Choro „Druskininkai“ veiklos dešimtmetis: įveikti iššūkiai, garbingi įvertinimai ir įdomus laikas kartu
Laimutis Genys
Šiemet savo veiklos dešimtmetį švenčia kamerinis choras „Druskininkai“, per šį laiką tapęs neatsiejama miesto muzikinio gyvenimo dalimi ir Lietuvos chorinės kultūros ambasadoriumi. Tai – ne tik koncertai ir apdovanojimai, bet ir dešimtys žmonių, kuriuos suvienijo bendra meilė muzikai.
Kolektyvui vadovauja jauna, bet brandi vadovė Inga Vagnoriūtė – žmogus, kuris į Druskininkus atvyko beveik atsitiktinai, tačiau čia surado savo vietą, pašaukimą ir bendruomenę. Pokalbyje su savaitraščio „Mano Druskininkai“ žurnalistu Inga atvirai papasakojo apie pirmuosius choro žingsnius, drąsias ambicijas, nelengvus sprendimus, tarptautinius konkursus, kasdienį darbą ir svarbiausią jos credo: „Man norisi kokybės, ne kiekybės.“
– Inga, kaip atsiradote Druskininkuose?
– Viskas prasidėjo 2013 metais, kai studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tada Druskininkų meno mokykla ieškojo darbuotojų, jiems reikėjo dainavimo mokytojų. Kalbino ir kitus studentus, o aš ir susigundžiau. Pradžioje važinėjau į Druskininkus vieną kartą per savaitę, o baigusi studijas, 2014 metais atvažiavau čionai dirbti ir gyventi. Įdomu tai, jog iki tol šiame mieste net neteko apsilankyti.
– O kaip atsitiko, kad tapote choro „Druskininkai“ vadove?
– Atvažiavau į M. K. Čiurlionio meno mokyklą, kaip chorvedė, o Druskininkuose tuo metu nebuvo miesto choro – tik bažnytiniai. Vienas iš choro atsiradimo iniciatorių buvo meno mokyklos direktoriaus pavaduotojas Vytautas Andruškevičius. Jis mane ir pastūmėjo suburti chorą, o 2015 metų vasarį susirinkome į pirmąją choro repeticiją. Prieš tai paskelbėme spaudoje, kad yra renkamas choras ir pakvietėme visus norinčiuosius ateiti.
Susirinko labai daug žmonių su įvairiais lūkesčiais. Sulaukėme ir dainininkų iš kitų chorų, kuriuose jie buvo dainavę.
Kadangi buvau jauna specialistė, iškart norėjau griebti „jautį už ragų“ ir suburti tikrą chorą, kuris galėtų atstovauti Druskininkams ir Lietuvoje, ir užsienyje.
Pradžia nebuvo lengva, atėjo daug žmonių, prasidėjo kaita, bet per dvejus metus viskas išsikristalizavo, susidarė bendraminčių būrelis, ir mes supratome, ko norime.
– Kokių profesijų choristai suformavo kolektyvo branduolį? Kiek chore žmonių išliko nuo pradžios iki dabar?
– Yra trys pedagogai iš meno mokyklos, kiti – skirtingų profesijų žmonės, yra tokių, kurie net neskaito muzikinio rašto. Mes esame mėgėjai, taigi darbas yra spalvingas, nes, parenkant repertuarą, reikia rasti „aukso“ viduriuką, kad galėtų dainuoti visi.
Dabar chore yra 22 nariai. Smagu tai, kad į chorą ateina ir mano buvusios mokinės, kurios pabaigė aukštuosius mokslus, atvažiavo į Druskininkus, čia kuria savo šeimas.
– Kaip formuojate choro repertuarą?
– Taikomės prie didžiųjų muzikos renginių, pavyzdžiui, Dainų šventės, kurioje visiems chorams yra privalomas repertuaras. O kai šventės nevyksta, keliame sau užduotis dalyvauti konkursuose, kurie vyksta užsienyje. Konkursuose būna tam tikri repertuaro kriterijai: vienas kūrinys gali būti senovinės muzikos, antras – modernus, trečias – atliekamas lietuvių kalba. Į repertuarą įtraukiame ir populiarius kūrinius, kuriuos žmonės nori dainuoti, juos perdarome į chorines partitūras.
– Jūsų vadovaujamame chore daugiausia moteriškų balsų. Ar su vyrais problema?
