Guoda Gedvilaitė: „Esu Čiurlionio miesto vaikas – groju Druskininkus pasauliui“

Šiais metais Druskininkai pasipuošė išskirtiniu Lietuvos kultūros sostinės vardu. Šio vardo ambasadore tapusi pianistė, tarptautinių scenų atlikėja ir pedagogė Guoda Gedvilaitė-Göhle sako, kad tai – ne titulas, o širdies jausmas, kurį ji su savimi nešiojasi jau daugybę metų.

Gimusi ir užaugusi Druskininkuose, Guoda jau tris dešimtmečius gyvena Vokietijos mieste Frankfurte prie Maino. Ji ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje garsina savo krašto vardą. Ir visada grįžta prie ištakų – į Druskininkus, kur gyveno ir kūrė Čiurlionis, į pušynus, į vaikystės namus, pradėjusius ją auginti ne tik pianistę, bet ir žmogų, norintį sugrąžinti savo miestui tai, ką iš jo gavo.

Druskininkų atributika šiais metais tapo nuolatine Guodos aprangos dalimi ir buvo skirti pranešti pasauliui, kad Druskininkai – pati geriausia vieta pasaulyje / Asmeninio archyvo nuotrauka

Šįkart su Guoda pasikalbėjome apie jos misiją būti tiltu tarp Lietuvos ir pasaulio. Ir apie tylų troškimą, kad Druskininkai būtų vieta, kurioje kiekvienas gali pajusti – čia gera gyventi!

– Guoda, ką Jums reiškia būti Druskininkų – Lietuvos kultūros sostinės – ambasadore?

– Man atrodo, kad tam, jog būtum savo gimtojo miesto ambasadore ir dirbtum šį darbą natūraliai, pirmiausia reikia tame mieste gimti, augti ir mylėti tą miestą visa širdimi…

Kai mokiausi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje ir savaitgaliais parvažiuodavau namo, kojos tiesiog pačios nunešdavo mane į Druskininkuose esančius Čiurlionių namus. Tada mane labai džiugindavo susitikimai su muziejaus direktoriumi, muziejaus siela – šviesaus atminimo Adelbertu Nedzelskiu. Kartą jis man papasakojo apie dabar jau pasaulinio žinomumo skulptorių Žaką Lipšicą.

Laiške skulptoriui Vladui Vildžiūnui Žakas Lipšicas rašė: „Čiurlionis buvo genijus, ir aš didžiuojuosi gimęs kaime, kurio žemę lietė jo kojos. Mūsų brangieji, nepamirštamieji Druskininkai…“

A. Nedzelskio pasakojimas apie skulptorių, kuris save vadino menininku iš Druskininkų, man taip patiko, kad nuo to laiko nusprendžiau – kur bebūčiau pasaulyje, visur ir aš būsiu menininkė iš Druskininkų.

Didelę dalį laiko praleidžiu Vokietijoje, ten vyksta mano pedagoginė veikla, koncertai ir susitikimai. Tai – itin tinkama erdvė kalbėti apie muziką apskritai, o ypač – apie lietuvišką muziką ir vietą, iš kurios esu kilusi, kurioje prasidėjo mano muzikinis kelias, – Druskininkus.

Kartais užsieniečiams būna nelengva ištarti mūsų miesto pavadinimą, tad aiškinu: Mozarto miestas yra Zalcburgas (Salzburg), o Čiurlionio – Druskininkai. Vokiškas žodis Salz reiškia „druska“, tad Drus-ki-nin-kai.

– Kaip Lietuvos kultūros sostinės ambasadorės statusas papildo Jūsų, kaip menininkės, misiją?

– O šią misiją iš tiesų aš vykdau jau daugybę metų. Ar su statusu, ar be  jo. Jau 30 metų gyvenu Vokietijoje, tačiau visuomet jaučiau, kad mano šaknys yra Druskininkuose. Pasvarstau, kaip gera, kad esu kilusi iš tokio nuostabaus miesto. Ir nesvarbu, kurioje pasaulio šalyje būnu – visuomet mintys ir širdis yra gimtuosiuose Druskininkuose.

Visur ir visada pasakoju apie Lietuvos perlą – savo mylimą gimtąjį miestą, kuriame gyvena talentingi ir grožį skleidžiantys žmonės.

