tai ačiū mokytojui Žilvinui ir kitiems pedagogams, kurie sugeba uždegti sportinę ugnelę.

– Kokia buvo Jūsų pažintis su kolektyvu?

– Kolektyvas mane priėmė labai šiltai, sakė, kad labai laukė vadovo. Ir tai nėra tik žodžiai. Jaučiu tą rūpestį kasdien. Kasdien atvažinėju iš Alytaus, vairuoju 50 km pirmyn atgal, todėl labai sušildo darbuotojų rūpestis, palinkėjimas: „gero kelio“, „žinokit, atėjau slidu, kažin kaip jūs grįšite“, „rytoj bus šalčio, „važiuokit atsargiai“… Tai – tarsi smulkmenos, bet jose slypi dideli dalykai, kurie džiugina ir taip paglosto širdį.

Dabar pas mus vyksta metiniai pokalbiai, aš esu parengusi darbuotojams klausimyną. Ir visuomet klausiu: „Gal aš kažko neužrašiau, o jūs norėtumėt pakalbėti kažkokia tema?“ Viena mokytoja uždavė klausimą: „Kaip Jūs čia jaučiatės?“ Ir aš pagalvojau – kaip smagu, kad žmogus nori žinoti, kaip aš jaučiuosi, nes turbūt nori, kad jausčiausi gerai.

Dabar daug stebiu, nes noriu pažinti stipriąsias įstaigos puses organizacijos ir jas dar patobulinti. Su bendruomene daug bendraujame – daug pasitarimų, pokalbių, kiekvieną savaitę – po kelis. Susitinkame su mokytojais, mokinio padėjėjais, mokytojo padėjėjais… Visi jie turi daug klausimų ir daug noro bendrauti, kalbėtis. Kartais – ir noro keisti dalykus, aiškintis, kaip mes turėtume naujus susitarimus priimti. Šis poreikis yra labai didelis, ir aš stengiuosi visur dalyvauti. Jaučiu abipusę pagarbą ir pagalbą.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad Jus sudomino tai, jog Druskininkų įstaigos tarpusavyje bendrauja. Ar jau dabar pastebėjote tą bendradarbiavimą?

– Pastebėjau, kad ir švietimo įstaigų vadovai bendrauja tarpusavyje, ir savivaldybės vadovai labai daug bendrauja su švietimo įstaigų vadovais. Man, atvykusiai iš kito miesto, tai buvo smagi naujiena. Mane žavėjo šitas dalykas ir matau jo vertę. Juk keitimasis informacija duoda labai gerų rezultatų. Kai išgirsti, ką kolega daro labai gerai, supranti, jog galėtum iš jo pasimokyti.

Toks pažinimas plečia mano, kaip vadovės, naujos šios bendruomenės narės, akiratį. Puiku, kad savivaldybės vadovai yra labai arti, jaučiamas artimas bendravimas, o tai reiškia, kad patarimo galima pasiklausti visada. Galėjimas pasitarti, dalintis yra milžiniška dovana.

Laima Rekevičienė