Dainavos krašto folkloro šventė: beveik trys dešimtmečiai autentiškumo, natūralumo, meditacijos

Jau beveik trisdešimt metų pirmąjį rugpjūčio savaitgalį po įvairias Druskininkų erdves pasklinda ryškiais, rankomis siuvinėtais tautiniais kostiumais išsipuošę žmonės, o gatvėse ir parkuose girdimos subtilios ir švelniai melancholiškos mūsų močiučių senosios dainos. Pramogų aikštėje visi, kas netingi, trypia polkutę ar sukasi valsiuko ritmu. Praėjusį savaitgalį mūsų mieste šurmuliavo ir liaudiškomis melodijomis skambėjo 28-oji „Dainavos krašto folkloro šventė“. Šįmet, po karantino, ji atnaujinta, pasipildyta naujomis veiklomis, viliojančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis ir atlikėjais, pasiilgusiais bendravimo su žiūrovais.

Dainavos krašto folkloro šventės žiūrovus ir šiemet nudžiugino Druskininkų folkloro ansamblis „Stadałėłė“/Roberto Kisieliaus nuotrauka

Tris dienas trukęs renginys ne tik subūrė liaudies muzikos mylėtojus, bet ir pateikė labai įvairią programą, kuri pritrauktė ne tik vietinę bendruomenę, bet ir kurorto poilsiautojus. Ypatingas dėmesys buvo skirtas choreografiniam ir instrumentiniam folklorui, į gausų šventinį renginį atvyko per 10 skirtingų kapelų ir folkloro kolektyvų iš įvairių etnografinių regionų.

Į „Kapelijų grajų“ pakvietė profesionalios instrumentinio folkloro grupės „Sutaras“, „Ratilai“ bei ansamblių „Viešia“, „Nalšia“ instrumentinės grupės, koncerto metu pristatę įvairių Lietuvos etnografinių regionų tradicinius muzikos instrumentus – kankles, daudytes, ragus, dūdmaišį.

„Susiedų pasdainavimų, patancavojimų“ vakare dainavo Druskininkų folkloro ansambliai „Stadałėłė“, „Serbenta“, „Diemedis“ iš Kalvarijos, „Rags“ iš Pasvalio, Lazdijų „Dziedukų“ ir Varėnos Šaulių kapelos ir kiti.

Kaip teigė šios šventės sumanytoja ir organizatorė Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė, pirmąkart šventėje buvo surengtos viešos instrumentinio ir choreografinio folkloro kūrybinės dirbtuvės, kuriose žaidybine forma pristatyti tradiciniai ir netradiciniai muzikos instrumentai – daiktai, naudojami kaip ganymo ar buities įrankiai, tačiau galintys tarnauti ir muzikuojant.

Sertifikuoti amatininkai ir tautodailininkai buvo parengę devyniolika pačių įvairiausių edukacijų, tad ir vaikai, ir suaugusieji turėjo smagių užsiėmimų – mokėsi patys išdrožti medinį šaukštą, papuošti raštais paukštuką, pasigaminti šiaudinį paukštelį ar surišti valstiečių lėlę, pasigaminti papuošalą, nužiesti puodą, nuvyti juostą.

Ypač daug renginio žiūrovų sulaukė edukacinės dirbtuvėlės, kuriose buvo mokoma pasigaminti birbynes iš šiaudo, žąsies plunksnos ar nendrės ir jais muzikuoti.

Labai smagiai nuteikė edukacinė programa, kurioje buvo žaidžiami žaidimai su lazdomis „Rekežio nuvertimas“, „Išstūmimas iš rato“, „Fechtavimas lazdomis“, „Svarstyklės“, „Apsivertimas aplink lazdą“, „Šuolis per lazdą“ ir kiti, taip pat žaidimai su virve, plunksnomis, lankais, pakuliniais maišais, klumpėmis ar botagais. Žaidimų dalyviai išmoko vaikščioti su kojūkais, ridenti lankus ir smetoniškus vežimo ratus, „žvejoti“ žuvis…

Dar viena šįmetės šventės naujiena – „Etno kino“ vakaras, kurio metu buvo rodomi filmai „Mumiem už Švendubrį nieko nėr gražiau“ ir „Dangaus sodai“.