Druskininkų atributika šiais metais tapo nuolatine mano aprangos dalimi – drabužiai Čiurlionio paveikslo motyvais, kepuraitė, suvenyrinis maišelis su Druskininkų pavadinimu, ženkliukai, užrašinės. Viskas buvo skirta vienam tikslui – pranešti pasauliui, kad Druskininkai – pati geriausia vieta pasaulyje.

Pasakoju žmonėms apie mūsų jaukų ir žalią miestą, kviečiu apsilankyti, pailsėti, pasigrožėti dailininkų darbais, paklausyti puikios klasikinės muzikos, pasidžiaugti įspūdingomis miesto šventėmis, kurias organizuoja niekada nenuilstantys, išradingieji mūsų miesto kultūros centro darbuotojai.

– Taigi Druskininkai ir Guoda – neatsiejami. Papasakokite apie pirmuosius savo žingsnius į muzikos pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo ir kas labiausiai inspiravo pasirinkti pianistės kelią?

– Atskaičiavus lygiai 100 metų po Čiurlionio gimimo, Druskininkuose pasaulį išvydo mergaitė Guoda. Ir tas mano gimimas būtent šiame mieste turbūt daugiausia nulėmė. Už tai labiausiai dėkoju savo tėveliams. Tai yra dovana, kurią ne kiekvienas gauna. Laimė buvo augti Druskininkuose, būti apsuptai šito miesto grožio, Čiurlionio auros, pajausti kūrybinį įkvėpimą. Aišku, mano tėveliai buvo kultūros darbuotojai, jie organizuodavo didelius muzikos ir kultūros renginius. Taigi tas noras muzikuoti ir tapti muzike turbūt jau buvo užkoduotas. Natūralu, kad, besimokydama pirmoje klasėje, buvau nusiųsta ir į muzikos mokyklą.

– Ir tada supratote, kad fortepijonas yra tai, ko Jums reikės visam gyvenimui?

– Turbūt, būdama pirmokė ar antrokė, tai dar nelabai supratau. Pradinę mokyklą baigiau Druskininkuose. Man atrodo, kad buvau paprastas, laimingas vaikas. Žaisdavau su berniukais, spardydavau kamuolį, karstydavausi po medžius, tvoras… Ir tik atvažiavusi į Vilnių, į Čiurlionio menų gimnaziją, patekusi į profesorės Veronikos Vitaitės klasę, supratau, kuo norėsiu būti. Profesorė mane išmokė mylėti muziką. Mano, kaip muzikės, augimas prasidėjo Vilniuje, kuriame buvau visą dešimtmetį – pirmiausia menų gimnazijoje, vėliau – Muzikos ir teatro akademijoje.

Labai džiaugiuosi, kad savo kasdienį vaiko, paauglės gyvenimą aš iš tikrųjų gyvenau! Fanatiški muzikantai, per dieną grojantys po 8 valandas, nori dar daug ko išmokti ir nemato dienos šviesos, o man teko laimė patirti ir muzikavimo, ir smagaus laisvalaikio džiaugsmą. Žinoma, visada norėjau būti pianiste, artiste, lipti į sceną, su žmonėmis dalintis muzika ir jos grožiu.

Jeigu kas manęs paklaustų, ką norėčiau pakeisti gyvenime, atsakyčiau: „Nieko nekeisčiau. Norėčiau būti muzike“. Tik gal viską daryčiau dar intensyviau – norėčiau išmokti daugiau kūrinių, nes jų yra tiek daug! Tiesiog neaprėpiami lobynai nuostabios muzikos. Ir jau dabar žinau, kad nespėsiu jos visos pagroti. O taip norisi į save susiurbti kuo daugiau muzikos!

– Minėjote, kad gimėte, kai buvo minimas Čiurlionio gimimo100-metis. Išeitų, kad Čiurlionis Jūsų gyvenime – nuo pat gimimo.

– Aš tai neatsimenu, bet tėveliai pasakojo, kad tais metais buvo surengtos labai didelės Čiurlionio jubiliejaus iškilmės. Galėčiau tik įsivaizduoti, kad jos buvo ir mano gimimo proga (Šypsosi, aut. pastaba). Esu įsijautusi į šią atmosferą. Vaikštau po Druskininkų pušynus ir tiesiog įsivaizduoju, kaip viskas galėjo būti. Be abejo, tai įkvepia ir nuteikia gražiems, geriems darbams.

