Meras R. Malinauskas: du dešimtmečius su vienintele partija – Druskininkais
Jeigu Druskininkų meras Ričardas Malinauskas rašytų knygą apie darbą savivaldybėje, joje, ko gero, nebūtų skyriaus apie politiką. Nes per du vadovavimo kurortui dešimtmečius jis sako taip ir neišmokęs būti politiku.
Tokiu, kuris gali vieną kalbėti, kitą daryti. Tokiu, kuriam nesvarbu, ką apie jį kalba, svarbu, kad kalba. Tokiu, kuris gali numoti ranka į šalia esančius žmones, pareikšdamas: nieko asmeniška – tai tik politika.
Balandžio 7-ąją sukako 20 metų, kai meras R. Malinauskas vadovauja Druskininkų savivaldybei/Druskininkų savivaldybės archyvo nuotrauka
R. Malinausko politika kitokia: turėti tikslą, viziją, specialistų komandą ir dirbti. Nepolitikuoti. Save jis vadina ūkininku. Nesusigundžiusiu jokiu politiniu postu, nors siūlymų tapti seimo nariu ar ministru buvo ne vienas. Užuominų tapti premjeru irgi buvo.
Bet R. Malinauskas visad sakė: „Kol žmonės tikės ir rinks, būsiu Druskininkų meru.“ Savo nuostatos nepakeitė ir žodžių neišsižadėjo.
Balandžio 7-ąją sukako 20 metų, kai jis vadovauja Druskininkų savivaldybei. Tądien R. Malinauskas į darbą atėjo, kaip įprastai – prieš aštuntą ryto. Savivaldybės darbuotojai, nors ir per karantiną, su apsauginėmis kaukėmis ant veidų, jo jau laukė – pasveikino, padėkojo, įteikė baltą orchidėją.
Pirmoji darbo diena – su sekretorės pamokymais
Kai prieš 20 metų meru išrinktas R. Malinauskas pirmą dieną atėjo į darbą savivaldybėje, jo niekas nepasitiko. Kabineto durys buvo užrakintos. Jauniausias Lietuvos meras – R. Malinauskui tuomet buvo 34-eri – į darbą atėjo per anksti, pusę aštuonių, kaip dirbdamas privačiame versle buvo įpratęs.
„Darbas pas mus – nuo aštuonių“, – išrinktajam merui paaiškino prieš darbo pradžią atėjusi ir jo kabineto duris atrakinusi sekretorė. Prie juodai dažyto stalo atsisėdusiam merui ji atnešė tušinuką, pieštuką, pora popieriaus lapų.
„Čia būsite aprūpintas viskuo, bet namo neštis nieko negalima“, – vėl paaiškino tuometė mero sekretorė Aldona Lukšienė. Šiuo metu ji dirba savivaldybėje Ūkio priežiūros skyriaus vedėja ir abu su meru kartais vis prisimena tą pirmą susitikimą pirmąją jo darbo dieną.
Prisiminti visus 20 prabėgusių metų nėra taip lengva. Nes jie – tai visa Druskininkų virsmo į modernų kurortą istorija. Ne kartą pavadinta Druskininkų sėkmės istorija. Ir ne kartą, kone prieš kiekvienus rinkimus, bandyta sumenkinti.
„Lietuva prasideda nuo Druskininkų!“ su tokiu ambicingu šūkiu meras R. Malinauskas su savo komanda pradėjo Druskininkų atgaivinimo erą. Ambicingas buvo ne tik šūkis – sumanymai, tikslai ir projektai taip pat buvo ambicingi. Bet pamatuoti, išanalizuoti, apskaičiuoti.
2000-ieji Druskininkuose
2000-aisiais Druskininkai buvo išsikvėpęs kurortas. Įmonių bankrotai, daugiau kaip 33 proc. siekęs nedarbas, ištuštėjusios sanatorijos.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1991-aisiais, vietos savivaldos rinkimus kurorte laimėdavo dešiniosios politinės jėgos: konservatoriai ir krikščionys demokratai. Artėjant 2000-ųjų savivaldos rinkimams, Lietuvos demokratinės darbo partijos, vėliau tapusios socialdemokratų partija, atstovai į savo sąrašą panoro įtraukti tuometį bendrovės „Hesona“ direktorių R. Malinauską, jokiai partijai nepriklausiusį ir sėkmingai versle dirbusį automobilių sporto meistrą, triskart Pabaltijo čempioną.
„Politika manęs nedomino, sutikau vos ne juokais ir nė nemaniau, kad galėčiau būti išrinktas – socialdemokratai tuo metu Druskininkuose laimėdavo po 2-3 vietas, o aš buvau įrašytas 6 numeriu“, – prisimena R. Malinauskas.
