Su „Decima“ šokėjoms atsisveikinti sunku – lyg su šeima
Kiekvienais metais „Decimos“ kolektyvą papildo nauji veidai, o su vyriausiomis šokėjomis, abiturientėmis, tenka atsisveikinti. Keturios žavios ir darbščios merginos: Greta Pečiukevičiūtė, Laura Lučkaitytė, Rugilė Lukaševičiūtė ir Kamilė Šematovičiūtė, 9-erius gyvenimo metus skyrusios šokiui, šiais metais palieka „Decimą“ ir žengia į naują gyvenimo etapą – visų jų laukia studijos. Kaip sako „Decimos“ vadovė Rūta Dvorkinienė, kolektyvą paliekančios šokėjos buvo labai savarankiškos, darbščios bei drausmingos – šios charakterio savybės joms padėjo iškovoti pergales daugelyje šokių konkursų. Gretos, Lauros, Rugilės ir Kamilės karjera šokių kolektyve prasidėjo, kai jos buvo mažos mergaitės. Vienas paskatino mamos, kitos apie „Decimą“ sužinojo iš draugių, tačiau visos tvirtina pamilusios „Decimą“ jau po pirmo apsilankymo ir atradusios kolektyve antrus namus. Apie „Decimoje“ praleistus metus, galimybę konkursuose garsinti gimtojo miesto vardą kalbėjome su Laura, Rugile ir Kamile.
Derinti mokslus su fizine veikla sunku, ką jums duoda šokis, dėl ko jį pamilote?
Kamilė: Šokis išlaisvina nuo blogų emocijų. Po sunkios dienos gera išsilieti, išsikrauti. Jeigu diena varginanti, nervinga, repeticijos metu visos blogos emocijos dingsta, fizinis krūvis išvaro neigiamas mintis ir po treniruotės grįžus galima užmigti ramia galva. Net atsigulimas ant šaltos žemės šokio metu kartais būna labai malonus. Kai po dienos darbų per repeticijas darome mankštą, regis, nieko nebesinori, pradedi atsikalbinėti, bet vadovė prieina, sugeba motyvuoti. Ir tada nebėra kur dingti – keliesi ir darai!
Ką suteikė buvimas „Decimoje“?
Rugilė: „Decima“ ugdė mus kaip asmenybes. Kiekvieną atskirai. Padėjo per šokį atrasti save, praplėsti savo galimybes. Išmokome, šokdamos, parodyti jausmus, tarsi apnuoginti sielą. Mūsų vadovė Rūta buvo ramstis, ji vedė per gyvenimą ir išmokė gyvenime elgtis drąsiai. Tikrai galiu sakyti, kad ji man buvo tarsi antra mama, kuri išugdė manyje norą drąsiai parodyti save, mokė, kad gyvenime viskas įmanoma, jei labai nori ir to sieki. Ir dar skatino tiesiog nenustoti šypsotis. „Decima“ man lyg namai, į kuriuos visada norisi sugrįžti ir kuriuose visada esi laukiamas.
Keliuose konkursuose per metus tekdavo dalyvauti?
Laura: Konkursų skaičius priklauso nuo mūsų, šokėjų, pasiruošimo. Šiais metais dalyvavome mažiausiai penkiuose. Būdavo metų, kai važiuodavome į įvairius konkursus beveik kiekvieną savaitgalį. Džiaugiamės, kad šiemet konkursai mums buvo itin sėkmingi. Respublikiniame šokio konkurse „Ant stogo“ mūsų šokis „Pasiklydę dykumoje“ buvo įvertintas pirmąja vieta. Respublikiniame šokio konkurse „Pavasario šėlsmas“, sušokę šį šokį, taip pat laimėjome pirmąją vietą. Konkurse „Šokanti Neringa“ pristatėme naujosios klasikos stiliaus šokį pagal M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ ir taip pat džiaugėmės pirmąja vieta. Šiuolaikinio šokio stiliaus kategorijoje antrąją vietą pelnė mūsų šokis „Jūržolės“.
Ar sunku mokytis naujų šokių?
Laura: Per paskutinius metus išmokome du šokius. Būdavo, kad per metus vadovė sukurdavo ir penkias šokių kompozicijas. Mokytis naujo šokio visada yra iššūkis, reikia daug valios, kad išmoktum sudėtingų judesių. Kartais, kai pradedame mokytis choreografijos, viskas atrodo „didžiausia nesąmonė“, dažnai priekaištaujame, kad šokis netikęs, mums nepavyks sušokti… Bet, kai „perlipame“ per save, pasistengiame, pažiūrėjus iš šalies, kartais atvimpa žandikaulis ir galvojame – kaip gerai atrodo ir kokia gili mintis! Repeticijų metu taip neatrodė.
Ar besiruošdamos konkursams nesusipykstate?
