Į Druskininkų bažnyčią sugrįžo restauruotas vertingas XVII a. Šv. Antano Paduviečio paveikslas

Sekmadienio vakarą, po  Šv. Mišių, Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje buvo pristatytas restauruotas XVII a. Šv. Antano Paduviečio paveikslas ir jo sidabro aptaisai – vienas iš seniausių ir vertingiausių bažnyčios meno kūrinių.

Apsilankiusieji bažnyčioje turėjo retą progą pamatyti atnaujintą šventąjį atvaizdą iš arti ir išgirsti buvusios Druskininkų kultūros centro direktorės, dabar Druskininkų rezistencijos ir tremties muziejui vadovaujančios Rimutės Viniarskaitės parengtą jo kelionės per šimtmečius istoriją.

Po pristatymo visi turėjo unikalią progą išgirsti Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ koncertą, padovanojusį šviesos ir ramybės akimirkų.

Sekmadienio vakarą apsilankiusieji Druskininkų bažnyčioje turėjo retą progą iš arti pamatyti atnaujintą XVII a. Šv. Antano Paduviečio paveikslą ir išgirsti R. Viniarskaitės parengtą jo kelionės per šimtmečius istoriją / Roberto Kisieliaus nuotrauka

Rėmėsi profesionalų įžvalgomis

Ruošdama restauruoto XVII a. Šv. Antano Paduviečio paveikslo pristatymą, R. Viniarskaitė rėmėsi profesionalų įžvalgomis, ypač – Bažnytinio paveldo muziejaus menotyrininkės Birutės Valėčkaitės prieš kelis metus Druskininkų miesto muziejuje surengta paskaita „Jėga ir grožis Jo šventovėje“. Šioje paskaitoje buvo aptarti Druskininkų bažnyčioje esantys meno kūriniai, jų restauracija bei istorinės detalės. „Kadangi pati nesu menotyros specialistė, ši paskaita tapo svarbiu šaltiniu, ruošiantis pristatymui, kalbant apie paveikslo istoriją ir restauravimo eigą. Kitos temos, pavydžiui, religinės dailės simbolika, siužetai ir prasmė, atspindi mano asmeninį domėjimąsi ir tyrinėjimus, paremtus įvairių autorių darbais“, – sakė R. Viniarskaitė.

Ji pakvietė prisiminti, kodėl Bažnyčioje apskritai yra paveikslų ir kam jie mums reikalingi. Pasirodo, nuo seniausių laikų, kai daugelis žmonių dar nemokėjo skaityti ir neturėjo galimybės turėti Biblijos, paveikslai buvo tarsi „šventi langai“ į Dievo pasaulį – jie padėjo žmonėms suprasti Evangelijos žinią, susipažinti su šventųjų gyvenimu ir giliau išgyventi tikėjimą.

„Bažnyčios paveikslai padeda mums įvairiais būdais. Jie primena šventųjų pavyzdį, jų meilę Dievui ir artimui. Jie skatina mus giliau melstis, nes, žvelgdami į šventuosius, esame kviečiami sekti jų tikėjimo keliu. Taip pat per paveikslų grožį širdis atsiveria ne tik žodžiams, bet ir Dievo artumui. Tad paveikslai nėra vien papuošimai – jie yra liudijimas apie Dievo veikimą per šventuosius ir kvietimas mums patiems būti gyvąja Bažnyčia, – mintimis dalijosi R. Viniarskaitė. – Kaip pasirenkami siužetai, tai yra, kas vaizduojama paveiksluose? Tai priklauso nuo kelių svarbių veiksnių. Vienas iš jų – bažnyčios titulas. Druskininkų bažnyčia pavadinta Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės vardu, todėl natūralu, kad bažnyčioje yra daug Švč. Mergelės Marijos atvaizdų. Kitas veiksnys – vietinės pamaldumo tradicijos. Lietuvoje nuo seno labai gerbiamas Šventasis Antanas, todėl jo atvaizdai yra dažni. Galiausiai, paveikslai gali būti kuriami, kaip padėka už išklausytą maldą ar asmeninę intenciją, kai žmonės juos užsako kaip auką.“

Gyva tikėjimo istorijos dalis, atėjusi per šimtmečius

Šv. Antanas gyveno seniau kaip prieš 800 metų. Jis gimė 1195 m. Portugalijoje, tikinčioje šeimoje. Jaunystėje įstojo į vienuolyną, o vėliau tapo pranciškonu – tai tas pats vienuolynas, kurį įkūrė šv. Pranciškus Asyžietis. Antanas greitai išgarsėjo kaip labai nuoširdus ir įtaigus pamokslininkas – jo žodžiai taip paliesdavo žmonių širdis, kad daugelis atsiversdavo. Net pats šv. Pranciškus vadino jį „mylimuoju broliu“.

