Druskininkų ligoninė – vizija, tampanti realybe, kurioje svarbiausias – žmogus

Trys apdovanojimai vienai gydymo įstaigai – ne kasdienis reiškinys. Šiemet Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimuose ypatingai suspindėjo Druskininkų ligoninė: net trys jos darbuotojai buvo įvertinti nacionaliniu mastu. Vienas iš svarbiausių įvertinimų – „Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo“ vardas – atiteko ligoninės vadovei Evelinai Raulušaitienei, kurios darbą vertina ne tik kolegos, pacientai, bet ir šalies medikų bendruomenė.

Druskininkų ligoninės vadovei E. Raulušaitienei suteiktas „Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo“ vardas – jos darbą vertina ne tik kolegos, pacientai, bet ir šalies medikų bendruomenė / „Lietuvos sveikata“ nuotrauka

Už šio apdovanojimo slypi ne tik vadovavimo patirtis, bet ir nuosekli vizija, žmogiškumu grįsta lyderystė, gebėjimas suburti komandą bei kasdienis darbas, kuriuo kuriama gyva, palaikanti ir pacientui artima ligoninės bendruomenė.

Ką reiškia vadovauti gydymo įstaigai regione? Kokios vertybės sutelkia kolektyvą ir kodėl svarbiausia – būti arti žmogaus? Šįkart apie tikėjimą pokyčiais, komandos galią, motinystės ir vadovavimo derinimą bei profesines svajones, kurios jau tampa realybe, atviras ir nuoširdus pokalbis su Druskininkų ligoninės direktore E. Raulušaitiene.

– Šiemet surengti Nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai buvo ypatingi Druskininkų ligoninei – net trys jos atstovai buvo įvertinti prestižiniais apdovanojimais. Vienas iš jų – „Nusipelniusio Lietuvos sveikatos apsaugos darbuotojo“ – įteiktas Jums. Kuo jis Jums svarbus?

– Didžiausia dovana – dirbti tai, kas patinka, ir jausti, kad esi savo vietoje. Kai tavo kasdienė veikla suteikia prasmę ir džiaugsmą, kai matai, kaip tavo pastangos paliečia kitus – tai įkvepia ir sustiprina. Šis apdovanojimas man labai svarbus, nes tai ženklas, kad einame teisingu keliu.

Nors dirbu, negalvodama apie įvertinimus, labai gera žinoti, kad mano darbas matomas ir vertinamas. Tai ne tik asmeninė padėka, bet ir paskata visai mūsų komandai nesustoti, toliau augti, kurti ir rūpintis žmonėmis iš visos širdies.

– Ar prieš pradėdama vadovauti Druskininkų ligoninei tikėjotės, kad vos per keletą metų ji taip neatpažįstamai pasikeis?

– Taip, tikėjau. Jei nebūčiau tikėjusi, tikriausiai nebūčiau ėmusis šio iššūkio. Nuo pat pirmos dienos turėjau aiškią viziją, kokia turėtų būti šiuolaikinė regioninė ligoninė: moderni, pacientui draugiška, pagarbi darbuotojui ir atvira pokyčiams. Mačiau šią vietą ne kaip galutinį tašką, o kaip erdvę su didžiuliu potencialu, kurioje daug kas įmanoma, jei tik atsiranda žmonių, pasirengusių dirbti nuoširdžiai, drąsiai ir kryptingai.

Žinoma, ne viskas vyko lengvai ar greitai. Tam reikėjo laiko, prireikė daug pastangų, kantrybės ir dažnai – gebėjimo atlaikyti neapibrėžtumą, įveikti pasipriešinimą pokyčiams. Kiekvienas žingsnis į priekį buvo rezultatas komandinių pastangų ir tikėjimo tuo, ką darome.

Šiandien, kai atsigręžiu atgal, matau, kiek daug kartu pasiekėme. Profesionali ir vieninga komanda, aktyvus dalyvavimas nacionaliniuose klasteriuose, telemedicinos plėtra, skausmo gydymo paslaugos, endoprotezavimo efektyvumas – tai ne tik pokyčiai, bet ir realūs rezultatai. Jie liudija, kad tikėjimas, paremtas darbu, duoda vaisių. Ir tai įkvepia judėti toliau.