Bet reitinguodami, rinkėjai jį kilstelėjo iš 6 į pirmą vietą, o partija, laimėjusi šešias vietas, žmonių pasitikėjimo sulaukusiam verslininkui pradėjo primygtinai siūlyti kandidatuoti į mero pareigas. Kandidatai buvo du. Savivaldybės tarybos dauguma balsavo už R. Malinauską.
Jis prisipažįsta: tapus meru, didžiausiu pirmų dienų iššūkiu buvo nenuspėjami politiniai užkulisiai, pilni intrigų, nepasitikėjimo, tuščių asmeninių ambicijų.
Tokiame fone reikėjo formuoti komandą ir rūpintis miesto, kuriame, visi pripažino ir matė, situacija buvo labai prasta, reikalais.
„Pirmieji trys mėnesiai buvo išties sunkūs“, – prisimena R. Malinauskas, per tuos tris mėnesius sugebėjęs rasti bendrą kalbą su politiniais priešininkais ir sutelkti visus bendram darbui po vienos, niekur oficialiai neregistruotos partijos – Druskininkų partijos – vėliava.
– Kokiais patarimais ir patirtimi su Jumis, žmogumi į savivaldą atėjusiu iš verslo, dalijosi tuomečiai vietos politikai, ankstesni vadovai? Kokios pagalbos sulaukėte?
– Pradėjęs dirbti, gavau kelis buvusios valdžios patarimus: ką reikia atleisti iš darbo savivaldybėje, kaip atsikratyti miesto ligonine, kurios padėtis tuo metu buvo labai sunki. Sakė: atiduok ligoninę Alytui ir neturėsi galvos skausmo. Trečiasis pamokymas buvo, kaip važiuoti į ligonių kasas prašyti pinigų.
Deja, nebuvo nė vieno patarimo, kokie Druskininkai turėtų būti rytoj, nebuvo patarimų apie objektus, nepriklausančius miestui. Nebuvo nė vieno patarimo ir apie tai, kas iš tuometės valdžios Seime ir Vyriausybėje galėtų padėti miestui.
Dideliu autoritetu, patarėju, žmogumi, niekada neatsisakiusiu padėti, buvo šviesios atminties profesorius Justinas Karosas. Su dėkingumu lenkiu galvą už jo gyvenimišką ir politinę patirtį, gerą aurą ir „politinį svorį“.
– Tai, kas Druskininkuose padaryta per 20 metų, šiandien mato visi. O kokie buvo tie pirmieji žingsniai, veiksmai, kurių ėmėtės, kad viskas pradėtų judėti būtent ta kryptimi?
– Pirmas uždavinys buvo pakeisti miesto valdžios požiūrį į miestą. Įtikinti, kad jeigu objektas – nesvarbu koks, privatus ar ne – yra mūsų mieste, tai jau yra miesto reikalas. Mes turime padėti jam stotis ant kojų ir veikti.
Tuo metu ant bankroto ribos buvo beveik visos kurorto įstaigos: komunalinis ūkis, šilumos tinklai, vandens tiekimo įmonė vos gyvavo.
Viskas, kas buvo mieste, arba jau užsidarinėjo, arba uždaryta, arba turėjo užsidaryti. Bankrutuojanti sanatorija „Vilnius“ priklausė Alytaus apskričiai. Sulaukiau apskrities viršininko skambučio: arba ją pasiimate, arba uždarom. Kad nebūtų „galvos skausmo“ – nėra objekto, nėra problemos. Tas pats su sanatorija „Saulutė“ bei K. Dineikos parku. Ačiū žmonėms, kurie ėjo į piketus, kad jis nebūtų išprivatizuotas. Gal šiandien ten turėtume ten privačių namų kvartalą?
Pirmasis objektas, kurį teko perimti Savivaldybės žinion, buvo miesto gydyklos. Iki tapau meru, net nebuvau jose buvęs. Perėmus, reikėjo rengti projektus, gauti finansavimą, atstatyti gydyklas.
– Vienu pirmųjų objektų, kurio būtinumą teko ginti ir prieš šalies prezidentą Valdą Adamkų, buvo degalinės statyba.
– Daugelis turbūt jau nė nebeprisimena, kaip atrodė Gardino gatvėje nuo sovietmečio likusi degalinė, kurioje kuras buvo pilstomas vos ne kibirais, pilant prabėgdavo „pro šoną“.
Naujos degalinės statybos sutartis buvo pasirašyta dar ankstesnės valdžios. Tam projektui pritariau visu šimtu procentų.
