Tikras medžiotojas pirmiausia turi jausti pagarbą gyvybei ir meilę gamtai

Lapkričio 3-ąją minima Šv. Huberto arba Medžiotojų diena. Šią dieną Lietuvoje nuo seno prasidėdavo medžioklės sezonas. Dar krikščioniškoje aplinkoje Medžioklės diena buvo tapatinta su Huberto vardadieniu, nes šis šventasis laikomas medžiotojų globėju. Apie tai įvairiuose šaltiniuose galima rasti net VII amžių ir dar ankstesnius laikus siekiančių istorijų.

Druskininkų medžiotojų klubas „Giraitė“ yra vienas iš seniausių ir giliausias medžioklės tradicijas Druskininkuose puoselėjančių medžiotojų klubų. Į „Giraitės“ medžiotojus pagalbos dažnai kreipiasi ir sodybų šeimininkai, ūkininkai, prašydami, kad medžiotojai išbaidytų žvėris, dažniausiai šernus, kurie jų daržuose ar kiemuose pridaro žalos.

Klubo nariai dalyvauja ir įvairiuose Druskininkų bendruomenės renginiuose – Kurorto šventės eisenoje bei kituose. Medžiotojų dienos proga pakalbinome Druskininkų medžiotojų klubui „Giraitė“ dabar vadovaujantį Arūną Kazakevičių.

 

– Kokių charakterio, būdo savybių reikia medžiotojui?

– Pirmiausia, turi būti potraukis saugoti gamtą, mišką. Medžiotojui turėtų būti būdingas didelis atsakomybės jausmas. Juk jam yra patikėtas ginklas, medžiotojas atsako už kiekvieną paleistą šūvį. Medžiotojas turi būti greitos reakcijos, orientacijos, fiziškai tvirtas. Jis turi konkrečių, su gamtos globojimu susijusių pareigų. Nors pastaruoju metu žvėrių maitinimai uždrausti dėl afrikinio kiaulių maro, tačiau įprastomis aplinkybėmis žvėrių ir žvėrelių maitinimas yra viena iš medžiotojų prievolių. Medžiotojas prisideda prie laukinių gyvūnų populiacijos, jo pareiga – apsaugoti žvėris nuo brakonierių.

– Ar visada medžioklėje lydi tik geros emocijos?

– Nelinksma, jei randi brakonierių kilpas žvėrių takuose arba jose jau įsipainiojusius žvėris. Skaudu matyti brakonierių įtaisytoje kilpoje užsismaugusią ar besikankinančią leisgyvę stirnutę. Ne vienam medžiotojui yra tekę tokias stirnas ir nušauti, nes žaizda paprastai tokiais atvejais būna gili, pūliuojanti, gyvūnui mažai šansų išgyventi. O kiek esame nušovę trikojų stirnų – tokių, kurios, išsivadavusios iš kilpos, išgyveno, tačiau paliko joje koją… Esame sumedžioję ir jauną stirniuką, ant kurio besikalančių ragiukų radome kilpos likučius.

 

– Bet ar medžiotojo širdis nesuvirpa, kai tenka šauti į grakščią didžiaakę stirną?

– Kaip ir kiekvienas žmogus, medžiotojas turi jausmus, patiria įvairių emocijų. Žinau, kad kai kurie medžiotojai nusistatę prieš stirnų medžioklę, į stirnas iš viso nešaudo – jie mieliau medžioja šernus. Tikras medžiotojas turi įsitikinti, į ką šauna, jis negali šauti, kaip sakoma, „į viską kas juda“. Vienas dalykas šauti į nusenusią stirną, kuri nėra perspektyvi populiacijos prasme, ir visai kas kita – į žvėries jauniklį. Neretai ir būna, kad, pamačius žvėrelį tiek, kad jau gali jį gerai apžiūrėti, įvertini, kad jis perspektyvus, o į tokį šauti nevalia.

 

– Dar ir dabar yra manančių, kad medžiotojai – tai tie, kurie „žudo žvėris“, o paskui kelia puotas…

– Tokia nuomonė klaidinga. Pirmiausia, medžiotojas yra gamtos mylėtojas ir jos sergėtojas.  Šiuolaikiniai medžiotojai pirmiausia turi rūpintis savo medžiojamų plotų ištekliais. Žinoma, medžiotojams nesvetimos ir šventės. Paprastai švenčiame pirmąją varyminę medžioklę, sezono pradžią, ir tai būna diena, kai, pagal galimybes, sueina, susirenka dauguma mūsų klubo narių.

Rengiame ir tradicinę užstalę, tačiau tik grįžę po medžioklės, tinkamai ir saugiai padėję ginklus.

 

– Kokios yra medžioklės klubo vadovo pareigos?

– Medžiotojų klubo vadovas atstovauja savo klubui visais klausimais, kas beatsitiktų. Mūsų klube „Giraitė“, kuris vienija daugiau nei tris dešimtis medžiotojų, yra ir valdyba, kurią sudaro penki klubo nariai. Tad daugelį klausimų sprendžiame kolegialiai, pasitardami. Į medžioklę dažniausiai išsiruošia beveik pusė klubo narių. Kiekvienai medžioklei yra skiriamas būtent tos dienos medžioklės vadovas, kuris ir būna atsakingas už visą tos dienos medžioklės tvarką bei visą organizavimą. Būtent konkrečios medžioklės vadovas praveda medžioklės instruktažą, nutaria, kokiuose plotuose ir ką medžiosime, patikrina dokumentus, juos reikiamai įformina.

 

– Kaip galima tapti medžiotojų organizacijos nariu?

