Lietuvos nusipelnęs gydytojas Vytautas Kvedaras: „Druskininkų ligoninė man – ideali vieta įgyvendinti profesines ambicijas“
Druskininkiečiai jau ne vieną dešimtmetį žino, kad, iškilus sveikatos problemoms, prireikus chirurginės pagalbos, didelė sėkmė yra patekti į gydytojo Vytauto Kvedaro rankas. Daugiau nei keturis dešimtmečius Druskininkų ligoninėje dirbantis chirurgas, skriaus vedėjas pelnytai užsitarnavo pacientų, kolegų ir Druskininkų savivaldybės vadovų pasitikėjimą.
Gydytojo profesionalumą deramai įvertino ir Lietuvos medikų bendruomenė, Sveikatos apsaugos ministerija – šią gegužę V. Kvedarui suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Tai yra aukščiausias gydytojo darbo įvertinimas.
Chirurgijos skyriaus vedėjas V. Kvedaras su Sveikatos apsaugos ministre M. Jakubauskiene / SAM archyvo nuotrauka
Apie profesijos pasirinkimą, kylančius iššūkius, meilę Druskininkams ir puikią mūsų ligoninės medikų komandą pasikalbėjome su Lietuvos nusipelniusiu gydytoju V. Kvedaru.
– Prieš keletą dienų iš sveikatos apsaugos ministrės gavote garbingą apdovanojimą – Jums suteiktas Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas. Ką Jums reiškia šis apdovanojimas?
– Tas apdovanojimas reiškia labai daug. Pripažinimas suteikia malonių emocijų, ir tai yra viso mano profesinio gyvenimo apibendrinimas. Tuo labiau, kad tai yra aukščiausias gydytojo apdovanojimas. Neslėpsiu, man malonu buvo jį gauti.
– Kodėl pasirinkote medicinos studijas? Jei dabar būtumėte aštuoniolikos, ar rinktumėtės tą pačią profesiją?
– Medicinos studijas pasirenki, būdamas moksleivis, kai nelabai daug ką apie gyvenimą išmanai. Mano laikais auklėjimas ir ugdymas buvo unifikuotas, persmelktas sovietine filosofija ir ideologija. Motyvas pasirinkti mediciną buvo tas, kad ten buvo sunku įstoti. Tai buvo prestižinė profesija – atlyginimai buvo maži, bet gydytojai gyveno gerai. Nežinau, kaip būtų, jei būčiau aštuoniolikos. Dabar šio amžiaus jaunuoliai yra visai kitokia karta, jie visai kitaip supranta gyvenimą, visai kitaip įsivaizduoja savo vietą jame.
Retrospektyviai tikrai sunku įsivaizduoti, kaip man šiandien galėtų atrodyti profesijos pasirinkimas.
– Esate kaunietis, kaip atsiradote Druskininkuose?
– Druskininkuose man visada imponavo nepakartojama gamta – net Lietuvos kontekste, nes anais laikais platesnio pasaulio juk ir nematėme.
Man atrodė, kad Druskininkuose bus galima suderinti profesinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir poilsį. Žinoma, svarbu buvo ir tai, kad Druskininkuose tuo metu jau buvo pakankamai gero lygio ligoninė, stiprus chirurgijos padalinys. Taigi gavau paskyrimą ir atvažiavau dirbti į Druskininkus. Ir nė karto dėl to nepasigailėjau.
– Ar sudėtinga buvo darbo pradžia? Su kokiais sunkumais susidūrėte?
– Darbo pradžia buvo sudėtinga. Pats darbas yra sudėtingas, nelengva jį pradėti. Tuo metu nebuvo rezidentūros studijų, buvo metų mokslai internatūroje, tas paruošimas buvo gana paviršutiniškas. Praktinius įgūdžius ir klinikinį mąstymą teko įgyti čia, palaipsniui, savarankiškai dirbant, turint puikų mokytoją – šviesaus atminimo chirurgą Antaną Lenkutį, kuris buvo puikiausias specialistas, aukštos moralės žmogus. Teko su juo nemažai konsultuotis, klausti patarimų, iš jo mokytis. Jis padėjo man tobulėti profesinėje srityje.