Šiemet „Nusipelniusių Lietuvos medikų“ apdovanojimuose ypatingai suspindėjo Druskininkų ligoninė: net trys jos darbuotojai buvo įvertinti nacionaliniu mastu / Organizatorių nuotrauka

– Kokios yra Druskininkų ligoninės stipriosios pusės?

– Pagrindinė Druskininkų ligoninės stiprybė – čia dirbantys žmonės. Nuoširdus rūpestis pacientais, aukšta darbuotojų kvalifikacija, empatija ir gebėjimas dirbti, kaip vieningai, kompetentingai komandai, sukuria pasitikėjimą ir užtikrina aukštą paslaugų kokybę. Tai kasdien patvirtina pacientų atsiliepimai, padėkos bei jų noras sugrįžti.

Tačiau stiprybės neapsiriboja vien kolektyvu – ligoninė nuolat siekia tobulėti. Nuosekliai diegiamos modernios technologijos, plečiamas paslaugų spektras, atnaujinama medicininė įranga. Svarbiausia, kad visa tai daroma ne dėl formos, o dėl realaus paciento poreikio – kad žmogus gautų kokybišką ir šiuolaikišką pagalbą net regioninėje gydymo įstaigoje.

Faktas, kad Druskininkų ligoninės paslaugas renkasi ne tik vietiniai, bet ir pacientai iš kitų miestų, yra svarus įrodymas, jog einame teisingu keliu – pasitikėjimas ateina per kokybę, žmogiškumą ir nuolatinį judėjimą pirmyn.

– Sveikatos srityje, žinia, netrūksta pokyčių ir reformų. Kaip tai veikia ligoninės darbą?

– Pokyčiai sveikatos apsaugos sistemoje yra nuolatiniai ir neišvengiami. Kartais jie įgyvendinami greitai, ne visuomet būna pagrįsti praktiniais gydymo įstaigų poreikiais ar realijomis, todėl natūralu, kad sukelia iššūkių. Vis dėlto mūsų požiūris yra konstruktyvus: stengiamės ne kovoti su pokyčiais, o ieškoti būdų, kaip juos įgyvendinti taip, kad išlaikytume paslaugų kokybę ir sistemos stabilumą.

– Koks Jūsų credo darbe ir gyvenime?

– Labai paprasta, bet kartu labai svarbu – viską, ką darai, daryk su meile ir atsakomybe. Kai darbas dirbamas iš širdies, kai jis tau rūpi, kai įdedama nuoširdumo, tai jaučia visi – pacientas, kolega, šeima ir, žinoma, tu pats. Atsiranda vidinė ramybė, pasitikėjimas tuo, ką darai. O kai kažkas daroma atmestinai, be tikro įsitraukimo, tai labai greitai pasimato. Man svarbu ne tik padaryti darbą, bet padaryti jį gerai – su dėmesiu, prasme ir aiškiu tikslu.

Vadovavime man svarbiausias žmogiškumas. Vadovas turi ne tik rodyti kryptį, bet ir išgirsti, palaikyti, būti pavyzdžiu – ne bijoti keistis, o keistis pirmas, ne vadovauti „iš viršaus“, bet eiti kartu. Tikiu lyderyste, kuri gimsta ne iš galios, o iš pasitikėjimo, pagarba grįsto ryšio su komanda.

Tai labai artima ir šeimos vertybėms. Kaip šeimoje, taip ir komandoje, svarbiausia – pasitikėjimas, atsakomybė vienas už kitą, pagarba ir bendras tikslas. Vadovavimas man – tai ne kontrolė, o bendrystė. Tai – erdvės kūrimas, kur kiekvienas gali jaustis saugus, girdimas ir įgalintas padaryti geriausia, ką gali.

Kaip vadovė ir kaip mama, E. Raulušaitienė puikiai žino, ką reiškia kasdien balansuoti tarp didelės atsakomybės darbe ir noro būti su šeima, su vaikais / Asmeninio archyvo nuotrauka

– Be kvalifikuotų specialistų ligoninė būtų tiesiog pastatas… Kaip Jums pavyksta pakviesti dirbti tiek kompetentingų, jaunų specialistų? Kokių atsiliepimų dažniausiai sulaukiate?

– Tai labai tiksliai pasakyta – be žmonių ligoninė tėra sienos. Viskas prasideda nuo komandos. Ir nors dažnai kalbame apie sistemas, procesus ar technologijas, iš tiesų viską sukuria žmonės.

