Druskininkai 2000-2002 metais: teritorijų reforma ir gydyklų perėmimas į savivaldos rankas

2000-aisiais, po teritorinės reformos, prie Druskininkų miesto buvo prijungtos Viečiūnų seniūnija, iki tol priklausiusi Varėnos rajonui, ir Leipalingio seniūnija, iki tol buvusi Lazdijų rajono dalimi. Tad 2000-ųjų kovo 1-ąją dieną surengtuose rinkimuose jau dalyvavo ne tik Druskininkų miesto, bet ir Leipalingio bei Viečiūnų seniūnijų gyventojai.

Šie rinkimai – ypatingi keliais aspektais. Pirmą kartą nepriklausomos Lietuvos istorijoje gyventojai galėjo reitinguoti kandidatus – iki tol buvo galima balsuoti tik už pasirinktą sąrašą, o į Tarybą patekdavo pačių partijų išreitinguoti politikai. Ir pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo Druskininkuose dešinieji triuškinančiai pralaimėjo rinkimus – daugiausia balsų surinko Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) ir Lietuvos centro sąjunga.

2000 m. kovo 1 dieną Druskininkų savivaldybės Tarybos rinkimų rezultatai

2000-ųjų rinkimuose daugiausia druskininkiečių balsavo už Lietuvos demokratinėsi darbo partijos sąraše buvusį Ričardą Malinauską, kuris iš 4 vietos partijos sąraše pakilo į pirmąją. R. Malinauskas Tarybos sprendimu, 2000 metais balandžio 7 dieną stojo prie Druskininkų kurorto vairo. Mero pavaduotoja išrinkta Kristina Miškinienė.

Nors ši Tarybos kadencija truko tik trejus metus (vėliau nuspręsta kadencijas ilginti iki 4 metų), ji jau pažymėta pirmaisiais Druskininkams reikšmingais pokyčiais.

Druskininkų savivaldybės taryba: 2000–2003 m. kadencija

Pradžia nebuvo lengva. Politikus prie bendro stalo pavyko susodinti tik po 3 mėnesių karštų ir įtemptų diskusijų. Nugesinus kai kurių asmenines ambicijas, buvo pradėta kalbėti apie Druskininkų ateitį ir perspektyvas. Buvo įvertintas kurorto potencialas, privalumai, infrastruktūros būklė – pastaroji buvo labai skurdi. Dauguma laikėsi nuomonės, kad svarbiausia gauti kuo didesnį Ligonių kasų finansavimą, o apie tai, kad į Druskininkus gali atvažiuoti komerciniai turistai ne gydytis, o leisti laisvalaikį, niekas net negalvojo. Bet Druskininkai negalėjo būti priklausomi vien tik nuo Ligonių kasų – buvo būtina joms pradėti ieškoti alternatyvų.

Nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kurortų plėtros politika valstybės mastu nebuvo formuojama. Druskininkų savivaldybės pastangomis 2001 m., įstatymais buvo įteisintas kurorto statusas.

Jau 2001-aisiais buvo pradėta kurti Druskininkų plėtros vizija, kad šalia gydymo atsirastų ir platesnis paslaugų spektras:

2000-aisiais išrinkti Tarybos nariai ir Savivaldybės vadovai susidūrė ne tik su kurorto atgaivinimo iššūkiais. Jų laukė ir daug neišspręstų ūkinių klausimų, nes kurortas buvo praradęs savo veidą. Pačioje kurorto širdyje, buvusio restorano „Astra“ patalpose, Vilniaus alėjoje, verslininkai buvo sugalvoję įsteigti vaikų globos namus. Kurorto centre, šalia cerkvės žiedo, buvusiame vasaros stikliniame restorane „Dainava“, įkurtas mineralinio vandens pilstymo cechas, į kurį nuolat važiavo krovininiai sunkvežimiai. Šalia Vilniaus alėjos buvo pradėta prekiauti naudotais automobiliais.

Didžiausi to meto iššūkiai – ant bankroto ribos balansavę miesto šilumos tinklai, autobusų parkas, komunalinis ūkis, gydyklos, skolų šleifą turėjusios didžiosios sanatorijos – „Vilnius“, „Lietuva“, „Saulutė“.