– Šie metai skirti Čiurlionio 150-mečiui. Ar Jūsų buvimas gimtuosiuose Druskininkuose – Čiurlionio mieste – šią vasarą buvo kitoks, negu įprastai?

– Sakyčiau, jis yra daug intensyvesnis. Tiesiog man pačiai to norėjosi. Druskininkuose organizuojama daug tarptautinių muzikos renginių: menų festivalis „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, kuris kitais metais perims kultūros sostinės pavadinimą „Čiurlionio paliesti“, konkursas-festivalis „Muzika be sienų“, teatralizuotas muzikos renginys „Claros Schumann salonas“, į kuriuos visuomet atvyksta nemažai dalyvių iš kitų šalių – Japonijos, Vokietijos, Meksikos ar Kolumbijos. Džiaugiuosi, galėdama prisidėti prie tokių renginių organizavimo savo muzikinėmis idėjomis bei kontaktais.

Visuomet malonu groti M. K. Čiurlionio namuose-muziejuje – kasmetis dalyvavimas „Fortepijono muzikos vasarose“ man primena, kad čia buvo surengtas mano pirmasis rečitalis.

Labai gera bendradarbiauti su mano pirmosios muzikos mokyklos kolektyvu – su talentingais ir darbščiais pedagogais bei moksleiviais, su kuriais ne kartą koncertavome Vokietijoje.

Jau ketvirtus metus Vilniaus miesto Rotušės salėje organizuoju tarptautinį muzikos festivalį „Žaižaruojančių žiežirbų žaismas“. Šiais metais visi festivalio renginiai buvo skirti Čiurlionio 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Druskininkų ir M. K. Čiurlionio vardai skambėjo viso festivalio metu.

Vienas iš koncertų buvo itin įspūdingas – jame susivienijo daugybė pajėgų: Lietuvos ir Latvijos profesionalūs menininkai, Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos Šiuolaikinio šokio skyriaus moksleiviai bei Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklos pučiamųjų skyriaus grupė, vadovaujama mokytojo J. Mikolainio. Skambėjo prancūzų kompozitoriaus M. Ravelio žinomiausias kūrinys „Bolero“.

Koncertas sulaukė didelio pasisekimo. Po koncerto nepaprastą džiaugsmą man suteikė vieno druskininkiečio dalyvio nuoširdi padėka: „Ačiū, kad suteikėte garbę pagroti tokioje iškilmingoje salėje kartu su profesionalais. To niekada nepamiršiu.“ Dėl tokių žodžių verta gyventi, stengtis ir dirbti.

– Kuriuos „Druskininkai – Lietuvos kultūros sostinė“ renginius šiemet išskirtumėte, kaip Jums asmeniškai reikšmingiausius?

– Čia labai sunkus klausimas. Parengėme 16 festivalio „Druskininkų vasara su K. K. Čiurlioniu“ renginių, visi jie – skirtingi, ypatingi, šilti, nuoširdūs.

Šiemet Druskininkuose kiekvienas koncertas „čiurlioniškas“, ta jo jėga ir idėja sieja visus menininkus. Kaip čia įmanoma būtų išskirti kažkokį vieną? Kiekvienas yra ypatingas, vis kitoks. Kai mes, menininkai, kuriame, visuomet norisi padaryti kažkaip kitaip, mes nieko nenorime kartoti, nenorime dubliuotis. O Čiurlionio muzikos ir meno skalė yra tokia plati…

– Jums teko ne kartą koncertuoti įvairiose scenose – Druskininkuose, Vilniuje, artimame ir tolimame užsienyje. Kaip palygintumėte jausmą, kai sėdate prie fortepijono skirtingose vietose?

– Iš tikrųjų manau, kad ne tik aš, bet ir kiekvienas lietuvis jaučia meilę ir šilumą, kai groja savo šalyje. Druskininkuose groti man yra labai lengva ir labai gera, nes žinau, kad klausytojai – bent jau pusė salės – mane pažįsta, myli, laukia. Ir tas koncertas visuomet būna labai šiltas. Vilniuje groti yra truputį sudėtingiau, nes ten jau yra bent keletas klausytojų, kurie klauso ne tik kolegų, bet ir kritikų, konkurentų ausimis. Na, jaunimas klauso kitaip, galbūt lygindami, svarstydami, ar mano kartos pianistai dar išlaiko formą, ar dar sugeba kažką pagroti. Taigi Vilniuje yra tokia truputį konkurso tipo scena, į kurią lipant, visada apima toks mažas jauduliukas.

