Deimantė Radzevičiūtė: „Man garbė varžybose atstovauti Druskininkams“
Pažiūrėjus į dailią, gležną 29 metų Deimantę Radzevičiūtę, ko gero, niekas nepasakytų, kad ji aistringa automobilių sporto dalyvė, viena iš pirmųjų Lietuvos moterų, įsitraukusių į driftą šios sporto šakos varžybose ir iškovojusi prizinę vietą bei taurę. Mergina pelnytai didžiuojasi ir Lietuvos automobilių sporto federacijos įteiktu apdovanojimu – medaliu „Metų moteris 2018“.
D. Radzevičiūtė džiaugiasi, galėdama drifto varžybose atstovauti Druskininkams/Ievos Dovidauskienės nuotrauka
Prieš ketverius metus į Druskininkus iš sostinės Deimantė atvyko paskui savo mylimąjį Aurimą. Abu juos jungia ir bendras pomėgis ekstremaliam sportui – driftui.
Iš didmiesčio kilusiai merginai reikėjo laiko priprasti prie mažo kurorto, bet dabar čia jaučiasi gerai, vertina mažo miesto privalumus ir džiaugiasi, drifto varžybose galėdama atstovauti Druskininkams.
– Deimante, iš kur ta trauka automobiliams ir ekstremaliam sportui?
– Driftu susidomėjau dar vaikystėje. Nuo mažens traukė motociklai, kartingai. Laimė, mano pomėgį palaikė močiutė ir senelis, su kuriais tada gyvenau. Mama gyveno užsienyje, o jai prireikė laiko, kol suprato, kad niekas iš manęs šio pomėgio „neišvarys“. Ji ilgą laiką nesuvokė, kodėl mane labiau traukia eiti į garažą, o ne žaisti su lėlėmis.
Žinoma, aš ją suprantu. Juk driftas yra kontaktinis sportas, rizikingas, o mamai svarbiausia, kad jos dukra būtų saugi. Kai sulaukiau aštuoniolikos, automobilių sportu susidomėjau rimčiau, tačiau išmokti driftinti prireikė kelerių metų. Iš pradžių buvo įvairiausių emocijų, jos virte virė, buvo ir pykčio, ir apmaudo, ir ašarų. Džiaugiuosi, kad tada užteko atkaklumo ir kantrybės ir likau drifte. Jau 6 metus dalyvauju varžybose.
Kai man buvo apie 17 metų, dar nebuvo labai populiarus moterų dalyvavimas automobilių sporte, dabar viskas keičiasi. Manau, kad labai svarbu turėti gerą pirmąjį mokytoją. Aš tokį turėjau – mano buvusios komandos „DriftDevil“ prezidentą. Jam esu dėkinga, kad suprato, kada, kiek ir ko iš manęs galima reikalauti, jo dėka daug išmokau ir pasiekiau.
Prisimenu, kai buvau vos dvidešimties, mano amžiaus merginos pirko praktiškus, nedidelius automobilius, o aš – nenaują, bet galingą BMW. Kai atvažiuodavau į savo kiemą, merginos net nežiūrėdavo į jo pusę, tik vyriškiai suprasdavo, kad „kieta“ mašina. Ir dabar automobilių sporte mane daugiau supa vyriška kompanija. Laimė, atsiranda vis daugiau šiame sporte dalyvaujančių moterų, daugiau bendraminčių, su kuriomis galiu pabendrauti automobilių, drifto tema, pasitarti.
Manau, kad šito pomėgio man būtų sunku atsisakyti, neįsivaizduoju savęs be mašinų motorų gaudimo.
Deimantė sako, kad drifto varžybose adrenalino tikrai netrūksta/Rozger fotografija
– Kokius mokslus esi baigusi? Ar jie susiję su automobiliais?