Kamilė: Šiais metais buvo visko. Prieš du metus kolektyvą paliko mūsų senbuvės. Iširo labai stipri grupė, ir mes, keturios šokėjos, pradėjome šokti kartu su jaunesnėmis merginomis. Susigyventi ir sulipdyti darnų kolektyvą per metus mums buvo tikras iššūkis, todėl dažnai kildavo įvairių stresinių situacijų. Ypač – prieš konkursus. Labiausiai erzindavo kai kurių merginų abejingumas repeticijoms, jų nelankymas. Tačiau, kalbant apie ankstesnius metus, mūsų grupė buvo itin vieninga, pasiruošimas konkursams būdavo smagus ir nekeldavo nemalonių emocijų.
Ar konkursai nevargina, nenusibosta?
Rugilė: Tikrai nenusibosta. Juk kiekvienas konkursas yra vis kitoks. Kiekviename iš jų – nauja aplinka, žmonės. Ten didelė konkurencija – nepanuobodžiausi… Kiekviename konkurse tarsi pasikrauname labai gerų emocijų, teigiamos energijos. Jau nekalbant apie tuos kartus, kai namo grįžtame, iškovojusios pergales.
Pas mus įprasta, kad kelionė į priekį visada „mieganti“, o atgal – kupina emocijų. Tada aptarinėjame savo ir kitų šokėjų pasirodymus, klaidas, pranašumus.
Kokia atmosfera vyrauja konkursuose?
Laura: Kartais konkursuose būna labai daug įtampos. Prestižiniuose konkursuose, pasižiūrėjus į kitas, juose dalyvaujančias grupes, kartais nebesinori net lipti į sceną… O geriausia atmosfera vyrauja Kaune organizuojamoje „Šokio erdvėje“. Ten visada gera ir labai smagu.
Kai vykstame į čempionatus, tenka išgyventi labai didelę įtampą, kuri pasireiškia, vos išlipus iš autobuso ir pamačius kitų kolektyvų narių žvilgsnius – juntama neslepiama konkurencija.
Kamilė: Nors dažnai dalyvaujame konkursuose, iškovojame prizines vietas, bėgant laikui, vis labiau nusiviliame dabartiniais konkursais. Atvirai kalbant, kartais konkurse dalyvaujančių jaunųjų šokėjų pasirodymai atrodo kiek vulgariai. Mergaitės dabar, skirtingai nei prieš keletą metų, bando įsikūnyti į suaugusių moterų vaidmenis ir tai perteikti šokyje. Prieš 3-4 metus tokius pop stiliaus šokius, kaip dabar šoka 12-13 metų mergaitės, šokdavo suaugusios moterys, tačiau ir joms mažindavo taškus, nes scenoje būdavo negalima rodyti vulgarumo. Šiais metais pamatėme ypač daug mergaičių kolektyvų, kurios, atrodančios – drąsiai pasakysiu – nepadoriai, demonstravo savo dar nesubrendusią figūrą, jų šokio judesiai atrodė provokuojantys. O visi raitymaisi ant žemės atrodė net šlykščiai. Nežinau, ką galvoja jų vadovai, statydami tokius šokius – gėda net stebėt tokius pasirodymus.
Rugilė: Labai didelis kontrastas būna, kai po vulgaroko jaunų mergaičių pasirodymo į sceną išeina „Decimos“ šokėjos, apsirengusios virėjomis, su švarkeliais, atributika. Jos džiugina vaikiškomis šypsenomis. Taip šoka jaunos mergaitės, o ne be laiko suaugusios. Ir vis dėlto labai smagu, jog mūsų jaunosios šokėjos nepavydi, kad kitos „jau gali taip“. Jos stebisi ir klausia, ar toms, „suaugti“ skubančiomis mergaičiukėms ne gėda taip šokti, tokius šokius rodyti vyresniems žmonėms, tėvams. Ir mūsų vadovė Rūta nerimavo, kad „Decimos“ mergaitės gali užsimanyti šokti „suaugusiųjų“ šokius, todėl labai nudžiugo, kai išgirdo, kad mažųjų tai nedomina.
Koks jausmas apima, laimėjus prizinę vietą?
Kamilė: Per visą kūną pereina šiurpuliukai, viduje būna labai gera. O mūsų vadovės šypsena mums lyg ir sako: „Pagaliau ir vėl tai padarėme“. Toks nuoširdus džiaugsmas ir pasididžiavimas savo komanda apima! Kiti, gavę diplomą, jį iškelia, šūkauja, šokinėja ant scenos, net sukelia mažą chaosą. O Rūta Dvorkinienė, lyg žinodama, kad taip ir turėjo būti, šypsosi ir džiaugiasi viduje. Ypatinga akimirka būna tada, kai visos šeimyniškai apsikabiname, o vadovės rankos tokios ilgos, kad, atrodo, apglėbia mus visas. Tas apsikabinimas toks šiltas ir mielas dar ir dėl to, kad „Decimoje“ Rūta mums yra tarsi antroji mama.