Užsienyje groti nesunku, nes ten manęs niekas negali su niekuo palyginti. Ten klausytojas klauso atvira ausimi, tarsi klaustų: „Kas čia per atlikėja iš Lietuvos?“. Ir ypatingai tada, kai groju lietuvišką muziką. Užsienyje jaučiu publikos susidomėjimą, jų klausymas – ne kritinis, toks, sakyčiau, atviras.

– Kas šiuo metu Jus labiausiai įkvepia gyvenime ir muzikoje?

– Šiuo metu man labai įdomu yra gyventi vienu metu dviejose šalyse. Pamenu, anksčiau visuomet širdį skaudėdavo, kai reikėdavo atsisveikinti su Lietuva, išvykti į Vokietiją. Ir niekada nežinodavau, kur mano namai ir kuriai šaliai aš priklausau. O prieš kelis metus supratau – aš visiškai priklausau dviem vietoms. Dabar tas mano gyvenimas – kaip kokia dvibalsė fuga. Vokietijoje jaučiuosi labai reikalinga, dirbdama pedagoginį darbą, o Lietuvoje išgyvenu visišką meninę laisvę.

Man smagu Lietuvos kultūrą pristatyti Vokietijoje, o iš tos šalies pakviestiems artistams parodyti, kokia nuostabi yra mūsų šalis ir mūsų miestas, Druskininkai. Mane įkvepia keliavimas „tiltu“ tarp Druskininkų, kur mano namai, ir Frankfurto, kur yra mano darbas. Ir tas gyvenimas sukasi tarp pedagogikos, meno kūrimo ir daugybės kitų dalykų. Tenka sugebėti viską suderinti – mano šeimos gyvenimą Frankfurte, ir tėvelių šeimos buvimą Druskininkuose.

– Ko gero, smagu jausti, kad abi šeimos palaiko Jūsų kūrybinę veiklą?

– Man labai pasisekė. Gyvenu Frankfurte, mano vyras Ulfas Henrikas yra vokietis, bet jis tikrai labai myli Lietuvą ir Druskininkus. Dabar ir savo namus čia kuriame. Mes turime kur sugrįžti, laukiame laisvų savaitgalių ar atostogų, kuriuos praleidžiame mano gimtajame mieste. Mažiau važinėjame po pasaulį, bet dažniau sugrįžtame į Druskininkus.

Sūnus Aurelijus groja gitara penkiose grupėse, muzikuoja. Jis puikiai šneka lietuviškai. Kol augo, visas atostogas praleido Druskininkuose, šį miestą labai myli ir, tikiuosi, jaučia, kad čia yra ir jo dalelė. Juk iš čia yra kilusi jo mama. Aš labai norėjau jam įdiegti jausmą, ką reiškia jausti savo protėvių, tėvų šaknis. Todėl Druskininkai – ypatinga vieta ir mano sūnui Aurelijui.

– Guoda, kokią žinią nuo savęs, kaip Druskininkų – kultūros sostinės ambasadorės, norėtumėte palikti?

– Čia labai asmeniškas išgyvenimas. Druskininkai man yra ypatinga, pati geriausia vieta Lietuvoje ir pati ramiausia vieta pasaulyje, kurioje aš galiu susikaupti, pailsėti, įsikvėpti naujoms idėjoms. Norisi žmones čionai pakviesti, kad jie pajaustų tą patį, ką aš jaučiu aš.

– Kokia būtų didžiausia Jūsų svajonė šiuo metu?

– Žinokit, aš viską turiu. Svarbiausia, būkime visi sveiki ir mylimi – čia yra patys pagrindiniai dalykai. Turėkime laiko vieni kitiems, leiskime jį kartu su savo mylimiausiais žmonėmis. Man atrodo, gyventi šia diena ir šiandien, meilėje, laisvėje, taikoje – tai yra šiandien patys svarbiausi dalykai.

Panaudota ir žurnalo „Dainava“ medžiaga

Laima Rekevičienė