Pasaulio čempionas Karolis Virkutis: Druskininkuose absoliučiai viskas pritaikyta neįgaliesiems“
Mes sutinkame gausybę sveikų žmonių, kurie nuolat nepatenkinti savo gyvenimu, viskuo piktinasi ir savo gyvenime nemato pozityvo. Tačiau yra ir tokių druskininkiečių, kurie, turėdami fizinę negalią, imasi įvairių veiklų, užsiima sportu, siekia aukštų rezultatų ir garsina mūsų miestą pasaulyje.
K. Virkučiui sėkmingas buvo dalyvavimas 2025 m. Indijoje surengtame Pasaulio lengvosios atletikos čempionate
Vienas iš jų – Pasaulio neįgaliųjų varžybų čempionas, Europos pirmenybių prizininkas, puikus vyras ir tėvas Karolis Virkutis. Nors vyras nuo gimimo sėdi neįgaliojo vežimėlyje, tačiau sugeba savo gyvenime siekti užsibrėžtų tikslų, padeda likimo broliams ir sesėms, brangina šeimą ir džiaugiasi gyvenimu.
„Šiuo metu esu labai laimingas, gyvenimas yra nuostabus, turint aplinkui mylinčius žmones“, – sakė Karolis.
Su K. Virkučiu pasikal-bėjome apie meilę sportui, prasmingą gyvenimą neįgaliojo vežimėlyje, norą padėti likimo draugams, pasididžiavimą gimtaisiais Druskininkais.
– Kada Jūsų gyvenime atsirado sportas?
– Gimiau su negalia, mano šeima – tėtis, močiutė, sesuo – visi jie turi tą pačią negalią, mes negalime vaikščioti. Nuo pat mažumės tėtis pradėjo mane treniruoti, pradžioje namie, o vėliau vesdavo į įvairius sporto būrelius. Esu net su sveikais vaikais lankęs bušido ir aikido treniruotes, šaudžiau iš lanko.
Tėtis Druskininkuose turėjo įkūręs neįgaliųjų sporto klubą „Lemtis“. Pradėjęs sportuoti, kartu su tėčiu ėmiau važinėti į varžybas – dalyvavau lengvosios atletikos, šaškių, smiginio varžybose. Vieną kartą man pavyko laimėti, kitą kartą tapau prizininku.
Karolis kartu su Lietuvos rinktine Druskininkuose tapo pasaulio lėkščiasvydžio vežimėliuose čempionu
Tuo metu mano tėtis žaidė krepšinį vežimėliuose už Alytaus komandą. Po vienų varžybų pabandžiau įsėsti į specialiai sportui skirtą vežimėlį ir pamačiau, kad kai ką galiu. O jau penkiolikos metų atsiradau Lietuvos krepšinio vežimėliuose rinktinėje. Nuo to laiko ta sporto šaka tapo nuo manęs neatsiejama.
Domėjausi ir kitomis sporto šakomis. Lietuvoje vyko neįgaliųjų lengvosios atletikos čempionatas, tai mane pakvietė ten ietį mesti, rutulį stumti. Tada man pavyko pasiekti neblogų rezultatų, laimėjau prizinę vietą.
Tose varžybose mane pastebėjo kaunietis treneris Vytautas Skučas ir pasiūlė profesionaliai užsiimti lengvąja atletika. Sutikau, šeima mane palaikė, pradėjau treniruotis. Po metų man pavyko įvykdyti Pasaulio čempionato normatyvą ieties metimo ir rutulio stūmimo rungtyse.
Rezultatai kasmet gerėjo, kas metus pakildavau dviem vietomis aukščiau. Dabar esu Pasaulyje aštuntas ieties metimo ir dešimtas rutulio stūmimo rungtyse.
– Stebėdami įvairias neįgaliųjų sporto varžybas, matome, jog sportininkai turi labai skirtingas negalias. Ar varžybos rengiamos pagal tam tikras negalios formas?
– Yra neįgalumo kategorijos, pagal jas vykdomos varžybos. Kategorijos nustatomos pagal pažeidimo lygį, pagal atliekamas ir neatliekamas funkcijas. Yra pasauliniai kategorijų standartai, profesionalūs klasifikatoriais, skiriama daug klasių, mano negalia priskiriama 34-ai kategorijai.
