Viešojoje bibliotekoje – kurorto praeitį reprezentuojanti paroda „Druskininkai fotografijoje. Sugrąžinta akimirka“

Druskininkų praeities tyrinėtojai yra nustatę, kad pirmoji kurorto fotoateljė buvo netoli Druskonio, maždaug toje vietoje, kurioje dabar veikia Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka. Fotoateljė priklausė Leonui Baranovskiui. Būtent šio garsaus fotografo nuotraukos, padarytos XX amžiaus pirmoje pusėje, yra seniausios išlikusios druskininkiečio nuotraukos, kuriose užfiksuoti šios vietovės vaizdai.

Viešojoje bibliotekoje surengta S. Karaliūno (ketvirtas iš kairės) archyvinė, kurorto praeitį reprezentuojanti paroda „Druskininkai fotografijoje. Sugrąžinta akimirka“ / Viešosios bibliotekos archyvo nuotrauka

Praėjusio šimtmečio pradžioje fotografavimas buvo brangus užsiėmimas. Bet, bėgant dešimtmečiams, fotoaparatai patobulėjo, padaugėjo jų modifikacijų, fotografavimo procesas palengvėjo ir sutrumpėjo. Fotoaparatų kaina tapo priimtina platesniam visuomenės ratui, tad fotoaparatus įstengdavo įsigyti ir neprofesionalai, kuriems fotografavimas buvo tik hobis. Jų išsaugotos nuotraukos ilgainiui virto svarbia mūsų istorinio ir kultūrinio paveldo dalimi. Tokių fotografų mėgėjų išsaugotos nuotraukos eksponuojamos Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje surengtoje parodoje „Druskininkai fotografijoje. Sugrąžinta akimirka“.

Hobis padėjo sukaupti kurorto vaizdų archyvą

Nuotraukas iš savo gausaus fotoarchyvo parodai atrinko fotografas mėgėjas, trečios kartos druskininkietis Stanislavas Karaliūnas. Jo vaikystės metais kaimynystėje gyveno profesionalus fotografas. Stanislavo tėvas Romualdas draugavo su tuo kaimynu ir susidomėjo fotografavimu. Tėvui parūpo kuo greičiau pačiam atverti netikėtą šviesos, emocijų ir akimirkų pasaulį, todėl netrukus jis įsigijo fotoaparatą. Juostiniu fotoaparatu „Smena-2“ fotografuoti buvo paprasta – pakakdavo nustatyti ryškumą bei pareguliuoti diafragmą, įvertinus atstumą iki objekto bei saulės šviesos stiprumą. Tėvas pradėjo fotografuoti 1964 metais. Tuo laiku jis dirbo dažytoju, vadovavo brigadai. Fotografavo daug metų ir dirbdamas gydykloje.

Labai greit fotografavimu užsikrėtė ir Stanislavas. Iš pradžių jis pasiskolindavo tėvo fotoaparatą, o vėliau jau turėjo savąjį. Dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, Stanislavas išbandė ir kitus populiariuosius sovietinius fotoaparatus – „Fed“ ir „Smena-8“. Pastarasis jaunajam fotografui ypač patiko, nes juo buvo įmanoma padaryti visai neblogas nuotraukas. Dar ir dabar Stanislavo namuose yra užsilikę bent trys ar keturi tų laikų fotoaparatai.

Tačiau profesionaliu fotografu Stanislavas netapo – paviliojo jūros toliai. Būdamas 16-os su puse metų, Stanislavas keturiese su draugais išvyko į Klaipėdą, ten veikusioje jūreivystės mokykloje jis įgijo elektriko profesiją. Kai aštuoniolikmetis jaunuolis buvo pašauktas į karinę tarnybą, su fotoaparatu jis nė nemanė skirtis. Tarnaudamas Kronštato kariniame jūrų laivyne, Stanislavas padarė daug nuotraukų, bet Baltijos zonoje ne visur buvo leidžiama fotografuoti.

Vėliau gyvenimas pasisuko taip, kad po armijos Stanislavui teko rinktis ne jūrą, o sugrįžti Druskininkus, nes sunkiai susirgo mama. Paaiškėjo, kad įgytą kvalifikaciją lengva pritaikyti ir sausumoje, tad gimtajame mieste Stanislavas veikiai įsidarbino gydykloje, o kai duris atvėrė naujasis sanatorijos „Lietuva“ korpusas, darbą tęsė ten.

Stanislavo nuotraukos tais metais daugiausia būdavo susijusios su darbo aplinka. Nors nuotraukose dažniausiai būdavo užfiksuoti draugai ir bendradarbiai, kai kada Stanislavo žvilgsnį patraukdavo ir pastatai. Stanislavas miestą dažniausiai fotografuodavo ten, kur gyveno ir dirbo. Taip per keletą metų susikaupė nemažas Druskininkų centrinės dalies urbanistinių nuotraukų archyvas.

Paroda siūlo atsigręžti į kurorto praeitį

Paroda „Druskininkai fotografijoje. Sugrąžinta akimirka“ nukelia į praėjusio amžiaus šeštą-aštuntą dešimtmečius. Daugumos nuotraukų autorius yra S. Karaliūnas, bet yra ir vaizdų, kuriuos įamžino Stanislavo tėvas Romualdas arba šeimos draugai. Paroda atskleidžia ne tik senosios Druskininkų miesto dalies panoramą, bet ir laikotarpio dvasią, žmonių gyvenimo būdą, tradicijas, madas, tarpusavio santykius.