Daug sunkių sprendimų laukė, prijungus kaimiškąsias teritorijas. Apie tai, kad bus vykdoma teritorinė reforma, buvo kalbama keletą metų. Todėl nei į Leipalingio, nei į Viečiūnų seniūnijas niekas neinvestavo – prie Druskininkų jos buvo prijungtos labai apleistos. O prieš pat reformos įgyvendinimą į Viečiūnus buvo atkelta nemažai rizikos šeimų iš Varėnos rajono. Prijungus šias dvi kaimiškąsias teritorijas prie Druskininkų miesto, ir taip didelė bedarbystė dar labiau išaugo.

Prieš teritorinę reformą Valstybė privatizavo „Drobės“ fabriką su Viečiūnų filialu. Miestelį prijungus prie Druskininkų, išaiškėjo visos problemos. Buvo planuojama visus įrenginius išvežti, o žmones – atleisti. Uždarius fabriką, kilo krizė, daug pykčių ir nepasitenkinimo. Druskininkų savivaldybė kreipėsi į ministerijas, ieškojo pagalbos valstybės lygiu ir pasiekė, kad fabrikas būtų išpirktas.

Tuo metu ypač opūs klausimai šiandien gali kelti juoką. Vienas iš svarbiausių uždavinių – kaip aprūpinti Leipalingio ir Viečiūnų gyventojus karštu vandeniu visus metus, nes šiltuoju sezonu karšto vandens tiekimas būdavo nutraukiamas. Kainos buvo itin didelės, Savivaldybei teko jas iš dalies padengti, lengvinant gyventojams finansinę naštą.

Vienas svarbiausių žingsnių, kurio ėmėsi valdžia, – bankrutavusių miesto gydyklų atgaivinimas.

Tie, kuriems teko lankytis to meto gydyklose, vienbalsiai pasakoja, kad skurdi pastato išorė atrodė palyginti gražiai su tuo, kaip atrodė pastato vidus. Ten viskas buvo supeliję, sienos ištrupėjusios, plytelės iškritusios, kai kur per stogą lašėjo vanduo.

Buvo nueitas ilgas ir sunkus kelias, kad būtų perimta pastato nuosavybė. Iš pradžių niekas netikėjo, kad pastatą perimti norima, turint gerų ketinimų jį sutvarkyti. Daugelis galvojo, kad norima pasipelnyti ir gydyklas privatizuoti. Galiausiai po daugelio atkaklių bandymų įtikinti Sveikatos apsaugos ministeriją ir Vyriausybę, kad tikslas yra miesto gerovė, 2001 m. Vyriausybės nutarimu gydyklos pastato nuosavybės teisė buvo perduota Druskininkų savivaldybei ir įsteigta VšĮ Druskininkų gydykla.

Nedelsiant, buvo pradėti projektavimo darbai senajai purvo gydyklai rekonstruoti, o 2002 m. vasarį prasidėjo pastato rekonstrukcija. Į šią rekonstrukciją iš viso buvo investuota apie 2,3 mln. eurų.

2001-aisiais metais buvo priimtas vienas reikšmingiausių sprendimų dėl dabartinio Vandens parko. Druskininkų savivaldybės taryba, atsižvelgusi į kurorto infrastruktūrą, ilgametes tradicijas ir kitus svarbius veiksnius, priėmė sprendimą išsaugoti buvusių Fizioterapijos gydyklų pastatą (ten anksčiau buvo atliekamos gydyklų vandens procedūros) ir pradėti Vandens pramogų parko projektą.

Šie metai buvo reikšmingi Druskininkams ir kaip sportininkų pamėgtam miestui. 2001 m. įsteigtas šiuolaikiškas Druskininkų sporto centras su keturių šimtų vietų sale žiūrovams. Tam, kad Druskininkai turėtų šį objektą, savivaldybės specialistai ne vieną mėnesį vedė derybas dėl apleisto pastato išpirkimo – buvę savininkai jame norėjo įrengti butus.

Šiandien visi svarbiausi Druskininkų renginiai vyksta Pramogų aikštėje. Bet nemaža dalis druskininkiečių tikriausiai dar pamena laikus, kai didieji miesto renginiai vykdavo priešais tuometinę universalinę parduotuvę „Raigardas“ (dabar – didžioji „Maxima“) esančiame skvere, kuris tada buvo tiesiog pieva.