– Vyrus sunku prisikviesti į chorą. Bandau pasitelkti pažįstamus. Kai jie ateina, būna lengviau. Ateina tik tie, kurie tikrai nori. Yra buvę, kad kas nors vyrą priverčia ateiti, bet jis pabūna du mėnesius ir išeina, pasirenka sportą ar kitus užsiėmimus. Manau, kad tai susiję su vyriška prigimtimi. Druskininkų sociumas yra siauras, nėra aukštųjų mokyklų, iš čia jaunimas išvažiuoja studijuoti ir mažai kas sugrįžta. Manau, kad vyrų balsai – visų Lietuvos chorų problema. Pas mus chore septyni vyrai ir penkiolika moterų, manau, visai neblogas santykis.
– Choras savo veiklą pradėjo prieš dešimtmetį. O kada pasirodė pirmieji darbo vaisiai?
– Mano dėstytojas Laurynas Vakaris Lopas mus supurtė pirmaisiais metais, pasiūlęs važiuoti į Nyderlandus ir kartu su ten dirbančios jo buvusios studentės choru kartu atlikti sudėtingą, daugiabalsį Sergejaus Rachmaninovo kūrinį. Mums buvo sudėtinga, bet aš dėl savo jaunatviško entuziazmo sutikau. Mūsų choristai išsigando, bijojo, kad nepajėgs. O aš sakiau, kad mums pasiseks.
Visą vasarą repetavome ir rezultatą pasiekėme – nuvažiavome į Nyderlandus ir sudainavime. Po tos išvykos choristai ėmė manimi pasitikėti, jų akyse įsižiebė ugnelė ir žinojimas, kad mes galime tai padaryti. Tai buvo pirmas mūsų įveiktas iššūkis.
Po metų mes išvažiavome į pirmą konkursą Italijoje, ten laimėjome sidabrą. Vėliau atsirado naujų kūrinių, sustiprėjo noras važiuoti į konkursus, kuriuose mums gerai sekdavosi. Taigi ir mūsų savivertė stiprėjo.
– Kas yra Jūsų choro klausytojas Druskininkuose?
– Pastebime, kad dažniausiai ateina tie patys žmonės. Dauguma yra pažįstami, giminaičiai, bendradarbiai, bet yra nemažai ir tokių, kuriems yra svarbi klasikinė muzika, jie mėgsta ir lankosi tokio žanro muzikos koncertuose. Žinoma, dar priklauso nuo koncerto temos – ar tai yra kalėdinis koncertas, ar kitai progai skirtas. Auditorija priklauso ir nuo to, kur vyksta koncertas. Druskininkai yra kultūros miestas, čia daug renginių, daugybė žmonių jais domisi. Be kultūrinio konteksto ir chorui būtų sunkiau. Turi būti tam tikras pasirengimas priimti chorinę muziką. Jaučiu, kad Druskininkuose palaikymas yra.
– Ar Druskininkuose yra tinkamų erdvių chorinei muzikai?
– Su erdvėmis, skirtomis chorinei muzikai, Druskininkuose sunku. Yra muzikos mokyklos salė, bet norisi geros akustikos. Manau, kad kol kas chorui geriausia giedoti bažnyčiose. Labai laukiame Kultūros ir kongresų rūmų, tikimės, kad ir mūsų koncertams ten atsiras vietos.
– Kokie iššūkiai ir džiaugsmai labiausiai įsiminė per choro gyvavimo dešimtmetį?
– Nesmagiausias iššūkis – choro narių atsisijojimas, kai reikėjo atrinkti, kas galėtų dalyvauti konkursuose, siekti profesionalumo, o kas ne. Man tai buvo sudėtinga.
Svarbiausi ir maloniausi – konkursai, Dainų šventės, įvertinimai. Turime Pirmos kategorijos choro statusą (iš viso yra keturios kategorijos, aut. past.). Tai – didelis įvertinimas tokiam jaunam kolektyvui.
Mūsų startas buvo veržlus, su ambicija, nes viską noriu daryti iš esmės. Buvau išėjusi motinystės atostogų, tai kolektyvui tam tikra prasme buvo naudinga, nes jis įgijo kitokių patirčių su kitu vadovu.
Žmonėms norisi kaitos, naujų dainų, naujų išvykų. Mes taip planuojame, kad vieną kartą per metus išvažiuotume į konkursą užsienyje – tai yra puiki motyvacija.
