Kartais vienintelis aplankantis žmogus būna lankomosios priežiūros darbuotojas

Būna, gyvenimas taip susiklosto, kad, sulaukę senatvės ar ištikti įvairių negandų, žmonės nebegali patys pasirūpinti savimi ir gyventi orų gyvenimą. Kartais, nutikus nelaimei, išgyvenant krizes, susidūrus su įvairiomis problemomis, pagalbos jie sulaukia ne iš šeimos narių ar artimiausios bendruomenės, kaip, regis, buvo įprasta per amžius, o iš socialinių darbuotojų. Jie kartais ir būna tie vieninteliai, kurie užsuka, atneša maisto ar vaistų, išklauso ir atjaučia. Šie žmonės kasdien dirba daug ištvermės ir atsakomybės reikalaujantį sunkų darbą, kuris ne visuomet yra visuomenės pastebimas.

Druskininkų savivaldybėje žmones, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, aplanko Socialinių paslaugų centro pagalbos į namus skyriaus darbuotojai: E. Remeikienė, J. Čepanauskienė, M. Jarašienė, vairuotojas-lankomosios priežiūros darbuotojas K. Kaupinis, S. Brazinskienė, J. Otkolienė, D. Četrauskienė, o pirmiausia su jais bendrauja socialinė darbuotoja B. Salickienė/Laimos Rekevičienės nuotrauka

Druskininkų savivaldybėje žmones, kuriems reikalingos socialinės paslaugos, aplanko Socialinių paslaugų centro pagalbos į namus skyriaus darbuotojai: Danutė Četrauskienė, Snieguolė Brazinskienė, Julija Otkolienė, Janina Čepanauskienė, Milda Jarašienė, Edita Remeikienė ir vairuotojas-lankomosios priežiūros darbuotojas Kęstutis Kaupinis. Socialinių paslaugų gavėjų pastaraisiais metais šiek tiek padaugėjo ir dabar yra apie 85.

Matydamas, kad dėl ligos ar senatvės nebesugeba vienas susitvarkyti savo buities ir jam reikia pagalbos, prašymą dėl socialinių paslaugų teikimo gali parašyti pats žmogus, jo artimieji ar net kaimynai. Pagalbos į namus skyriaus socialinė darbuotoja Birutė Salickienė nuvyksta pas žmogų, įvertina situaciją ir paslaugų poreikį. Ji informuoja, kad lankomosios priežiūros darbuotojai suteiks tik būtinąsias asmens higienos ir priežiūros, pagalbos buityje paslaugas, aprūpins produktais ir vaistais, pagelbės, ruošiant maistą ar atliekant kitus kasdienius darbus.

Nors socialinės srities darbuotojai pirmiausia turi pasirūpinti, kad lankomas žmogus gautų maisto, laiku sulauktų vaistų, būtų bent jau nuvalytos dulkės, pasitaiko žmonių, kurie įsivaizduoja, kad šie darbuotojai turėtų atlikti visus namų ruošos darbus, kokių tik jie pageidautų, tarkime, preciziškai sutvarkyti namus, išblizginti langus ar nuplauti buto sienas. Kaip sakė socialinė darbuotoja B. Salickienė, kartais lankomosios priežiūros darbuotojai padaro daugiau, nei jiems priklauso.

– Kokios lankomosios priežiūros darbuotojo funkcijos? Ko iš jo žmonės galėtų tikėtis?

– Kiekvienas žmogus skirtingas. O kai sulaukia senatvės ar jį užpuola ligos ar negalia, sunku būna susigyventi su įprasto socialinio statuso pasikeitimu. Todėl socialinės srities darbuotojams pirmiausia reikia stengtis tokius žmones suprasti ir jiems pagelbėti ne tik susitvarkyti buityje, bet ir išklausyti, pabendrauti. Seni ir ligoti žmonės reikalauja dėmesio. O lankomosios priežiūros darbuotojai dažnukart būna tie vieninteliai, kurie juos aplanko.

– O kokios yra pagalbos į namus paslaugos?

– Lankomosios priežiūros darbuotojai gali nupirkti maisto produktų– iki 7 kilogramų – ar vaistų artimiausioje parduotuvėje ir vaistinėje. Jie pagelbės, ruošiant maistą – pašildys ir patieks pusgaminius ar pagamintą maistą, suteps sumuštinių, išvirs sriubos, košių ar kiaušinių, iškeps blynų ar kiaušinienės, atneš karšto maisto.

Socialinės srities darbuotojai pagelbės buityje ir namų ruošoje – nupirks asmens naudojimo ar pramoninių prekių, paklos lovą, pakeis patalynę, sutvarkys patalpas. Jeigu žmogus gyvena vienas, jį lankantis darbuotojas gali dalinai sutvarkyti butą – nuvalys dulkes nuo baldų ir palangių, iššluos ir išplaus grindis, dulkių siurbliu išvalys kilimą ir kita.