Kurie konkursai labiausiai įsiminė?
Rugilė: Manau, prisiminsime visus konkursus. Apie juos pagalvojus, apima labai geros emocijos. O labiausiai įsiminė šiuolaikinio ir modernaus šokio konkursas „Ant stogo“, kuriame šokome „Pasiklydę dykumoje“ ir laimėjome 1-ąją vietą. Jausmas buvo fantastiškas! Visos pergalės yra svarbios, nes jos yra įrodymas, kad laimėjimą pasiekėme kartu. Be to, kiekvienai iš mūsų tai yra ir asmeninis pasiekimas, žinojimas, kad prisidėjome prie „Decimos“ istorijos kūrimo.
Jūs minėjote, kad Rūta Dvorkinienė yra labai motiniška.
Laura: Ta šiluma ir globėjiškumas atsiranda iškart, kai tik nauja narė įsilieja į kolektyvo gretas. Vadovė jau per pirmą susitikimą parodo, kad jai „Decimos“ kolektyvas svarbus, ji nori, jog jis būtų darnus ir vieningas. Vadovė visada labai pergyvena dėl mūsų – ne tik pasirodymų metu, bet ir per repeticijas. Jeigu pamato, kad kurios nors šokėjos bloga nuotaika ar ji suirzusi, Rūta po repeticijos paprašo pasilikt, pasikalbėti, išklauso, pataria. Ir iš karto palengvėja.
Rūta garsėja kaip itin sudėtingų kompozicijų meistrė. Ar jums tai patinka ir kaip jūs sugebate įsijausti į jums sukurtus vaidmenis?
Kamilė: Visada žavėjomės vadovės sugebėjimu sukurti šedevrus ir būdavo sunku suvokti, kaip ji iš nieko sukuria tokius stebuklus. Atrodo, kad neįmanoma taip perteikti judesio, kaip tai padaro ji. Judesiai, derinami su muzika, iš jos liete liejasi. Visada, kai tik vadovė parodo naują judesį, jis atrodo toks gražus. O kai mes jį pakartojame, visas grožis tarsi kažkur dingsta…
Rugilė: Kalbant apie šokių idėjas, niekada nebuvo, kad nesupratome, kas ką reiškia, nes prieš kiekvieną naują šokį vadovė pirmiausia papasakoja apie jo idėją, paleidžia muziką ir leidžia mums pajausti, išgyventi ir įsikūnyti į naują vaidmenį.
Ar pasiilgsite „Decimos“?
Rugilė: Jau dabar labai liūdna ir graudu, kad po devynerių metų teks palikti savo antrą šeimą. Neįsivaizduojame rugsėjo pirmosios be Rūtos ir jos sveikinimo kalbos. Dabar, kai reikia išvažiuoti studijuoti, labai liūdna, nes neaišku, kaip reikės ištverti be mylimo kolektyvo ir jo vadovės. Pavyzdžiui, aš, išvykdama studijuoti, su savimi pasiimsiu visą pluoštą „Decimos“ nuotraukų, diplomų, kad bent dalelė kolektyvo visada išliktų kartu su manimi. Gera žinoti, kad, net ir išvykus, ryšys su vadove nenutrūks, nes ji rūpinasi ir domisi mumis, kaip tikra draugė.
Paklausta, kaip jausdavosi, kai „Decima“ iškovodavo pergales, R. Dvorkinienė atviravo, jog ją nustebindavo ori pačių šokėjų reakcija: „Keisčiausia, kad, kai kviečia vadovus į sceną ir skelbia apdovanojimus, aš visada žinau, ko jos vertos. Jos kartais laimi ir sureaguoja taip ramiai, kad man net atrodo, jog jos per daug įpratusios laimėti. Džiaugsmas ir emocijos jas pasiekia tik tada, kai sugrįžta į namus ir peržiūri šokio įrašą.“Dvorkinienė sakė, kad šiemet kolektyvą paliekančios merginos buvo labai susidraugavusios: „Pasigesiu jų. Nebijodamos pasakyti tiesos, Laura, Kamilė, Rugilė ir Greta išsprendė daugelį kolektyvo problemų. Jos lankydavo šokius ir labai pykdavo ant kitų šokėjų, jeigu šios praleisdavo repeticijas be priežasties. Darbas su jomis buvo labai malonus. Man patiko, kad jos bendraudavo ir su pačiomis mažiausiomis „Decimos“ šokėjomis, pasirūpindavo jomis per renginius, palydėdavo į sceną, po pasirodymo pasakydavo jų padarytas klaidas. Mano merginos visada buvo labai savarankiškos ir žinojo, ko nori. Manau, kad jos drąsiai eis savo pasirinktu keliu ir gyvenime labai daug pasieks.“
Miglė Krancevičiūtė