– Kiek kūrinių per tą dešimtmetį parengėte?
– Yra vienas choro narys, kuris viską fiksuoja. Taigi galiu pasakyti, kad iš viso parengti 268 kūriniai, surengėme 125 koncertų, atlikti 203 skirtingi kūriniai, iš viso kūriniai atlikti 924 kartus.
– Choras yra kolektyvinė kūryba. Kaip sekasi harmonizuoti vidinį santykį?
– Kaip ir kiekviename kolektyve, taip ir pas mus, visko būna – yra skirtingi interesai, nuomonės. Man tenka stengtis ir viską išgirsti, bet turėti savo nuomonę ir sukurti teigiamą bendrą atmosferą, viską padaryti taip, kaip reikia. Nieko specialiai nedarau – viskas ateina natūraliai: per šilumą, žmogišką santykį. Sutariame, kaip šeima, vieni kitiems esame tarsi psichologai – pasiguodžiame, pasipasakojame. Bet nesame „sekta“, kviečiame ir naujus narius!
– Ar choras yra brangus užsiėmimas?
– Jei nori dalyvauti konkursuose užsienyje, tai nuvežti 22 žmones nėra pigu. Nė vienas meno kolektyvas neišsiverčia be paramos. Dėkojame Druskininkų savivaldybei, vietiniams rėmėjams, įmonėms, žmonėms – visiems jiems esame dėkingi. Choristams be to būtų sunku keliauti.
– Ar Lietuva yra chorų šalis?
– Chorus labai suvienija Lietuvos dainų šventės, kuriose jaučiama vidinė pagarba Lietuvai, mūsų šaknys, tradicijos. Kiekvieno choro garbės reikalas sudalyvauti Dainų šventėje.
– Kokia choro „Druskininkai“ kasdienybė?
– Repetuojame muzikos mokykloje du kartus per savaitę – ten geros sąlygos. Visi ateina po darbų. Dabar esame Kultūros centro choras, bet muzikos mokykla mus priima. Tuo tikrai labai džiaugiamės.
– Ar Druskininkuose vaikams yra sąlygos estetiškai tobulėti?
– Didžioji tokio tobulėjimo kalvė – M. K. Čiurlionio meno mokykla, nuo jos viskas prasideda. Paskui gabiausieji išvažiuoja į konservatorijas, Muzikos ir teatro akademiją. Džiugu, kai buvusios mano mokinės po studijų sugrįžta į Druskininkus ir ateina į chorą.
– Kaip jaunimą sudominti ne tik populiariąja , bet ir klasikine muzika?
– Čia – labai slidi riba, turi būti gudrus, reikia mokėti tinkamai pateikti. Jei mokėsi parodyti, kad klasikinė muzika yra graži, jaunimas taip ją ir priims. Vadovauju jaunių chorui. Turiu mokėti juos sudominti, reikia su jais draugauti. Choro vadovas yra ir psichologas, ir vadybininkas.
– Jūs – jauna ir perspektyvi chorvedė. Ar nesinori dirbti Vilniuje, užsienyje?
– Esu sulaukusi įvairių pasiūlymų, bet kol kas man gerai čia. Turiu du vaikus, jie auga, Druskininkai jiems palankus miestas, o kas bus toliau, niekas nežino. Nors esu žemaitė ir ten mano širdis, bet man gerai Druskininkuose. Dabar viskas vyksta čia, ir aš tuo mėgaujuosi.
– Kokia didžiausia Jūsų svajonė? Gal norėtumėte ne kamerinio, bet pilno klasikinio choro?
– Negali norėti pilno choro, kai turi septynis vyrus. Žinoma, padaryti galima, bet ar to reikia? Tada dainuosime populiarias dainas, dviem balsais. Man norisi kokybės, ne kiekybės. Dirbu vardan tikslo, matau prasmę, mano specialybė man patinka, nemėgstu planuoti ir garsiai sakyti, kad aš kažką padarysiu, o paskui nepadarau. Geriau sau tyliai sugalvoji ir stebi, kas iš to išeina.
Naudodamasi proga, kviečiu klausytojus į gruodžio 13 d., 19 val. „Grand SPA Lietuva“ vyksiantį choro jubiliejinį koncertą. Jis bus ypatingas, nes žiūrovai išgirs ne tik mus, bet ir multinstrumentalisto Sauliaus Petreikio grupę.