Lankomosios priežiūros darbuotojai nupirks medikamentų, pakvies gydytoją, palydės lankomą žmogų į sveikatos priežiūros įstaigą Druskininkų mieste. Jeigu žmogus negali ten nuvykti dėl sveikatos būklės, darbuotojas tarpininkaus, įsigyjant vaistų.

Šie darbuotojai pagelbės, nudirbant ūkio darbus, organizuojant prietaisų remontą, avalynės ir drabužių taisymą. Taip pat jie gali organizuoti – bet ne dirbti patys – malkų pirkimą ir supjovimą, kito kuro įsigijimą,  atnešti malkų ar kito kuro – iki 7 kilogramų vienu kartu, iškūrenti krosnį, išnešti pelenus. Jeigu nėra vandentiekio, vienu kartu gali atnešti iki 7 litrų vandens, nukasti sniegą nuo tako malkoms ir vandeniui atsinešti.

Esant reikalui, lankomosios priežiūros darbuotojai atstovaus žmonėms, tvarkant dokumentus ir pažymas įstaigose, užpildys knygeles, paskaičiuos ir sumokės mokesčius.

Pagrindinis šių darbuotojų tikslas – padėti išgyventi žmogui, kad nenukentėtų jo sveikata ir jis pats galėtų kuo ilgiau savarankiškai gyventi savo įprastoje aplinkoje. Ir iš tiesų, padedami lankomosios priežiūros darbuotojų, didžioji dauguma žmonių dar ilgai gali gyventi vieni.

Kita užduotis – įgalinti žmones išlaikyti socialinius įgūdžius. Tai tikrai sunki užduotis, nes dažnas senolis aptingsta ir pats nenori daryti vieno ar kito dalyko, žinodamas, kad tai už jį bus padaryta. Bet yra ir tokių, kurie namų ruošos darbus dirba kartu su darbuotojais, vieni kitiems padėdami.

Žmonės skirtingi. Vieni reikalauja ir to, kas net nepriklauso, o yra tokių, kurie tarsi ir varžosi paprašyti, nežino, kad gali sulaukti pagalbos. Yra ir tokių, kurie stengiasi taupyti, paslaugų atsisako arba jas sumažina, nors patys nesugeba savimi pasirūpinti.

– Bet daugumai žmonių lankomosios priežiūros darbuotojai tampa tarsi šeimos nariais?

– Šie darbuotojai tikrai jais rūpinasi tarsi šeimos nariais, išgyvena dėl jų bėdų, rūpinasi sveikata. Kartais būtent jie įvertina lankomo žmogaus fizinę būklę ir pataria, kad jiems reikėtų daugiau valandų priežiūrai, kad galėtų padėti susitvarkyti namų ruošoje.

Tarp žmonių, kuriems suteikiamos socialinės paslaugos, yra ir labai šviesių, geranoriškų žmonių. Ir jie patys, ir jų artimieji supranta ir įvertina, koks sunkus ir atsakingas yra socialinės srities darbuotojų darbas.

– Pagalbos į namus skyriaus darbuotojai, ko gero, patiria įvairių iššūkių?

– Socialiniams darbuotojams tenka dirbti su pažeidžiamais asmenimis, turinčiais neigiamų patirčių, ne visada geranoriškai priimančiais pagalbą. Nuo socialinės srities darbuotojo sugebėjimo užmegzti kontaktą ir pelnyti žmogaus pasitikėjimą priklauso jo teikiamos pagalbos efektyvumas.

Pasitaiko įvairių atvejų ir gana pavojingų situacijų. Ypač, kai seni žmonės gyvena su žalingų įpročių turinčiais vaikais. Šie, pasitaiko, terorizuoja tėvus lankančius darbuotojus, o šie vis tiek turi dirbti savo darbą, nes senukams padėti reikia.

Kartais pas žmones, kurie nesugeba patys susitvarkyti buityje, darbuotojai randa labai nešvarius namus, kuriuos tenka aptvarkyti. Pasitaiko, kad tenka ir ugniagesiams, ir policininkams skambinti, jei senolis durų neatsidaro. Sunkiausia, kai randame savo globojamus žmones jau mirusius.

Nors darbuotojai turėtų produktus ir vaistus pirkti arčiausiai namų esančioje vaistinėje ar parduotuvėje, prisirinkę reklaminių bukletų, senoliai kartais mėgina reikalauti, kad darbuotojai eitų ten, kur tuo metu siūloma kokia nors akcija… Kartais lankomi žmonės piktnaudžiauja darbuotojų gerumu.

Mūsų teikiama pagalba – labai skirtinga. Vienam užtenka tik maisto nupirkti, pats pasigamina. Kitam reikia ir pagaminti. Trečiam reikia padėti išsimaudyti, nes pats to nepajėgia padaryti.