– Vilniaus verslo kolegijoje turizmo kolegijoje įgijau turizmo administravimo specialybę, nes man buvo svarbu baigti mokslus. Tačiau visą laiką tenka dirbti „su skaičiais“ – tvarkau apskaitą.
Gyvendama Druskininkuose, savo malonumui pradėjau mokytis Žirmūnų mokymo centre. Juo labiau, kad tam turėjau sąlygas per karantiną – metus nedirbau, todėl buvo laiko lankyti užsiėmimus. Turbūt nustebsite, išgirdę, kokią specialybę pasirinkau? Automechaniko! Net tame centre visi stebėjosi, kad moteris atėjo nuoširdžiai gilintis į šios specialybės subtilumus.
Stebėjosi ir mano mokytojas Jonas. Ne tik dėl to, kad lankiau visus užsiėmimus, bet ir todėl, jog kaskart prašiau duoti praktinių užduočių. Man tikrai reikia įgūdžių, o ne „popieriaus“.
– O ar Tavo gyvenime būna mergaitiškų pokalbių apie madas, batus, makiažus, šukuosenas…?
– Jeigu dalyvauju automobilių lenktynėse, tai dar nereiškia, kad nesu moteriška. Ir moteriškos temos man nesvetimos, nors vis dėlto labiausiai mėgstu pakalbėti apie mašinas.
– Ir pačiai turbūt jau reikia rinktis, ar nauja suknelė, ar detalės automobiliui?
– Man taip pat norisi gražiai atrodyti, taigi perku ir naujų drabužių, ir grožio priemonių. Bet jau reikia tikrai stipriai susispausti. Kartais tikrai tenka rinktis – nauji džinsai ar naujos padangos… Ir dažniau perku padangas, nes, dalyvaujant drifto varžybose, jos tikrai greitai sudyla…
– Bet moteriškų silpnybių turi?
– Nežinau kodėl, bet vyrauja stereotipas, kad jeigu aš dalyvauju automobilių sporte, tai turiu būti tepaluotom rankom ir purvinais rūbais. Bet taip nėra! Driftas – viena gyvenimo dalis, o kita – namuose, kur aš ir valgyti gaminu, ir pyragus kepu. Turiu ir moteriškų silpnybių. Tik duokite man laiko ir pinigų… Manau, kad gerai, jog gyvenime yra pusiausvyra.
– Kokios buvo pirmosios varžybos ir kaip jose sekėsi?
– Pirmosios mano varžybos buvo surengtos Utenoje. Tada jos man atrodė kaip pasaulio stebuklas. Greitis, žmonės. Sėdėjau mašinoje ir žinojau, kad negaliu suklysti, nes visų žvilgsniai bus nukreipti į mane. Ir man visai gerai pasisekė. Tada tebuvome vos kelios merginos. Viena iš jų buvo mane mokiusi, kas svarbiausia, dalyvaujant drifto varžybose, kaip reikia važiuoti.
Tiesa, buvo ir tokių varžybų, į kurias atvažiavusi neišdrįsau išvažiuoti į trasą.
Kai aš pradėjau sportuoti, nebuvo jokių lygų – visi važiavo kartu. Dabar jau yra kelios lygos. Man norėtųsi, kad Lietuvoje kas nors dėl smagumo padarytų ir moterų lygą.
– Koks jausmas būti trasoje? Kiek to adrenalino būna per varžybas?
– O, adrenalino tikrai netrūksta! Atrodytų, jau šitiek metų važiuoju, bet vis tiek rankos dreba. Tikrai nesakysiu, kad nebijau važiuoti, man atrodo, kad tai žmogiška. Bet jau yra išugdytas savisaugos jausmas.
Neslėpsiu, kaskart siekiu pergalės, tačiau drifto varžybose kiekvienas finišas atneša daug džiaugsmo, kaskart patiri tarsi laimėjimą.
– Kurios varžybos labiausiai įsiminė?