Kalbant apie sunkumus, tai visų pirma slėgė atsakomybė. Kai padarai darbą, atsakai už žmogaus sveikatą ir gyvybę, tas atsakomybės jausmas neapleidžia nuolat – net sėdėdamas koncerte, žvejodamas, galvoju, ar viską gerai padariau.
– Kiek metų dirbate Druskininkų ligoninėje? Kaip ji pasikeitė per tą laiką?
– Dirbu seniai, gal keturiasdešimt trečius metus. Tai yra mano pirmoji ir vienintelė darbovietė – net baisu pasakyti. Per tą laiką ir ligoninė, ir visa medicinos sritis pasikeitė.
Pastaruoju metu mūsų ligoninės vystymosi tendencijos yra labai geros, visų pirma – žmonėms. Mes pradedame lygiuotis į aukščiausio lygio medicinos įstaigos standartus.
– Ar turėjote pasiūlymų išvažiuoti dirbti į Kauną ar Vilnių, užsienį? Kodėl likote čia?
– Žinoma, kad turėjau, bet čia yra geriau. Nuo 1999 m. dirbu Chirurgijos skyriaus vadovu, tai duoda tam tikrą laisvumą priimti sprendimus, numatyti perspektyvas. Padalinio vadovo pozicija suteikia galimybių tobulintis ten, kur yra noras, kryptingai projektuoti savo ateitį. Chirurgijos lygis Druskininkų ligoninėje visada buvo aukštas, aukštesnis negu paprastose rajoninėse ligoninėse. Todėl ir likau čia.
– Kas lemia chirurgo darbo sėkmę – rankos ir galva ar medicininė įranga?
– Man teko mokytis laparoskopinės chirurgijos pagrindų Vokietijoje, Frankfurte prie Maino pas profesorių W. J. Stelter. Neužmiršiu jo ištartos frazės: „Chirurgas operuoja ne rankomis, bet galva“. Manau, kad tai labai teisinga mintis.
Chirurgija yra labai konservatyvi medicinos sritis, bet per tuos metus, kai aš dirbu chirurgu, ji padarė labai didelę pažangą ir žengė daug žingsnių į priekį. Atsirado naujų medžiagų, siūlų, modernių siuvimo aparatų. Minimaliai invazinė operacijų atlikimo metodika padarė savotišką revoliuciją chirurgijoje.
Per tuos metus būta labai daug technologinių pasikeitimų, ir mes, chirurgai, stengiamės žengti koja kojon su jais.
Per mano profesinę karjerą įvyko didelis virsmas medicinos technikoje, kai atsirado minimaliai invazyvi technologija, kai šalia atvirosios chirurgijos atsirado laporoskopinė chirurgija. Mačiau tą procesą, kai vyko diskusijos – prieš ir už chirurginius metodus, kol kasdienybėje įsitvirtino laporoskopinis metodas. Tą techniką mes Druskininkuose pradėjome naudoti pirmieji Pietų Lietuvoje, tam tikrą laiką primuosiuose žingsniuose aplenkdavome net universitetines ligonines, vieni iš pirmųjų pradėjome atlikti laparoskopines tulžies pūslės ir išvaržų operacijas.
Medicininė įranga chirurgijoje yra labai svarbi, o mes gal vieninteliai iš rajoninių ligoninių turime ypatingą ultragarsinį skalpelį, kurį padėjo įsigyti Druskininkų verslininkai, savivaldybė. Jis padeda operacijos metu ir pooperacinė eiga geresnė. Taip pat dirbame su lazeriu.
– Dažnai dalyvaujate tarptautinėse konferencijose. Kaip mes atrodome pasaulio medicinos kontekste?
– Dažnai keliauju į tarptautines konferencijas. Už tai esu dėkingas ligoninės administracijai, kad palankiai žiūri į tą veiklą ir sudaro sąlygas man ten nuvykti. Dažnai konferencijose dalijuosi patirtimi, dalyvauju diskusijose ir galiu pasakyti: anksčiau mes ėjome koja kojon su pasaulinės medicinos pažanga, o dabar pradedame atsilikti, bet kai dėl profesinių žmogiškųjų dalykų, tai kitų šalių kolegų kontekste atrodome labai gerai.
