Naują romaną pristatanti Rasa Sagė: „Palikęs vieną šalį, palieki visas šalis“

Nyderlanduose gyvenanti rašytoja, Druskininkų mylėtoja Rasa Sagė savo skaitytojams pristato naujausią romaną „Ugnis jos kauluose“ (išleido leidykla „Slinktys“, 2025 m.). Birželio 11 d. 17 val. vyks Rasos Sagės romano „Ugnis jos kauluose“ pristatymas Druskininkų Amatų centre „Menų kalvė“.

– Romano pavadinimas skamba itin stipriai – ką jis reiškia? Kodėl pasirinkote būtent tokį?

– Nuo pat pradžių žinojau, kad pavadinime turi būti žodis „kaulai“. Kaulai yra ta vieta, kurioje gyvena jausmas, apie kurį norėjau rašyti. Kaip sakė „Bėgančios su vilkais“ autorė C. P. Estes: Kaulai įkūnija nesunaikinamą galią. Tai archetipinis neįveikiamos tvirtybės simbolis. Būtent apie tą galią, lietuvių galią išlikti lietuviais bet kuriomis sąlygomis, ir yra šis romanas.

Žinoma, visi skaitytojai knygas perskaito taip, kaip jie jas perskaito, tai priklauso nuo jų pačių. Aš galiu pasakyti tik apie savo intenciją. Mano intencija buvo rašyti apie galią, nesunaikinamą jėgą, kuri slypi mūsų kauluose – galią būti ir išlikti lietuviais.

– Kaip gimė idėja parašyti „Ugnis jos kauluose“? Ar buvo koks nors įvykis, kuris tapo atspirties tašku?

– Taip, tikrai buvo. Tai dar viena labai graži kūrybinė akimirka, kai knyga tarsi ateina pas tave. Pati ateina. Pradžioje būna tik idėja, kuriai reikia rasti vietą, laiką, apstatyti ją personažais, sukurti siužetą, istoriją. Idėja, kuri ateina ir neišeina, nusėda, tarsi sėkla pasisėja ir ima leisti šaknis. Taip buvo su visomis mano knygomis. Labai malonu, kai tai įvyksta. Idėja ateina, susiranda mane ir tampa nauju įkvėpimo šaltiniu.

Dažniausiai idėja man ateina besikalbant su žmonėmis. Šiuo atveju įvyko gana įtemptas pokalbis, galima sakyti, ginčas, kurio metu pašnekovas pasakė: gerai, tai kas tau teiktų to malonumo? Apie ką tu nori rašyti? Ir tada staiga supratau, ką noriu rašyti. Noriu rašyti apie lietuvius čia, Nyderlanduose. Tikrą istoriją, bet ne dokumentiką, o romaną. Su personažų jausmais, charakteriu, kultūra, išgyvenimais. Noriu rašyti apie tai, ką pati išgyvenu čia. Kaip sunku yra jaustis tokia pačia lietuve, kokia buvau, kol gyvenau Lietuvoje. Nes palikęs vieną šalį, palieki visas šalis. Nebeturi tikrojo pagrindo, svorio, tarsi savo kojomis nebelieti jokios žemės.

– Kaip vyko rašymo procesas? Ar turėjote aiškų planą nuo pat pradžių, ar istorija vystėsi natūraliai?

– Sunkiausia buvo ne surinkti medžiagą, bet surasti tą raudoną siūlą, kuris tęstųsi per visą romaną. Tą būtiną siūlą, kuris jungtų visus personažus. Vis svarsčiau, kokie jie, Nyderlandų lietuviai? Kas juos jungia, kuo jie skiriasi nuo kitų pasaulio šalių lietuvių? Taip pat svarbu buvo iš anksto nuspręsti, kokį laikotarpį aprašysiu.

Pastarasis sprendimas atėjo netikėtai, bet gana lengvai. Dalyvavau iškilmingame Nyderlandų ir Lietuvos tarptautinių santykių šimtmečio paminėjime Hagoje ir staiga supratau, kad atspirties tašku romane laikysiu būtent šią datą: 1921 metų spalio 6 dieną.

Šis sprendimas sukūrė naują iššūkį – surasti tikrą moterį (ar vyrą), kuris tarpukario metais išvažiavo į Nyderlandus ir ten pasiliko. Dažniausiai žmonės važiavo į Nyderlandus tik kaip į tarpinę stotelę: arba mokytis (pavyzdžiui, laivybos), arba turistiniais tikslais. O man reikėjo žmogaus iš Lietuvos, kuris atvažiavo, liko ir tapo Nyderlandų lietuviu.

Šį rebusą padėjo išspręsti mano bičiulis istorikas John de Jonge, kuris siuntė įvairią informaciją ir vieną kartą atsiuntė savo rašytą biografiją olando, kuris tarpukariu dirbo geologijos profesoriumi Kaune. Kaip aš apsidžiaugiau, kai toje biografijoje perskaičiau, kad olandas ne tik čia devynerius mėnesius gyveno ir dirbo, bet ir vedė Seirijuose. Ta moteris ir tapo Marta, pirmoji romano herojė. O kai pasidomėjau vėlesnėmis lietuvių Nyderlanduose istorijomis, raudonas siūlas greitai ėmė ryškėti. Dabar jau, žinoma, viskas kitaip, bet prieš penkiolika – dvidešimt metų Nyderlandų lietuviai išskirtinai buvo moterys, ištekėjusios už olando vyro.

Lietuvių Nyderlanduose istorija turėjo tapti meilės istorija.

– Rašant teko tyrinėti istorinius, kultūrinius ar kitus aspektus. Kokia buvo įdomiausia dalis? Gal pati sau padarėte kokių netikėtų atradimų, kuriais norėtumėte pasidalinti?