Parodoje išvysime gydyklų parko fontanus ir skulptūras, šalies ministerijoms ir žinyboms priklausiusias sanatorijas bei poilsio namus, Druskininkų miesto vykdomojo komiteto pastatą gegužės 1-osios parado išvakarėse, pirmųjų mūrinių gyvenamųjų namų statybą M. K. Čiurlionio gatvės pradžioje, į Paganką vedantį medinį tiltą per Ratnyčią dabartinėje Sausojoje gatvėje, perkėlą per Nemuną, unikalų Nemuno vandens lygio matuoklį, Druskininkų geležinkelį ir kitus, iki šių dienų neišlikusius objektus.

Seniausios parodoje eksponuojamos nuotraukos yra darytos 1952-1953 metais gydyklų parke. Parodos autorius prisimena, kad parko teritorija tais laikais buvo ne tik aptverta, bet ją saugojo dar ir sargas. Vienoje iš nuotraukų – parke įsikūrusi kolonada. Jos istorija įdomi. Šis pastatas iškilo 1928 metais, kai maršalui Juzefui Pilsudskiui buvo suteiktas Druskininkų miesto garbės piliečio vardas. Kolonados vakarinėje dalyje stovėjo J. Pilsudskio biustas.

Šalia kolonados šurmuliuodavo promenada, čia pat buvo įrengta estrada, kurioje vykdavo koncertai. O šeštojo dešimtmečio pradžioje parko įžymybe tapo liūto skulptūra, prie kurios vedė kolonados šone buvę aukšti laiptai. Anuomet šalia liūto mėgdavo fotografuotis poilsiautojai ir kiti atvykėliai. S. Karaliūnas pasakojo, kad pasenusi, sutrūkusi ir apirusi liūto skulptūra buvo išvežta į Gailiūnus, o verčiama iš mašinos, prispaudė netoliese laksčiusį paršiuką. Bėgant metams, gydyklų parko skulptūros ir fontanai keitėsi. Kolonados paskirtis sovietmečiu taip pat buvo keičiama – apie 1970 metus pastate buvo įrengta kavinė ir valgykla, o parko laiptai, jau ne kartą pertvarkyti, dabar veda prie paminklo M. K. Čiurlioniui.

Kita parodos nuotrauka primena, kad ilgus metus Druskininkų kurortą su Užnemune jungė lynų kelto perkėla, kuri veikė gydyklų parko teritorijoje, netoli tos vietos, kurioje šiuo metu stovi atminimo ženklas partizanui Juozui Karnauskui-Nemunėliui atminti. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad perkėla tarnavo ilgiau nei 230 metų, kažkada ja keldavosi ne tik žmonės, bet ir karietos bei vežimai. Parodos autorius prisipažino, kad ne kartą į Baltašiškės kaimą keltu yra keliavęs pas draugus, gyvenančius kairiajame Nemuno krante.

Keltas savo paskirties nebeteko tuomet, kai 1973 metais buvo pastatytas tiltas per Nemuną Veisiejų gatvės gale.

Dar viena parodos nuotrauka nukelia į populiarią kurorto vietą prie Ratnyčios ir Nemuno santakos. Šalia buvusioje pievelėje kažkada stovėjo egzotiškai atrodantis vandens lygio matuoklis su įstiklinta „kepure“ – apžvalgos bokšteliu. Nuotrauka atskleidžia, kad ne mažiau kaip 6,5 metrų aukščio įrenginys buvo tvarkingai prižiūrimas ir perdažomas, prasidėjus kurortiniam sezonui.

Ne mažiau iškalbinga yra geriamojo vandens tiekimo bokšto nuotrauka, padaryta prieš 72 metus. Bokštas Karolio Dineikos sveikatingumo parko teritorijoje buvo pastatytas tarpukaryje, 1936 metais. Jis iškart tapo parko modernumo, techninio inovatyvumo simboliu. Bokštą juosė aukšta tvora. Nuotraukos autorius S. Karaliūnas pasakojo, kad prie bokšto nebuvo leidžiama arti prieiti. Bokštas, kaip ir kitos vandenvietės, privalėjo turėti apsauginę sanitarinę zoną. Palyginus dabartinį bokšto vaizdą su nuotraukoje esančiu, galima padaryti išvadą, kad šis statinys per 7 dešimtmečius nė kiek nepasikeitė. Tiesa, šio amžiaus pradžioje betoninis bokšto rezervuaras buvo suremontuotas ir hidroizoliuotas. Neseniai šis istorinis vandens tiekimo bokštas buvo įtrauktas į kultūros vertybių registrą.

Žinoma, parodoje yra ir Druskonio ežero nuotraukų. Vienoje iš jų matyti ežerėlyje besidarbuojanti žemsiurbė. Vyresnieji miesto gyventojai dar nepamiršo, kad iki 1970 metų Druskonis buvo užpelkėjęs, apaugęs medžiais, apžėlęs švendrynais ir viksvomis. S. Karaliūnas pamena, kad Druskonio valymo darbai aštunto dešimtmečio pradžioje užtruko ketvertą metų, o atskirų pakraščių tvarkymas tęsėsi dar ilgiau. O dar ne taip seniai ežerėlyje tryško net trys fontanai: vienas ten pat, kur veikia šiandieninis, antras – netoli dabartinės prieplaukos, trečias – kitoje ežerėlio pusėje.

Paroda atskleidžia paslėptą ar pamirštą kurorto praeitį ir švelnios nostalgijos gaidomis suvirpina lankytojų širdis. Druskininkų kurortas per kelis dešimtmečius pasikeitė neatpažįstamai. Kiekviena nuotrauka – tarsi miesto tapatybės ženklas, urbanistinės dėlionės fragmentas, skatinantis prisiminti arba atrasti. Kviečiame užsukti į Viešąją biblioteką ir atsigręžti į Druskininkų kurorto praeitį.

Druskininkų savivaldybės viešosios bibliotekos informacija