Bet degalinės statyba sulaukė didžiulio pasipriešinimo, buvo statomi kryžiai, savo poziciją išsakė net prezidentas V. Adamkus. Man, kaip merui, buvo didžiulis iššūkis ginti šį projektą prieš Prezidentą.
Kodėl aš taip kovojau už tą degalinę? Kai visa miesto infrastruktūra buvo baisesnė nei baisi, ta degalinė prie pagrindinio įvažiavimo į miestą asocijavosi su šiuolaikiškais įvažiavimo į kurortą vartais. Keliolika ten augusių pušelių turėjo būti paaukotos tam projektui. Ir šiandien pasisakyčiau lygiai taip pat, kaip ir tada.
Šiandien žinome, kas tuos kryžius užsakė, kiek ir kas sumokėjo už jų pastatymą, kas agitavo priešintis. Smagu, kad po kelerių metų tie, kurie nepritarė, užėję į kabinetą atsiprašė, kad buvo suklaidinti, spaudė ranką ir dėkojo, kad nepasidavėme.
– Nepasiduoti teko ir kovojant už naują kurorto viziją. Iki tol buvo įsigalėjusi nuomonė, kad Druskininkai yra gydomasis kurortas, o Jūs užsimojote kurti pramoginius objektus?
– Priešinausi nusistovėjusiai nuostatai, kad į Druskininkus turi važiuoti ligoniai, kuriems reikalingas gydymas, o norintys derinti poilsį ir pramogas turi važiuoti kitur. Reikėjo įtikinti, kad gydymuisi į Ligonių kasų finansuojamą vietą ar net savo lėšomis už sanatorines paslaugas mokantis žmogus neišleis tiek pinigų, kiek jų reikėtų kurortui išgyventi.
Turizmas tuo metu buvo miręs, lankytinų objektų nebuvo. Tad pirmiausia įvertinome Druskininkų silpnąsias ir stipriąsias puses. Tikrai buvo stipriųjų pusių: patirtis, žinomumas, specialistai. Juk viena iš svarbiausių vertybių – tai Druskininkų žmonės, didžiulis jų potencialas.
Turėjome sukurti miesto-kurorto viziją, kad Druskininkai turi vystytis ne tik kaip sanatorinis, bet ir pramogas, sportinį turizmą, kultūrines pramogas siūlantis kurortas. Viskas turi veikti kaip vieninga sistema: visi objektai, visa infrastruktūra dirba po Druskininkų vėliava. Džiaugiuosi, kad mes nesustojome, ėjome pirmyn. Per 20 metų pasiekti rodikliai, manau, kalba patys už save.
– Dauguma projektų, kurių ėmėtės ir kartu su savo komanda įgyvendinote, buvo išskirtiniai, iš pradžių net šokiruojantys ir kėlę abejonių, kad jie gali būti įgyvendinti čia, Druskininkuose. Ar yra objektas, kurį išskirtumėte kaip ypatingai svarbų visam miestui, įstrigusį Jums pačiam?
– Išskirti negaliu nė vieno projekto. Gydyklas, Vandens parką, slidinėjimo trasas, keltuvus įrengėme, dujotiekį iš Baltarusijos nutiesėme. Nuogąstavome, kad privatizavus Komunalinį ūkį, niekas neteiks paslaugų, todėl įkūrėme biudžetinę įstaigą Paslaugų ūkį, kuris šiandien atlieka labai daug reikalingų darbų. Vandentiekis tiekia bene pigiausią vandenį Lietuvoje. Kalbėta, kad nereikėjo išnuomoti šilumos tinklų, bet jų tada nepraradome, nors bankas buvo pareiškęs, kad arba per tris mėnesius atsiranda savininkas, padengiantis visas skolas, arba jie bus parduoti aukcione.
2018 metais R. Malinauskas atsiėmė Druskininkų savivaldybei skirtą „Auksinių krivūlių“ apdovanojimą „Už proveržį energetikoje“/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Atvirai pasakius, aš pats neįsivaizdavau, kad daugelis projektų vystysis taip gerai. Žinojau, kad reikia daryti, tikėjau, kad bus gerai, bet tokio gero rezultato nesitikėjau.
2005 m. sausio 25-oji, diena, kai buvo susprogdintas buvusių fizioterapijos gydyklų vandens bokštas/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Kad ir tas pats Vandens parkas. Jo įrengimas buvo mano svajonė dar nuo verslo laikų. Pradėjus pristatinėti ir pasakoti, kuo jis galėtų būti naudingas Druskininkams, iš daugumos Tarybos narių akių supratau, kad žmonės tiesiog nėra buvę ir nesupranta, apie ką kalbu. Sėdom su visa taryba, administracijos vadovais į autobusą, nuvažiavome į Vokietijos vandens parkus.