2002-aisiais metais buvo nuspręsta ieškoti kultūriniams renginiams tinkamesnės ir patogesnės vietos. Druskininkų savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kuriuo nutarė masiniams renginiams pritaikyti Vilniaus al. 24 esantį pastatą, jame įrengti lauko sceną ir sutvarkyti šalia esančią aikštę. Atsižvelgus į masinių renginių infrastruktūros poreikį, buvo pradėti rekonstrukcijos darbai. Tuo metu savivaldybėje dirbę žmonės pasakoja, kad tuometis miesto dailininkas, šiandien itin aktyviai kritikuojantis Druskininkų plėtrą, aršiai siūlė nelogišką sprendimą – atskirą sceną pastatyti priešais Druskininkų senąsias gydyklas. Jei ši jo vizija būtų įgyvendinta, šiandien kurorto širdyje riogsotų monstras.

Kas įvyko Druskininkuose 2000-2002 m.?

2000 m. Druskininkų savivaldybė suskirstyta į Druskininkų miestą, Leipalingio ir Viečiūnų seniūnijas

2000 m. Įvyko tarptautinis jaunųjų pianistų ir kamerinių ansamblių festivalis „Muzika be sienų“ (vyksta iki šiol)

2000 m. Atidarytas Kauno kolegijos skyrius, kuriame buvo dėstoma  turizmo ir viešbučių administravimo studijų programa

2001 m. Druskininkų gydyklos pastato nuosavybė perduota Druskininkų savivaldybei

2001 m. Įsteigta VšĮ Druskininkų Gydykla

2001 m. pradėta statyti „Statoil“ degalinė

2001 m. „Ryto“ vidurinė mokykla tapo gimnazija

2001 m. Duris atvėrė viešbutis „Regina“

2001 m. Atidarytas Druskininkų sporto centras

2001 m. Priimtas sprendimas dėl Vandens parko statybų Druskininkuose

2002 m. Rekonstruota pramogų aikštė ją pritaikant masiniams renginiams

2000-aisiais Druskininkų infrastruktūra buvo labai skurdi/Druskininkų savivaldybės archyvo ir Laimos Rekevičienės nuotraukos

Rimantas Žūkas: 2000-2003 m. kadencijos Tarybos narys: „2000-ieji buvo sunkūs metai. Susirinko ir nauja Taryba, žmonės, naujos partijos, papūtė kiti vėjai. Buvau Naujosios sąjungos narys, pradėjus darbus, viskas buvo nauja. Druskininkai, juk ne paslaptis, buvo apytuštis kurortas. Poilsiautojai atvykdavo į nerenovuotas sanatorijas, matydavo neatnaujintą miesto infrastruktūrą. Reikėjo atrasti būdus, kaip prikelti kurortą intensyviam ir klestinčiam gyvenimui. Jėgų, motyvacijos ir užmojų turėjome daugybę.

Tarybos darbų pradžia prasidėjo mero rinkimu. Puikiai prisimenu, kaip aušo toji diena. Tuo metu Taryboje buvo Centro, Naujoji, Socialdemokratų, Moterų, Konservatorių partijos. Šešis mandatus buvo laimėję socialdemokratai, kitus šešis – Centro partija, tris – Naujoji sąjunga.

Prisipažinsiu, buvo spaudimas palaikyti Centro partiją. Bet mes su kolega, gydytoju Stasiu Kavaliausku turėjome savo nuomonę. Abu galvojome, kad Ričardas Malinauskas bus puikus lyderis ir tinkamiausia kandidatūra, vesianti komandą į šviesesnį rytojų. Nepaklausę, savo lemiamus du balsus atidavėme pasirinktam žmogui, kuriuo labai tikėjome, – R. Malinauskui. Žinoma, tuo metu gavau daug pylos, bet kaip ir anuomet, taip ir dabar manau, kad pasirinkimas buvo puikus. Tuomet prasidėjo darbai dėl miesto gerovės ir klestėjimo: „Statoil“ degalinės statyba, kuri sukėlė daug triukšmo ir priešgyniavimo, iššaukė piketų bangą.  Tačiau vis tiek į Druskininkus įleidome Europos standartus atitinkančią kolonėlę. Nuo 2001 m. prasidėjo sanatorijų renovacijos, ieškojome ir radome investuotojų, prasidėjo miesto gražinimo ir tvarkymo darbai. Tarybos posėdžio metu, bandydami pritraukti naujus verslo subjektus, įmones priėmėme nutarimus, lengvatas verslininkams: nekilnojamojo turto, žemės nuomos ir kitus mokesčius geromis sąlygomis. Kiekvienas teikėme daug pasiūlymų, turėjome vizijų ir minčių, kurias norėjome realizuoti. Prisimenu, kaip įėjau į mero kabinetą, nešinas uždarų slidinėjimo trasų Norvegijoje lankstinuku. Buvo labai sunkus darbas, tačiau jau užčiuopėme ir matėme perspektyvas kelti miestą naujam gyvenimui. Pradėjome kurti, ieškojome, atradome, sunkiai dirbome, bet matome šiandienos rezultatą – europinį kurortą“.