Kaip pritraukiame kolegas? Labai paprastai – per santykius, pasitikėjimą, gerą žodį. Vieni per kitus. Kartais sulaukiu skambučių iš gydytojų, kurie sako: „Turiu draugų, dirbančių jūsų ligoninėje, labai gražiai atsiliepia. Gal ir man atsirastų vietos?“ Tokie momentai labai nudžiugina, nes parodo – einame teisingu keliu. Kai geri atsiliepimai sklinda iš lūpų į lūpas, tai pats geriausias įvertinimas

Bet pritraukti žmogų – tik pusė darbo. Svarbiausia – jį išlaikyti. Čia jau prasideda tikrasis vadovo ir visos komandos darbas. Stengiamės sukurti paprastą, nuoširdžią, saugią aplinką. Kalbamės, domimės, kaip sekasi – ne tik profesinėje srityje, bet asmeniškai. Jei kas nepavyksta, sprendžiame čia pat. Ir tikrai ne iš kabineto. Man svarbu būti šalia, girdėti, reaguoti.

Kai žmogus jaučiasi matomas, girdimas ir gerbiamas, jis nori likti. Ir kai lieka – dirba su atvira širdimi. O tai pajaučia ir pacientas, ir visa komanda. Vadovavimas man – tai ne tik strategija ar planai, bet ir buvimas žmogumi tarp žmonių. Tokia kultūra sukuria tikrą, gyvą organizaciją. Ir būtent tada ligoninė tampa daugiau nei pastatas – ji tampa bendruomene.

– Kas kasdieniame darbe labiausiai džiugina? Kas liūdina?

– Džiugina, kai sekasi eiti pirmyn. Kai matau, kad mūsų pastangos duoda vaisių – gerėja paslaugų kokybė, pacientai išeina patenkinti, kolektyvas jaučiasi įvertintas. Kartais tai būna visai nedideli dalykai – sėkmingai įdiegta nauja tvarka, išspręsta problema, darbuotojo šypsena, paciento padėka. Bet būtent šitie paprasti dalykai ir sukuria prasmę. Džiugina ir tai, kai komanda jaučiasi savo vietoje. Kai žmonės noriai bendradarbiauja, kai ateina su idėjomis, kai matyti, kad jiems rūpi. Tada ir pačiai gera dirbti.

O liūdina? Gal labiausiai abejingumas. Kai žmogus ateina pavargęs, nusivylęs, kai nesirūpina savo sveikata, nes „vis tiek niekas nepasikeis“. Liūdina ir tai, kai matai, kad labai geri darbuotojai pavargsta ne nuo darbo, o nuo perteklinių reikalavimų, biurokratijos. Norėtųsi, kad sistema labiau matytų žmogų – ir pacientą, ir darbuotoją. Bet ir tose liūdesio vietose visada ieškau, ką būtų galima pakeisti. Net jei ir mažais žingsniais, svarbu, kad eitume pirmyn.

– Ko, Jūsų manymu, dar trūksta Druskininkų ligoninei?

– Laiko. Norėtųsi viską padaryti greičiau, bet realybėje kiekvienas pokytis pareikalauja daug kantrybės, planavimo ir nuoseklaus darbo. Žinoma, visada galima pasakyti – trūksta daugiau finansavimo, dar platesnio paslaugų spektro, modernesnės įrangos. Sąrašas galėtų būti labai ilgas. Bet aš žinau, kokios yra realios galimybės, ir svarbiausia, kad mes kryptingai link jų judame. Po truputį, bet tvirtai.

– Esate dviejų nuostabių vaikučių mama. Kaip pavyksta suderinti darbą ir motinystę?

– Darbas ir motinystė – tai du pasauliai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti labai skirtingi. Tačiau mano gyvenime jie visada ėjo greta. Abu reikalauja atsidavimo, gebėjimo greitai reaguoti, spręsti, išgirsti, priimti, būti šalia. Kaip vadovė ir kaip mama, puikiai žinau, ką reiškia kasdien balansuoti tarp didelės atsakomybės darbe ir noro būti su šeima, su vaikais. Tai tikrai nėra lengva. Kartais iškyla vidinis klausimas – ar suspėju viską? Ar esu pakankama tiek ten, tiek čia? Bet tai yra mano kelias. Ir aš jį pasirinkau sąmoningai. Eiti juo man padeda mano šeima. Jų buvimas šalia, jų supratimas ir kantrybė – tai didžiulė jėga. Tiek emocinė, tiek vidinė atrama, kuri padeda išlaikyti balansą. Labai branginu ir komandos palaikymą. Mūsų kolektyve nemažai jaunų šeimų, ir tai labai jaučiama. Dažnai pasikalbame apie vaikų auginimą, dalijamės patirtimi, patarimais, net pasijuokiame iš situacijų, kurias vieni kitų gyvenimuose atpažįstame.