Tai, kad ši šventė svarbi druskininkiečiams ir kurorto svečiams, patvirtino gausus žiūrovų skaičius ir jų aktyvus dalyvavimas edukacijose. Pramogų aikštėje, grojant kapeloms, minia žiūrovų taip pat dainavo kartu su atlikėjais žinomas liaudies dainas, o užgrojus polkas ir valsus, puikiomis emocijomis užkrėsti, visi smagiai sukosi ant aikštės girndinio.

Tai, kas Druskininkuose vyko praėjusį savaitgalį, daugeliui pažadino norą į beprotiškai lekiantį šiandieninio gyvenimo sūkurį grąžinti atvirą ir nuoširdų mūsų protėvių pasaulio suvokimą, lėtą kasdienybės eigą, ramų pažinimą ir mūsų protėvių meditaciją.

Lina Balčiūnienė, Druskininkų kultūros centro etnografė, šventės organizatorė: „Šventė buvo smagi ir linksma. Pasiteisino visos naujovės – žmonės aktyviai šoko polką, prisijungę prie atlikėjų. Taip pat daug dėmesio sulaukė etno žaidynės, kuriose dalyvavo daug jaunimo, mačiau, kad tos senovinės rungtys juos labai sudomino. Džiugina tai, jog žmonės domisi folkloru. Ypač didelio dėmesio sulaukė edukacijos, kuriose druskininkiečiai, kurorto svečiai, tautodailininkų vadovaudami, galėjo patys pasigaminti įdomių dalykų. Kai kurie žmonės, nebaigę padaryti savo dirbinių, tarėsi su meistrais, kad galėtų sekmadienį užbaigti savo pradėtus darbus.

Optimizmo ir pasitenkinimo suteikia kolektyvų noras atvažiuoti į šventę, joje dalyvauti. Smagu, kad jie lieka patenkinti šventės organizavimu ir buvimu Druskininkuose. Niekas neatsisako važiuoti, išpildo visus organizatorius suplanuotus žingsnius. Gerai, kad yra daug suaugusiųjų folkloro kolektyvų, tačiau nerimą kelia tai, jog mažėja vaikų kolektyvų.“ 

Šventės evoliucija

■ Pirmoji Dainavos krašto folkloro šventė surengta 1991 metais.

■ Pradėjus nuo atskirų Dzūkijos regiono folkloro kolektyvų ir solinių folkloro pateikėjų koncertų, mugės, kurioje dalyvaudavo vos 10 amatininkų, buvo išsiplėsta iki tarptautinės šventės, joje dalyvavo svečiai iš istorinių žemių (Baltarusijos, Lenkijos), Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių.

■ Daugelis švenčių turėdavo savo tematiką: buvo skirtos Tautinio kostiumo, Tarmių ar Pasaulio lietuvių metams. Švenčiant Žalgirio mūšio 600-sąsias metines, dalyviai rengė karines-istorines programas, Tautinio kostiumo metams skirtoje šventėje kūrė ir demonstravo tautinius, baltų genčių ir istorinius kostiumus. Atskiros programos buvo rengiamos M. K. Čiurlionio namų kiemelyje pagal jo harmonizuotas liaudies dainas.

■ Pamažu tautodailininkų ir amatininkų mugės užkariavo visą Vilniaus alėją ir jos prieigas, žiūrovų populiarumo sulaukė postfolkloro atlikėjų, lietuvišką folklorą paįvairinančių moderniomis improvizacijomis.

■ Šventėse šoka, groja ir dainuoja visų Lietuvos etnografinių regionų atstovai ir tai puiki proga dzūkams ir kurorto svečiams pažinti aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių liaudies dainavimo ir šokimo tradicijų savitumą.

■ Pasakorių konkursas, kurį laiką buvęs Folkloro šventės dalimi, išaugo į atskirą renginį, pritraukiantį tiek begalę dalyvių, tiek žiūrovų, besidominčių tarmėmis, linksmomis istorijomis, pasakomis ar sakmėmis.

Roberto Kisieliaus ir Ramunės Tarandės nuotraukos