– Naujieji nariai priimami bendru organizacijos pritarimu, šaukiamas būrelio susirinkimas. Susirinkimo dauguma turi pritarti naujojo nario kandidatūrai. Norintysis tapti medžiotojų būrelio nariu turi užpildyti anketą, pateikti prašymą. To negana: susirinkimui pritarus, naujasis medžiotojas kuriam laikui, dažniausiai metams, o kartais ir ilgesniam laikotarpiui, priimamas į būrelį kandidato teisėmis. Jis gali kartu medžioti, dalyvauti bendruose renginiuose, kitaip tariant, turi išnaudoti jam suteiktas galimybes save pristatyti, suteikti galimybę geriau jį pažinti kitiems būrelio nariams.

 

Tada susirinkime nusprendžiame, ar priimti jį į tikruosius narius. Medžiotojas moka medžiotojų būrelio mokestį. Būreliui priklauso tam tikri medžioklės plotai. Nepriklausantis būreliui medžiotojas negali, neturi teisės medžioti bet kokiame miške, laukymėje. Jis turėtų būti pakviestas į būrelį ar klubą, svečio teisėmis, kad galėtų medžioti. Kiekviename būrelyje nustatyta tvarka, kiek svečių kviesti.

– Kada ir kodėl pradėjote domėtis medžiokle, tapote medžiotoju?

– Tikriausiai taip jau gamtos sutverta, kad dauguma vyrų, kaip sakoma, širdyje jau yra medžiotojai. Mano paties pomėgis medžioti turbūt atėjo, tęsiant seną šeimos tradiciją – šviesios atminties diedukas Juozas buvo medžiotojas. Saugau šeimos archyve išlikusias nuotraukas, bylojančias, kad jis yra sumedžiojęs ne vieną vilką Alytaus rajone. Pačiam, tiesa, medžioti vilkų neteko. Medžiotojai žino, kad vilkas yra gudresnis net ir už lapę, jį sumedžioti sunku, reikia turėti didelę medžioklės patirtį. Pats medžioti pradėjau jau daugiau nei prieš dvidešimtį metų, gal 1995-aisiais. Į medžiotojų būrelį įstojau vėliau, maždaug po penkerių metų. Ar prisimenu savo pirmąjį trofėjų? Žinoma! Jausmas, kuris tąsyk, sumedžiojus pirmąją lapę, aplankė, nepamirštamas, – labai džiaugiausi ir didžiavausi savimi.

– Ką Jums reiškia medžioklė?

– Man, kaip tikriausiai ir daugumai mūsų klubo narių, smagu susitikti su bendraminčiais, pabendrauti, pabūti drauge ir patirti bendro hobio – medžioklės – teikiamus įspūdžius, pasidžiaugti gamta. Gera išeiti į mišką, mėgautis gaiviu oru ir gamtos garsais, pasijusti kad ir nedidele gamtos dalimi, su ja susilieti.  Bendras pomėgis žmones suvienija ir padeda patirti bendravimo džiaugsmą. Dėl to visi ir dalyvaujame klubo veikloje. Stengiamės, kad mūsų pomėgį suprastų ir šeimos, todėl kartais pakviečiame ir žmonas, ir jaunimą – sūnus, būsimuosius medžiotojus, – pamatyti, kaip mes leidžiame laiką medžioklėje, patirti bendrų įspūdžių ir emocijų. „Giraitės“ medžiotojai dalyvauja įvairiuose, bendruose apskrities medžiotojų būrelių renginiuose drauge su šeimomis. Pernai organizavome varyminę medžioklę, o žmonas pakvietėme būti medžioklės varovėmis. Buvo smagu, visi drauge patyrėme daug gerų įspūdžių. Ir šiemet, Kalėdų laikotarpiu, organizuosime tokią medžioklę.

– Liaudyje paplitę pasakojimai apie žvejį melagį. O ar būdinga medžiotojams girtis menamu laimikiu? Kokie yra posakiai, susiję su sėkmingos medžioklės prietarais?

– Jei jau žmogus linkęs fantazuoti, tai jis visur prisigalvos nebūtų dalykų. Medžiotojų bendruomenėje žinoma, kad po palaukiminės medžioklės, būna, pasakojamos istorijos, kaip, medžiotojui tūnant bokštelyje, miške lyg kažkas prabėgo, šakelė trakštelėjo, gal šernas buvo išlindęs, bet į jį šauti neteko, nes „nelabai matėsi“… Juokais – o gal rimtai? – vyrai kalba, kad seksis, jei prieš medžioklę nesiskusi. Tarp medžiotojų paplitęs ir kitas humoristinis prietaras: esą jei prieš medžioklę pabūsi su moterimi – lauk, kad varyminėje medžioklėje išlįs laputė. Gal vienas iš populiariausių, tikriausiai daugeliui girdėtų, yra toks palinkėjimas medžiotojui: „Nei plauko, nei tauko!“

 

– Ar Jūsų žmonai tenka gaminti žvėrienos patiekalus?

– Dalija labai skaniai gamina firminį mūsų šeimos patiekalą – šerno kumpį su obuoliais naminio vyno padaže.

 

Keptas šerno kumpis naminio vyno padaže. Svarbiausia gaminti su didele meile!

Kumpį 12 valandų mirkome parūgštintame vandenyje. Vėliau įtriname druska, pipirų mišiniu, žvėrienos prieskoniais, česnakais ir gausiai užpilame naminiu obuolių vynu. Kumpis marinuojamas dar apie 12 valandų. Kepamas 200°C temperatūroje, kepimo maiše, 2 valandas. Prieš baigiant kepti, įdedami obuoliai, pagardinti cinamonu. Skanaus!

 

Ramunė Žilienė