– Norint pokyčių savo vadovaujamoje įstaigoje, ko gero, svarbu pačiam keistis ir tobulėti profesinėje srityje. Kiek dėmesio tam skiriama ligoninėje?

– Mūsų ligoninėje tam skiriame daug dėmesio. Turime aiškų supratimą, kad kvalifikacijos kėlimas – tai ne „priedas“, o būtinybė. Investuojame į specialistų mokymus, remiame slaugos studijas, skatiname dalyvauti konferencijose, projektuose. Tobulėjimas turi būti nuolatinis, nes medicina, kaip ir pati sistema, keičiasi labai greitai. Svarbiausia, kad žmonės čia matytų galimybę augti, o ne tik atlikti savo darbą. Ir kai matai, kaip darbuotojas įgyja pasitikėjimo, kai jis sugrįžta iš mokymų su naujomis idėjomis, supranti, kad viskas gerai.

– Ko gero, visus užkrečiate ir savo asmeniniu pavyzdžiu?

– Sunku vertinti save iš šalies, bet tikiu, kad pavyzdys visada veikia stipriausiai. Žodžiais galima daug pasakyti, bet jei tavo veiksmai nesutampa su tuo, ką sakai, tai žmonės labai greitai pajunta. Todėl stengiuosi tiesiog dirbti taip, kaip norėčiau, kad dirbtų mano komanda: atsakingai, nuoširdžiai, su pagarba žmogui.

Jei nori, kad kiti rūpintųsi pacientu, pats turi rodyti, kad tau rūpi. Jei nori, kad darbuotojai tobulėtų, pats turi nuolat mokytis. Jei nori, kad būtų gera atmosfera, turi ją kurti kasdien. Tyliai, nuosekliai, be didelių šūkių, bet su vidine laikysena. Tikiu, kad tai veikia.

– Ar savo artimiausiems žmonėms rekomenduotumėte gydytis Druskininkų ligoninėje?

– Pastebiu, kad vis daugiau žmonių – ir pažįstamų, ir visai nepažįstamų – domisi mūsų ligoninės paslaugomis. Dažnai sulaukiu klausimų apie gydytojus, teikiamas procedūras, naujienas. Matyti, kad žmonės seka informaciją, domisi, dalijasi vieni su kitais. Tai parodo, jog atsiranda pasitikėjimas – lygiai toks, kokį ir aš jaučiu mūsų personalui.

Žmonės renkasi mūsų ligoninę ne tik dėl kokybiško gydymo, bet ir dėl praktiškų priežasčių – pavyzdžiui, trumpesnių eilių. Vienas aiškiausių pavyzdžių – sąnarių endoprotezavimo operacijos. Jei Vilniuje ar didžiosiose ligoninėse tenka laukti pusantro ar net dvejus metus, tai pas mus pacientai dažnai jau per mėnesį būna ir pakonsultuoti, ir išoperuoti. Tai labai svarbu, kai žmogui skauda, kai jam reikia pagalbos dabar, o ne po metų. Tokie dalykai kalba patys už save.

Kai matai, kad žmonės renkasi, sugrįžta, rekomenduoja vieni kitiems, supranti, kad ir didelių rekomendacijų nereikia.

– Kokia didžiausia Jūsų profesinė svajonė?

– Žemiška – kad mūsų ligoninėje žmogus visada jaustųsi saugus, išgirstas ir laiku sulauktų reikiamos pagalbos. Noriu, kad čia būtų gera dirbti, gera gydytis ir gera sugrįžti – tiek pacientui, tiek darbuotojui.

Kad ligoninė būtų ne tik moderni įstaiga, bet ir gyva bendruomenė, kurioje kiekvienas jaučiasi vertinamas. Jei tai pavyks išlaikyti ir auginti, vadinasi, einame teisingu keliu.

Laima Rekevičienė