– Labai įsiminė Druskininkuose prieš keletą metų organizuotos drifto varžybos, kurios sulaukė didelio žiūrovų dėmesio. Kai renginio vedėjai pranešė, kad važiuoja druskininkietė, žiūrovai tiesiog ošė, palaikė plojimais. Labai geras jausmas!
Nepamirštamas buvo prieš keletą metų vasarą organizuotas Lietuvos Semi-Pro drifto čempionatas Kaune – ten iškovojau 2-ąją vietą ir tapau pirmąja moterimi Lietuvoje, drifte užėmusią prizinę vietą ir iškovojusi taurę. Tiek laiko siekiau tos taurės, man tai buvo tarsi ugnikalnio išsiveržimas. Visiems atrodė, kad taip ir turėjo būti, niekas to nesureikšmino, o aš negalėjau patikėti, kad aplenkiau tiek vyrų! Žinoma, apie tokį laimėjimą nebuvo pranešimų žiniasklaidoje – juk čia – ne krepšininkų pergalė. Įdomu, ar Druskininkuose daug kas žino, kad jau kokius ketverius metus aš atstovauju mūsų miestui drifto varžybose? Ko gero, dauguma žmonių net tokio sporto nežino…
Bet aš žinau, kad man svarbiausia ne kitiems, o pačiai sau įrodyti, kad aš galiu laimėti! Ir tų pergalių siekiu.
Jeigu labai nepasiseka varžybose, tai važiuodama namo jau net nekalbu, tyliu. Bet geriausia emocija apima tada, kai net po pralaimėjimo jauti, kad padarei viską. Kartą Marijampolėje važiavau kartu su savo amžinu varžovu ir labai geru vairuotoju drifte. Tąkart pralaimėjau, nes padariau didelę klaidą, bet kartu žinojau, kad padariau viską, ką galėjau. Ir žiūrovai tai įvertino. Buvo labai gera širdyje. Man patinka stebėti ir analizuoti varžybų vaizdo įrašus – kaip aš važiavau, kur padariau klaidų. Tada galiu tobulėti.
– Kur įprastai tenka treniruotis? Kiek kilometrų reikia nuvažiuoti per savaitę?
– Žinoma, kuo daugiau, tuo geriau. Bet važiuoju tiek, kiek leidžia biudžetas. Bėda ta, kad Lietuvoje labai mažai treniruotėms tinkamų trasų. Artimiausios – Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Marijampolėje.
Na, mūsų sportas nėra toks populiarus, kaip, sakykime, krepšinis. Todėl ir paramos sulaukti daug sunkiau. Iki šiol, kiek kreipiausi, nesulaukiau.
– Gal jus, drifto atstovus, žmonės dar tiesiog tapatina su kelių „ereliais“, važiuojančiais be taisyklių?
– Gali būti. Bet jei kažkuris „erelis“ pralėkė ir buvo pagautas, tai nereiškia, kad jis „drifteris“. Juk jeigu tu, viršydamas greitį mieste, skersai „išėmei posūkį“ ar „pripiešei saulyčių“, tu tikrai nesi „drifteris“ – tik kelių chuliganas. O per tokius neatsakingus, dažniausiai jaunus vairuotojus kenčia mūsų sportininkų reputacija.
Niekas nesigilina, kad drifto sportininkai aukšto meistriškumo varžybose dalyvauja, turėdami Automobilių sporto federacijos licenciją. Jeigu aš gatvėje, važiuodama savo sportiniu automobiliu, nesilaikysiu kelių eismo taisyklių, prarasiu tą licenciją. Man yra tiesiog garbės reikalas važiuoti gatvėje tvarkingai ir reprezentuoti savo sporto šaką. Meistriškumą parodyti aš galiu varžybų trasoje.
– Kokios aprangos reikia, norint saugiai dalyvauti drifto varžybose?