Gyvenimo pabaigoje Antanas daug sirgo, bet liko ištikimas savo pašaukimui. Mirė tardamas: „Aš matau savo Viešpatį.“ Prie jo kapo greitai pradėjo vykti stebuklai, ir jau po 11 mėnesių popiežius Grigalius IX paskelbė jį šventuoju – tai greičiausia kanonizacija Bažnyčios istorijoje. 1946 m. popiežius Pijus XII suteikė jam Bažnyčios mokytojo titulą.

Yra viena ypatinga vizija, kuri dažnai vaizduojama jo paveiksluose. Sakoma, kad, meldžiantis vienumoje, jam pasirodė Kūdikėlis Jėzus – ne sapne, bet gyvas ir spindintis. Jis atsistojo prieš Antaną, o šis jį švelniai paėmė į glėbį. Ši scena atskleidžia šv. Antano gilų artumą Kristui – ne tik protu, bet ir širdimi. Būtent ši akimirka ir vaizduojama mūsų bažnyčios paveiksle.

Šv. Antanas nuo seno laikomas globėju, kai pametame ne tik daiktus, bet ir žmones ar ramybę. Vieną kartą vienuolyno brolis pavogė jo pamokslų knygą, tuo metu tai buvo labai brangu, nes viskas buvo rašoma ranka. Antanas neliūdėjo ilgai, bet meldėsi. Ir štai – brolis sugrįžo, atsiprašė ir sugrąžino knygą. Nuo tada žmonės kreipiasi į šv. Antaną, kai kažką praranda. Ir iki šiol daugelis liudija jo užtarimu randą ne tik raktus ar pinigus, bet ir ramybę, viltį, net tikėjimą.

„Pažvelkime į paveikslą, esantį Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje. Tai – itin vertingas ir senas kūrinys, turintis ne tik meninę, bet ir gilią dvasinę prasmę.

Paveikslas nutapytas XVII amžiaus antroje pusėje – taigi jam jau daugiau kaip 300 metų. Tai buvo laikotarpis, kai daug Lietuvos ir Europos bažnyčių buvo puošiamos šventųjų paveikslais, kurie stiprino žmonių tikėjimą. Šis paveikslas tapytas aliejiniais dažais ant drobės, kuri tuomet buvo įprastai įtempiama ant medinių lentų. Deja, dailininkas nėra žinomas, tačiau iš atlikimo matyti, kad tai buvo labai įgudęs meistras, gebantis subtiliai perteikti šventumą, švelnumą ir dvasinį gilumą“, – pristatydama paveikslą, įžvalgomis dalijosi R. Viniarkaitė.

Kaip šis paveikslas atsirado Druskininkuose? Ant jo nugarinės pusės yra įrašas lenkų kalba, padedantis atsekti jo kilmę. Jame rašoma, kad Antolek Saladko Petryszca, greičiausiai bajoriškos kilmės žmogus, 1881 metais padovanojo paveikslą Druskininkų bažnyčiai. Paveikslas anksčiau priklausė jo giminaičiui kunigui. Po šio mirties, laikydamasis velionio valios, Antolek perdavė jį bažnyčiai, kaip padėką, malonę ar palikimą.

Šis kūrinys vertingas ne tik savo amžiumi ar menine kokybe. Jis turi ir istorinių sąsajų su konkrečia šeima bei laikotarpiu, o dar svarbiau – dvasinę vertę. Jis atspindi Šv. Antano viziją, kviečia į maldą, ir tampa tarsi tiltu tarp mūsų ir Dievo. Tai – gyva tikėjimo istorijos dalis, atėjusi iki mūsų per šimtmečius.

Kas vaizduojama Šv. Antano Paduviečio paveiksle?

Paveikslo centre matome Kūdikėlį Jėzų, sėdintį Šv. Antano glėbyje. Tai primena garsųjį jo regėjimą, kai maldoje jam pasirodė gyvas Jėzus kūdikio pavidalu. Jėzus laiko pasaulio rutulį, rodydamas, kad Jis yra pasaulio Viešpats, o laiminanti dešinė ranka liudija Jo gerumą ir palaimą. Šis vaizdas atskleidžia slėpinį: nors Jėzus – kūdikis, Jis vis tiek yra Karalius ir mūsų Atpirkėjas.