– O taip. Buvo labai daug eureka! momentų. Supratau, koks malonumas rašyti istorinius romanus. Įneri į tą lobių skrynią ir nesinori išnerti. Reikia save stabdyti, nes galima labai greitai užsižaisti medžiagos rinkimu. Pavyzdžiui, vienas iš tokių momentų – kai dar gyvenau Vilniuje, mes gyvenome Broniaus Kazio Balučio gatvėje. Žinojau, kad jis buvo diplomatas, bet tik tiek. Kaip nustebau, kai ieškodama informacijos apie Seirijus, radau, kad jis gimė ten! Ir ne tik jis. Radau istoriją apie M. K. Čiurlionio mamą, Adelę Mariją Magdaleną Radmanaitę-Čiurlionienę, kuri taip pat gimė Seirijuose. Jos tėvas, Frydrichas Radmanas buvo miestelio galiūnas. Istorija pasakoja, kad kartą jis susilažino, ar išraus medį su šaknimis. Lažybas laimėjo, medį išrovė, bet po to krito ant žemės ir po kelių dienų mirė palikęs penkis vaikus. Dar vienas įdomus sutapimas – olando žmonos brolis, pastorius kaip ir jos tėvelis, vedė Birutę Yčaitę, profesoriaus dukrą, žymiojo Martyno Yčo seserį. Tokios istorijos gniaužia kvapą. Reikia tik atsirinkti ką, kaip, panaudoti romane.

Olandiškoje dalyje tokių didelių nustebimų nebuvo, bet labai daug sužinojau, supratau, kodėl jie tokie, kokius matau kiekvieną dieną. Nuėjau į mūsų miestelio biblioteką ir gal pusę metų tik skaičiau knygas apie Nyuderlandus, jų istoriją ir kultūros niuansus. Tada tą medžiagą bandžiau perteikti lietuvės akimis – ir žinoma, susieti ją su laikotarpiu, kuriuo vyko veiksmas. Rezultate tarsi nusiraminau. Jei anksčiau stebėdavausi kai kuriais dalykais, nustojau. Pamačiau, kodėl jie taip elgiasi ir viskas sukrito kažkaip logiškai į didelę harminingą dėlionę.

– Kiek laiko užtruko parašyti šią knygą? Ar buvo sudėtingų momentų, kai atrodė, kad kūrinys „neina“ pirmyn?

– Rašiau neskubėdama, todėl užtruko ilgai. Pradėjau rašyti iš karto po Burbulo (trečiasis autorės romanas „Burbulas. Apie pasaulį be vaikų“), kuris pasirodė 2021 m. Taigi, užtrukau ketverius metus. Ilgai rinkau medžiagą, paskui daug kartų perrašinėjau, keičiau, pildžiau, dailinau, klausiau įvairiausių patarimų. Nesakau, kad dabar nebeliko ką dar būtų galima tobulinti, visada tokių dalykų yra, bet dabar džiaugiuosi, kad išpildžiau kūrinį iki galo. Matau tai, nes atsiliepimai labai geri. Sunkus darbas duoda vaisių.

– Knygoje panaudojote net tris tarmes – dzūkišką, žemaitišką ir aukštaitišką. Kaip tarmės atsirado kūrinyje?

– Labai natūraliai. Skaičiau tokią vieną knygutę apie keliautojo Olandijoje, kaip jis vadino Holandijoje, įspūdžius tarpukario metais, ir mačiau, kaip jis kalba – tikrai kitaip, nei mes dabar. Todėl, kai priėjau prie pirmojo dialogo, kuris vyko Seirijuose 1921 metais, ranka nekilo jo rašyti bendrine kalba. Būtina buvo, kad tie žmonės kalbėtų tarmiškai, nes jie taip juk ir kalbėjo. Vėliau knygoje tarmės ėmė pamažu nykti, nes laikams keičiantis žmonės kalbėjo jau kitaip.

– Gal buvo kuris nors personažas, kuris nustebino jus pačią?

– Martynas! Jis pats išlido, aš jo net nekūriau. Jis prisijungė pačioje romano redagavimo pabaigoje ir gražiai užbaigė pasakojimo ratą. Be jo, kaip kažkas sakė, nebūtų taip įspūdinga. Tai dar vienas knygų rašymo stebuklas ir fenomenas – personažai gali patys įšokti į knygą. Argi nenuostabu. 

– O gal buvo personažas, kurį buvo sunkiausia vystyti?

– Nepasakyčiau, kad sunkiausia, bet vėlgi, iš atsiliepimų matau, kad skaitytojai viską pastebi. Nieko nuo jų nenuslėpsi. Martą (tarpukario moterį) kūriau remdamasi vienu prototipu, taip ir Editą (pokario moterį). Tačiau Vitą (laisvos Lietuvos moterį) lipdžiau iš daugybės man papasakotų ir perskaitytų istorijų. Taigi, buvo pasakyta, kad Vita tarsi sudurstyta. Sakau, nieko nenuslėpsi.

– Kokie būsimi kūrybiniai projektai? Ar jau planuojate, o gal jau ir pradėjusi esate kitą knygą?

– Knygos dar nepradėjau, bet nėriau į naują kūrybinę veiklą – vertimus. Nustebau, koks kūrybinis procesas yra „nulaužti“ ir perkelti vienos kalbos kodą į kitos kalbos kodą. Man jis labai patinka. O dėl naujos knygos, nors tai gali nutikti kiekvieną akimirką, tokių dalykų nepastumsi. Jei atvirai – labai laukiu ir man pačiai labai smalsu.

Nyderlanduose gyvenanti rašytoja, Druskininkų mylėtoja R. Sagė savo skaitytojams pristato naujausią romaną „Ugnis jos kauluose“