– Varžybose važiuoju senu BMW, vadinama „kregžde“. Reikia specialaus, su homologacija šalmo, kaklo įtvaro, kostiumas, batai ir pirštinės turi būti iš nedegios medžiagos. Yra ką veikti, kol sukomplektuoji aprangą. Saugumas juk svarbiausia! Vidurinės ir aukščiausios lygos varžybose negalima važiuoti be saugos lankų automobilyje. Pamenu, teko kartą dideliu greičiu per varžybas šonu įvažiuoti į atitvarus. Žinau, kaip svarbu turėti kokybiškas apsaugas. Durys sulinko, o saugos lankas liko, jis ir apsaugojo. Mūsų sportas – kontaktinis, susidūrimų, atsitrenkimų visada pasitaiko.
– Tavo gyvenimo draugas Aurimas – toks pat automobilių sporto aistruolis, kaip ir Tu?
– Taip, jis toks pat „ligonis“. Labai smagu, kad kartu praleidžiame daug laiko, sutampa mūsų hobiai. Jis važiuoja motociklais, ir aš noriu. Jis eina į garažą, ir aš su juo. Jis rūpinasi savo automobiliu, aš – savuoju. Tik va kartais pasijaučia ta profesinė konkurencija… Būna, pasipykstame. Visiems pasitaiko (juokiasi).
Bet nemanau, kad kokios kitos profesijos antra pusė mane suprastų ir palaikytų. Juk su tokiomis moterimis sunku.
Iš tikrųjų, esu tikrai savarankiška, galiu daug ką pati padaryti. Bet net ir tada, jei moku, man smagu sulaukti antrosios pusės pagalbos. Jis ir mano automobilį prižiūri, ir juo pasirūpina.
– O kokia Tavo siekiamybė drifte?
– Noriu laimėti. Tai – faktas, ir nesiruošiu meluoti. Tas noras ir stumia į priekį. Esu užsispyrusi ir siekiu savo tikslo. Man malonu, kai po varžybų man parašo moterys, kai sulaukiu jų palaikymo.
Norėčiau įkvėpti ir kitas merginas dalyvauti drifto varžybose. Būtų smagu, jei kada nors kokia mergaitė pasakytų, kad būtent aš ją paskatinau ir buvau sektinas pavyzdys. Man smagu būti reikalinga.
Žinoma, planų yra įvairių, bet svarbiausia rasti rėmėjų. Jų dar neturiu, bet rankų nenuleidžiu ir tikiuosi, kad pasiseks.
Šiemet turėsiu pagalbininką, kuris man padės paruošti automobilį varžyboms, bus lengviau ir pačiai, ir Aurimui.
– Kas labiausiai džiugina, gyvenant Druskininkuose?
– Iš pradžių nebuvo lengva, trūko Vilniaus šurmulio, žmonių. O per ketverius metus įpratau, man dabar gera čia. Aš čia išmokau mėgautis ramybe ir net vienatve. Jeigu Vilniuje tu tiesiog pasimeti minioje, tai čia tikrai, eidamas mieste, girdi net pušų lingavimą. Net pas merą be vargo galima tiesiogiai nueiti. O pabandykite va taip į priėmimą Vilniuje pas merą nueiti?
Manau, didžiausias privalumas tas, kad čia vieni kitus žino, pažįsta. Suprantama, smagu ir dėl to, kad čia viskas sutvarkyta, gražu, daug gamtos. Man labai patinka čia gyvenantys žmonės. Ir dėl to tik dar labiau noriu stengtis dėl Druskininkų.
– Kokie tavo artimiausi planai?
– Labai svajoju apie vasaros treniruotes. Dar gyvendama Vilniuje, organizuodavau kartingų turnyrus. Taigi birželio mėnesį prie „Snow Arenos“ esančiame „SNOWKART“ kartodrome planuoju rengti kartingų varžybas. Birželio mėnesį jau bus surengtos bent kelios Lietuvos drifto varžybos ir, tikiuosi, jose pasiseks pasiekti gerų rezultatų.
Laima Rekevičienė