– Ar nesigailite pasirinkęs šią profesiją? Ar skiriasi profesijos įsivaizdavimas, studijuojant ir jau dirbant?
– Nesigailiu. Kuo daugiau imu išmanyti savo profesiją, tuo ji man darosi įdomesnė. Studijuojant, viskas atrodė kitaip. Tik su darbo patirtimi ateina tikrasis profesijos supratimas.
– Kaip valdote savo emocijas, ištikus įvairoms situacijoms? Ar tiesa, kad, laikui bėgant, chirurgai priversti tapti šiek tiek cinikais?
– Chirurgo darbas reikalauja nemažai iššūkių – žmonės, su kuriais kaskart susiduriame, yra skirtingi, kiekviena liga, kiekviena operacija pateikia įvairių netikėtumų, išmoko naujų dalykų.
Man atrodo, kad chirurgas turi pasižymėti gera orientacija, greita reakcija. Reikia ir geros fizinės formos, stiprių nervų. Turi būti pasiruošęs viskam.
Kai dėl cinizmo, tai nesutinku, nes visi chirurgai yra žmonės, visi turi savo emocijas, sunkiose situacijose gal nejauti savo jausmų, nes žinai, kad turi priimti sprendimą, daryti veiksmą, emocijoms nelieka laiko. Bet emocijų mūsų darbe tikrai užtenka.
– Kaip gydytojas gali pelnyti pacientų pasitikėjimą?
– Sunkus klausimas. Mano nuomone, gydytojui bendraujant su pacientu, reikia suprasti, kad tai yra lygiaverčių partnerių bendravimas, reikia abipusio pasitikėjimo. Pacientas turi žinoti, kad jo sprendimas taip pat yra svarbus tame bendravime. Pacientas gydytojo asmenyje ieško paramos, atsvaros, tą reikia stengtis suteikti.
– Gydytojas chirurgas – profesija ar gyvenimo būdas? Ar tiesa, kad chirurgai ir privačiuose vakarėliuose dažniausiai kalba apie darbą?
– Gydytojas chirurgas ir profesija, ir gyvenimo būdas, nes dažnai tas laisvalaikis neatsiskiria nuo to darbo, kurį padarei dieną ar naktį, prieš savaitę, dažnai nepavyksta atsiriboti nuo minčių apie tai.
Taip, jaunystėje taip būdavo, nes būdavo svarbu pasidalinti su kolegomis apie tai, ko išmokai, ką padarei, kokių buvo dramatiškų dalykų. Laikui bėgant, tos temos nueina į antrą planą, atsiranda žmogiškieji prioritetai. Paskutiniu metu vakarėliuose mažiau kalbame apie darbą.
– Kas Jus darbe džiugina?
– Darbe džiugina geri rezultatai, gera darbo atmosfera, puiki skyriaus ir visos ligoninės komanda, siekianti to paties tikslo. Smagu matyti gerus kolegų darbo rezultatus. Džiugina perspektyvos jausmas, pasitenkinimas tuo, ką pats padarei, kad pacientas pasveiko.
– Ką Lietuvos nusipelnęs gydytojas pasakytų dvyliktokui, kuris ketina studijuoti mediciną?
– Teko vienam devynmečiui pacientui susiūti žaizdą. Jo paklausiau, ar jis bus chirurgas. Ne, atsakė vaikinukas. O kodėl? Todėl, kad chirurgo labai sunkus darbas. Jei yra noras, reikia klausytis savęs. Profesija yra labai įdomi, reikia turėti labai daug žinių, gerą fizinę kondiciją, reikia noro padėti žmonėms, reikia būti empatiškam. Jei dvyliktokas turi tokius norus ir savybes, tegul renkasi, bet reikia neužmiršti, jog tai yra labai nelengva profesija.
– Ką Jums reiškia dirbti gydytoju nedideliame mieste?
– Mažame mieste žmonės vieni kitus pažįsta, taigi ir atsakomybė didesnė. Gal todėl ir jų santykiai šiltesni. Man atrodo, kad daugumai druskininkiečių, ne tik man, Druskininkai yra ideali vieta gyventi ir dirbti.
Parengė Laimutis Genys