Šv. Antanas vaizduojamas jaunas, apsirengęs pranciškonų abitu, su švelnumu laikantis Kūdikėlį. Jo rankose – lelija, reiškianti skaistumą, ir knyga – tikriausiai Šventasis Raštas, nes jis buvo garsus Evangelijos skelbėjas. Viršuje matomas angelas laiko kaspiną su užrašu „Galingas kovojančiųjų skydas“ ir vainiką – ženklą, kad Antanas apdovanotas šventumo vainiku danguje. Tai priminimas, kad jis yra mūsų užtarėjas kovose su gyvenimo sunkumais.

Apačioje pavaizduotas rožinis su Nukryžiuotuoju. Tai – svarbus ženklas, parodantis, kad Jėzus atėjo į pasaulį mirti už mus. Net būdamas kūdikis, Jis jau yra mūsų Atpirkėjas. Tai Evangelijos santrauka paveiksle – nuo Gimimo iki Kryžiaus.

Šalia matoma kolona reiškia tikėjimo tvirtumą, o praskleista užuolaida kviečia mus tarsi į dvasinę sceną. Tai yra ženklas, kad žvelgiame į Dievo slėpinį. Fone išryškėja rožinės spalvos architektūra, simbolizuojanti dangaus Jeruzalę arba Bažnyčią, į kurią visi esame pakviesti.

Gamta primena rojų, Dievo sukurtą pasaulį, kupiną tvarkos ir grožio. Spalvos paveiksle taip pat kalba. Ruda – Antano nuolankumo ir neturto ženklas. Balta – skaistumo, šventumo ir nekaltumo spalva. Mėlyna nurodo į tikėjimą, dangų ir ramybę. Raudona – meilės ir kančios užuomina. Rožinė perteikia ramybę ir švelnumą, o tamsesni tonai apačioje pabrėžia kryžiaus slėpinio rimtumą.

Po restauravimo sugrįžo į Druskininkų bažnyčią

Bėgant laikui, kiekvienas meno kūrinys natūraliai sensta, jį paveikia drėgmė, temperatūrų pokyčiai, nešvarumai ir net žmonių prisilietimai. Taip nutiko ir Šv. Antano Paduviečio paveikslui. Prieš restauravimą jo būklė buvo labai prasta: drobė buvo atšokusi nuo pagrindo, dažų sluoksniai suskilinėję, kai kur dažai buvo nutrupėję, matėsi plika drobė. Paviršių dengė purvas, riebalai, tamsus lakas, kuris slėpė smulkias detales ir net veidus. Be to, paveikslas buvo paveiktas pelėsio, o senos, surūdijusios vinys (net 83!) deformavo jo formą.

Restauravimo darbus 2019-2020 m. atliko specialistė Dovilė Kokanauskaitė. Drobė buvo nuimta, išvalyta, ištiesinta, nutrupėję dažai atkurti pagal originalą, pakeistas pagrindas, paveikslas įtemptas ant naujo porėmio, kuris leidžia jam išlikti stabilios formos. Taip pat atkurta autentiška paveikslo forma – jis vėl toks, koks buvo prieš šimtmečius.

Svarbi paveikslo dalis – XVII a. pabaigos – XVIII a. pradžios sidabriniai aptaisai, kurie buvo skirti ne tik apsaugoti paveikslą nuo prisilietimų, bet ir puošti. Kartu jie laikomi votais – padėkos aukomis už patirtas malones. Restauravimo metu aptaisai buvo nuimti, profesionaliai išvalyti ir vėl sugrąžinti į vietą.

„Taigi šis Šv. Antano Paduviečio paveikslo restauravimas ne tik išsaugojo vertingą meno kūrinį, bet ir atgaivino gyvą mūsų tikėjimo istoriją. Šv. Antano Paduviečio paveikslas, sugrįžtantis į mūsų bažnyčią, yra gilus tikėjimo paveldas, perduotas mums per daugelį kartų – per mūsų prosenelius, parapijos steigėjus, kunigus, dovanotojus ir visus pamaldžius tikinčiuosius, kurie čia klūpėjo, meldėsi, aukojo ir dėkojo Dievui. Tai – ne tik meno kūrinys, bet tikėjimu alsuojantis ženklas, primenantis, kad kiekvienas iš mūsų priklausome ilgam tikinčiųjų keliui, kurio tęstinumas priklauso ir nuo mūsų. Tegul Šv. Antanas užtaria mūsų bendruomenę, o kiekvienas, pažvelgęs į šį paveikslą, atranda tai, kas galbūt buvo pamesta – viltį, ramybę ir patį Dievą“, – bažnyčioje pristatydama paveikslą, kalbėjo R. Viniarskaitė.

Parengė Laima Rekevičienė