– Ar daug treniruojatės?
– Kadangi pats vairuoju automobilį, du kartus per savaitę, po darbo važiuoju į treniruotes Kaune. Kitomis dienomis treniruojuosi Druskininkuose.
– Jūs Druskininkuose įkūrėte neįgaliųjų sporto klubą „Granitas“. Kokie šio klubo tikslai, kokie siekiai?
– Su žmona norėjome įkurti savo sporto klubą, kad galėtume įtraukti Druskininkų neįgaliuosius į sporto veiklą, kad žmonės, turintys negalią, išeitų iš namų ir stiprintų savo sveikatą bei siektų sporto rezultatų. Taip prieš trejus metus atsirado klubas „Granitas“. Viską darome savo lėšomis, norime surengti Lietuvos lengvosios atletikos atvirų ir uždarų patalpų čempionatus, važiuojame su žmonėmis į varžybas.
Yra žmonių, kurie norėtų lankyti klubą, bet negali, nes yra išvykę. Pavyko pritraukti į klubą keletą narių, kurie noriai sportuoja. Gimus dukrytei, viskas truputį sustojo, daug visko susidėjo į vieną vietą, bet tikiu, kad jau greitai veržliai judėsime į priekį.
Mano svajonė – Druskininkuose turėti neįgaliųjų krepšinio komandą. Manau, kad tai padaryti įmanoma, tik reikia pinigų. Krepšiniui skirti vežimėliai brangiai kainuoja, bet tikiu, kad šią svajonę pavyks įgyvendinti.
– Pastebėjau, kad Jūsų namų kambaryje yra labai didelė erdvė, kurioje sukabinti, sustatyti įvairias Jūsų pergales atspindintys apdovanojimai. Kuris iš jų Jums pats brangiausias?
– Kiekvienas laimėjimas svarbus. Mes su Lietuvos komanda šiemet tapome Pasaulio lėkščiasvydžio čempionais. Smagu tai, kad čempionatas buvo organizuotas Druskininkuose, sportininkų rengimo centre. Pernai Europos neįgaliųjų krepšinio čempionate užėmėme trečią vietą, aš esu rinktinės kapitonas. Svarbus ir Druskininkų savivaldybės skirtas apdovanojimas – Mineralinio vandens lašas, kurį gavau prieš penkiolika metų. Žmona mane palaiko, turime mažą dukrytę, kuri, manau, taip pat palaiko. Jaučiu tokį didelį palaikymą, kad norisi iš varžybų kokį nors apdovanojimą parvežti.
Naujajame Delyje vykusiame Pasaulio žmonių su negalia lengvosios atletikos čempionate Karolis pagerino rutulio stūmimo rezultatą
– Mokėtės ir baigėte Lietuvos sporto universitetą. Kokią specialybę pasirinkote, kaip sekėsi studijos?
– Studijavau dieniniame skyriuje, gyvenau studentų bendrabutyje, žaidžiau LSU neįgaliųjų krepšinio komandoje. Mano specialybė – Neįgaliųjų reabilitacija, taikomoji neįgaliųjų veikla. Studijos ir gyvenimas Kaune buvo labai šaunūs.
Studijų metu susipažinau su savo būsimąja žmona, kuri taip pat studijavo LSU. Save laikau druskininkiečiu, esu čia gimęs. Tėtis po studijų gavo paskyrimą dirbti Druskininkų ligoninėje, kaip dantų technikas, jie čia su mama atvažiavo gyventi, įsikūrė ir liko, nors abu yra kauniečiai.
– Daug kartų buvote išvykęs į varžybas įvairiose užsienio šalyse, todėl galite palyginti, kaip įvairiose valstybėse gyvenimas pritaikytas neįga-liesiems. Kaip Druskininkai atrodo šiame kontekste?
– Pats dirbu „Eglės sanatorijoje“ procedūrų registratoriumi, tai dažnai tenka bendrauti su žmonėmis, atvykstančiais iš įvairių šalių. Jie sako, kad Druskininkuose absoliučiai viskas pritaikyta neįgaliesiems. Visi žino, kad patogiai pavyks patekti visur, kur panorės.