Vytautas Andruškevičius, 2000-2003 m. kadencijos Tarybos narys: „Niekam ne paslaptis, kad 2000 m. buvo tik paties atgimimo laikas, mąstėme, ką galima padaryti, kad miestas pradėtų atsigauti ir traukti norinčius į jį atvykti, poilsiauti, būti. Džiaugiuosi, kad buvo produktyvi ir labai stipri komanda, kuri siekė bendrų tikslų, protingų sprendimų priėmimo ir realiai žiūrėjo į esamą situaciją. Buvo labai svarbu, kad mumis patikėtų verslo aplinka, atsirastų investuotojų. Vieni esminių ir pagreitį miesto gerovei plėsti įgavusių darbų – Druskininkų Sporto centro atsiradimas, Druskininkų gydyklų renovavimas, paverčiant jas šiuolaikiška, aukštos kokybės sveikatinimo paslaugas teikiančia vieta, Druskininkų sanatorijų atnaujinimas. Vykome į užsienio keliones, mąstydami, kaip ir ką galima pritaikyti mūsų gražiame kurorte. Juk užsieniečiai mums nieko nežadėjo ir nieko nedalijo, viską reikėjo pasiekti juodu darbu. Nebuvome Europos Sąjungos nariai, negalėjome pasinaudoti fondų paramomis ar gauti papildomų investicijų. Neturėjome poilsiautojų, nebuvo investicijų, vyravo kitokia, nei šiuo metu, bankų politika. Buvo užburtas ratas, iš kurio reikėjo kuo skubiau išeiti. Be vietinės iniciatyvos tai sunkiai būtų pavykę padaryti.  Ridenome didelį riedulį, kurį sėkmingai kitų kadencijų metu užstūmėme ant klestinčio kalno viršūnės“.

Vida Kašėtienė, 2000-2003 m. kadencijos Tarybos narė: „2000 metus pradėjome mūsų gražaus kurorto sąstingiu: visur buvo tamsu, užtemdyti sanatorijų langai, nevyko gyvenimas. Į didžiąją politiką patekau pirmą kartą, buvau Moterų partijos narė, o druskininkiečiai pasitikėjo ir mane išrinko. Žinoma, buvo labai įdomu, rinkome žmones eiti tam tikras aukštas pareigas, vyko komitetų, mero rinkimai. Ilgai prisiminsiu mūsų visų sutelktą darbą, vienybę. Dirbome iki vėlumos. Tiesiog išnyko partiškumas, visi susitelkė bendram ir sunkiam darbui – miesto atgaivinimui, gražinimui, norėjosi gerinti žmonių gyvenimo kokybę, kurti darbo vietas. Pirmas atidarytas objektas – garsioji degalinė „Statoil“, atnešusi tikrą proveržį. Ji buvo lyg pirma vizitinė kortelė, kad galime padaryti, nugalėti ir eiti toliau. Tarybos nutarimu buvo priimtas sprendimas daryti nuolaidas verslininkams, perimant nenaudojamus objektus už simbolinę kainą. Vyko privatizacija, po truputį pradėjo atsigauti sanatorijos, miesto gyvenimas, atidarius Sporto centrą piešėme gražias perspektyvas miesto jaunimo užimtumui, norėjome pritraukti Respublikos ir iš kitų šalių sportininkus, kad vyktų judėjimas, būtų lėšų.

Džiaugiuosi tokiu šauniu ir operatyviu visų Tarybos narių, Savivaldybės darbuotojų darbu. Dažnas dirbo, neskaičiuodamas darbo valandų, visi tobulėjo, mokėsi.“