Kai paskelbėm Vandens parko projekto konkursą, į Europos vandens parkus reikėjo vežti architektus. Aplankęs trečią vandens parką, vienas architektų pažadėjo kardinaliai pakeisti savo pasiūlymus. Ir pagaliau buvo suprojektuotas toks vandens parkas, kokį turime šiandien.
Ir tuo metu, kai 70-80 procentų Europos vandens parkų yra dotuojami, mūsiškis šiandien ne tik investuoja, tvarkosi ir atsinaujina, bet dar ir Savivaldybei paskutiniais metais moka po milijoną eurų dividendų, už kuriuos mes statome Kultūros centrą.
2004 m. rugsėjo 1d. vyko renovuotos Leipalingio mokyklos atidarymo iškilmėse simbolinę atidarymo juostelę perkirpo Prezidentas V. Adamkus ir Druskininkų savivaldybės meras R. Malinauskas/Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Mere, per tuos 20 metų Druskininkai tapo pasaulinio lygio kurortu. Jūs buvote pripažintas geriausiu šalies meru, pelnėte aukščiausius apdovanojimus, buvo metas, kai viešojoje erdvėje sklandė frazės, kad tokius merus, kaip Malinauskas, reikia klonuoti. O po to atėjo metas, kai prasidėjo puolimas, maišymas su žeme. Kas čia, Jūsų manymu, įvyko?
– Aš manau, kad visą šitą purvo pylimą ant Druskininkų ir ant manęs asmeniškai užsakė Druskininkų liberalai su Juozu Šarkumi ir Valdu Trinkūnu priešakyje, kartu su bendrapartiečiais Eligijumi Masiuliu, Vitalijumi Gailiumi, Generaline prokuratūra bei joje dirbančiais neskaidriais prokurorais ir Prezidentūra. Visi kanalai, visi asmenys yra žinomi.
Parašas ant istorinio dokumento – tądien buvo įkasta Druskininkų vandens parko statybų pradžią žyminti kapsulė/Laimos Rekevičienės nuotrauka
Šitos keletą metų besitęsiančios „legendos“, man kainavo nemažai nervų ir sveikatos, bet neprarandu vilties, kad viskas anksčiau ar vėliau išlįs į dienos šviesą. Padarysiu viską, kas įmanoma.
Kiek dar daug gero Druskininkams kartu su visa komanda – nes gero darbo be jos neįsivaizduoju – būtume padarę per tuos dešimt metų, jeigu nebūtume švaistę laiko ir energijos šitiems bereikalingiems karams, persekiojimams, atsiliepimų į skundus rašymui. Tam reikėjo aukoti ne dienas, o savaites ir mėnesius.
16 metų vadovavau Lietuvos savivaldybių asociacijai, buvau vienas socialdemokratų partijos pirmininko pavaduotojų, daug kur buvau minimas gerąja prasme. Bet kažkam tai nepatiko. Pradėjo trypti.
Visa tai atlaikyti man labiausia padeda žmonės, kurie manimi pasitiki net ir po dešimties ne tik vietinių „veikėjų“, bet ir už didelius pinigus užsakytų kai kurių žiniasklaidos priemonių purvo pylimo metų. Kai po viso to druskininkiečiai jau pirmajame rinkimų ture tau atiduoda 70 procentų savo balsų, dar kartą supranti, kad jie – mąstantys, suprantantys ir situaciją blaiviai vertinantys žmonės, kuriems lenkiuosi ir sakau nuoširdų AČIŪ.
– Kokias planais ir svajonėmis gyvenate šiuo metu?
– Didžiausia svajonė – užbaigti kultūros kongresų rūmus. Tai leistų Druskininkams dar aukščiau pakelti savo kartelę. Norisi surasti šeimininką „Nemunui“.
Jau praktiškai buvo sutarta, kad mieste atsiras helio balionas, kuris kels žmones į poros šimtų metrų aukštį, buvo kalbama su dar keliais panašių pramogų paslaugų tiekėjais. Deja, paskutinės dienos sujaukė visus mūsų planus.Šiandien reikia išlaukti ir išgyventi.
Aš pats gyvenu didžiulėje dviprasmybėje. 20 metų kviečiau ir dariau viską, kad žmonės važiuotų į Druskininkus. Norėjau matyti pilnas mūsų kurorto gatves, užpildytas sanatorijas, kavines. Šiandien prašau: žmonės, nevažiuokit į Druskininkus. Neikit į gatves. Palaukim. Ištverkim. Aš jums pažadu: kai tik gausim žinią, kad karantinas baigėsi, kitos dienos 12 valandą Druskininkai bus atidaryti.
Mes būsime čia ir lauksime jūsų, užtikrindami, kad būsite saugūs.