Šis darbas reikalauja daug psichologinių jėgų. Reikia mokėti sveikai sureaguoti į neadekvačius priekaištus, kaltinimus vagyste, skundus ir panašiai. Bet visada mūsų darbuotojai parodo atjautą ir žmogiškumą, įdeda labai daug širdies, kad tik jų lankomiems žmonėms būtų geriau. Juk kiekvienas iš jų – gerbiamas ir mylimas žmonių, sugeba dirbti ir komandoje, ir vieni.

Lankomosios priežiūros darbuotojai daug bendrauja ir tarpusavyje, dalijasi patirtimi. Kartą per mėnesį, jau aštuntus metus dirbančios vadovės Birutės iniciatyva, organizuojami ir savęs stiprinimo susitikimai. Stengiamės pažinti paslaugų gavėjus, įvertinti jų poreikius ir norus, pretenzijas.

Socialinį darbą dirbti, ko gero, gali tik labai jautrūs, geranoriški ir labai atsakingi žmonės. Pas mus atėjo būtent tokie, kurie tam labai tinkami. Maža ir darbuotojų kaita. Žmonės myli ir vertina darbuotojus, o darbuotojai – savo lankomus žmones. O smagiausia, kai sulaukiame padėkos žodžių, šiltų įvertinimų.

Man atrodo, kad kartais mūsų lankomosios priežiūros darbuotojai būna ir tie vieninteliai žmonės, su kuriais jie gali išsikalbėti ar net vieninteliai juos lankantys. Kartais ir vietoje gyvenantys artimieji, paskendę darbų verpetuose, turintys savo šeimas, nespėja aplankyti. Būna ir tokių, kurie tiesiog neranda laikos seniems tėvams…

Šios lankomosios priežiūros darbuotojos paslaugas žmonėms, kuriems pagalba buvo gyvybiškai būtina, teikė ir karantino metu/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Nuo pat karantino pradžios paslaugos, tiesa, kitu tempu, bet buvo teikiamos?

– Vos išgirdę apie karantiną, viską pasiruošėme labai operatyviai. Paslaugos tuo metu, suderinus su artimaisiais, buvo tiekiamos 45 žmonėms, kuriems pagalba buvo gyvybiškai būtina. Ne visi darbuotojai ir patys galėjo dirbti.

Žaneta Liutikienė, Druskininkų savivaldybės Socialinių paslaugų centro direktorė: „Kadangi paslaugos teikiamos socialiai pažeistiems žmonėms, kurie yra netekę tam tikrų gebėjimų, gyvenimo įgūdžių, socialinės srities darbuotojai kitiems sunkiu metu tampa atraminiu tašku ir suteikia galimybę gyventi visavertį gyvenimą. Labai daug prisideda Savivaldybė. Kaip žinia, pats žmogus už paslaugas moka minimaliai, visa kita kompensuoja Savivaldybė ir suteikia jam galimybę gyventi oriai ir garbingai. Socialinių paslaugų gavėjai  turėtų žinoti, kad socialinės srities darbuotojai – tai ne namų tvarkytojai, valytojai, jie yra pagalbininkai.“

M. Jarašienė: „Būna labai malonu, kai pajunti, kad esi laukiama. Žmonės per karantiną labai mūsų pasiilgo. Kai ateinu, džiaugiasi, apsikabina. O ir pati pasiilgstu gyvo bendravimo su lankomais žmonėmis. Juk per karantiną tik maistą ar vaistus atnešdavome ir palikdavome prie durų. Daugelis lankomų žmonių man tampa labai artimi, tarsi šeimos nariai.

J. Čepanauskienė: „Labai širdį paglosto, kai žmonės pasiilgsta, padėkoja. Geras jausmas apima, kai gera jiems padarau. Manau, kad šis darbas – mano pašaukimas. Padėti žmogui, kuris pats jau nesugeba save prižiūrėti, tikrai nebūna sunku. O jausmas, kai jam padedi, nenusakomas.“

S. Brazinskienė: „Labai myliu savo darbą ir jį dirbdama jaučiu didelį malonumą. Kai pradidėjo karantinas, buvo kiek baisu, bet kartu ir žinojau, kad nuo manęs priklauso žmogus. Kai veždavau jiems maistą, pati jaučiau tikrą euforiją, galėdama padėti. Posakis – „į darbą, kaip į šventę“ – tikrai man tinka, nes aš kasdien taip einu dirbti. Ir žmonės pasitinka kaip šeimos narį, nori bendrauti. Kai ateini pas vienišą senelį, jis tau išsikalba apie viską. Jie yra lengvai pažeidžiami, jais reikia rūpintis.“

E. Remeikienė: „Žinoma, prisirišu prie savo lankomų žmonių. Visko darbe pasitaiko, bet seną žmogų visą laiką reikia priimti tokį, koks jis yra. Juk mes visi būsime seni, ir niekas nežino, kaip mums susiklostys gyvenimas. Jeigu dabar senų žmonių neprižiūri ar neturi galimybės to padaryti vaikai, tai mes galime jiems padėti.“

Parengė Laima Rekevičienė