Prieš penkiolika metų buvo sudėtingiau, o dabar viskas apgalvota ir pritaikyta žmonėms su įvairiomis negaliomis. Užsienyje visaip yra, kartais sudėtinga patekti į tualetą. Kai lankiausi Indijoje, norint į patalpą įvažiuoti su vežimėliu, teko nuo staktos nuimti duris…
– Kokią naudą sportas suteikia žmonėms su negalia?
– Sportas neįgalųjį sustiprina tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Krepšinio komandoje turime daug vyrų, mes galime vieni su kitais pasidalinti idėjomis, kaip palengvinti savo buitį, savo gyvenimą. Džiugu, kad žmonės, einantys sportuoti, supranta, kad ta negalia nėra taip blogai, kad galima toliau siekti savo tikslų, augti, tobulėti.
– Kokia neįgaliųjų sporto situacija Lietuvos regionuose?
– Lietuvoje yra daug neįgaliųjų sporto klubų, kiek žinau, – per dvi dešimtis. Pavyzdžiui, jei klubas yra Kaune, žmonės sportuoti atvažiuos iš aplinkinių miestelių. O Druskininkų kaimyninių rajonų neįgalieji gali atvykti pas mus į klubą ir sportuoti. Manau, kad visi neįgalieji, kurie nori sportuoti, nesunkiai suras galimybių tai padaryti.
Didžiuojuosi savo gimtaisiais Druskininkais, miestu, kuris yra draugiškas visiems ir kuriame darniai susilieja sportas, sveikata bei bendruomeniškumas. Esu įsitikinęs – Druskininkai pelnytai vadinami draugišku neįgaliesiems miestu.
– Kaip susikūrė Jūsų šeima ir ką ji Jums reiškia?
– Kai nuvykau į Kauną mokytis, susipažinau su iš Žemaitijos kilusia savo žmona Rūta, ji mokėsi LSU. Po pusmečio aš pasipiršau. Mačiau, kaip gyvena mano tėvų šeima, supratau, kad ta mergina yra mano žmogus, kad mes vienas kitam padėsime visą gyvenimą.
Man šeima yra pirmoje vietoje. Be šeimos, vienas, nieko negalėtum. Kai kasdien jauti jos palaikymą, meilę, supratimą, tada suvoki, kad šeima – pati svarbiausia.
Žmona skatina dalyvauti sporte. Metus po mokslų buvau sustabdęs sportinę veiklą, norėjau dirbti, dirbti, uždirbti, bet žmonos dėka vėl sugrįžau atgal į sportą. Nes ji pasakė – tu gali ir turi tai daryti.
– Ką pasakytumėte jauniems negalią turintiems žmonėms, kurie dar ieško savo kelio?
– Reikia išbandyti viską, atkreipti dėmesį į visus pliusus, kuriuos turime, nes yra sporto šakų, kurios sunkesnės, yra tokių, kurias galima puikia kultivuoti ir patiems tobulėti. Yra Lietuvos neįgaliųjų sporto federacija, kurioje yra daug trenerių. Jie gali padėti atrasti tinkamą sporto šaką.
– Ar Lietuvoje pakankamai matomas neįgaliųjų sportas?
– Šioje vietoje stebiu labai didelį progresą. Anksčiau į neįgaliuosius ir neįgalius sportininkus skeptiškai žiūrėdavo, ta stigma dar šiek tiek išlikusi.
Anais laikais aš vienintelis, turintis negalią, ėjau į mokyklą kartus su sveikaisiais. Būdavo tų nedraugiškų žvilgsnių, bet dabar viskas pasikeitė.
Jei kalbėsime apie neįgaliųjų sporto populiarinimą, tai norėtųsi daugiau dėmesio iš žiniasklaidos atstovų, kurie praneštų visuomenei apie sporto varžybas. Druskininkuose buvo surengtas Pasaulio neįgaliųjų čempionatas, bet labai mažai kas apie tai žinojo. Jei žiniasklaida padėtų skleisti tą žinią, per sportą būtų lengviau integruotis į bendruomenės gyvenimą.
– Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą vienu sakiniu?
– Man užtektų net vieno žodžio. Sakau, kad šiuo metu esu labai laimingas, ir gyvenimas yra nuostabus, turint galvą, rankas, sveikatą ir aplinkui matant mylinčius žmones.
Laimutis Genys