Šeimoje svarbiausia kalbėtis ir pasitikėti vienam kitu

Gruodžio 16-ąją druskininkiečiai Marija ir Albinas Liaukevičiai atšventė auksinį santuokos jubiliejų. „50 metų meilės. 600 mėnesių kartu. Daug juoko. 2 400 savaičių laimės. Nesuskaičiuojami prisiminimai. 16 800 dienų drauge. Nesibaigiantys nuotykiai. O kiek dar visko prieš akis!“, – tai tik vienas iš Marytės ir Albino širdžiai mielų sveikinimų, drauge su įspūdingomis gėlių puokštėmis, pasiekusių jų namus praėjusią savaitę.

Iš širdingų sveikinimo žodžių, kuriuos 67-erių Marytei ir 74-erių Albinui užrašė jų sūnus Gintaras ir dukra Jurgita, galima nujausti, kad šeimoje visi yra labai artimi. Sutuoktiniai patikino, kad su vaikais, anūkais dažnai susitinka, juolab, kad dukra ir sūnus su savo šeimomis gyvena Druskininkuose. „Džiaugiamės anūkais. Gytautė –jau studentė, Kristupas – gimnazistas, dvejų metukų Ąžuoliukas lanko vaikų lopšelį-darželį. Gabrielė dirba Londone ir pasveikino mus, atsiuntusi puokštę. Iš Londono gavome net dvi puokštes – mūsų nepamiršo pasveikinti ir mano brolio dukra Ilona. Gal svarbiausia mūsų visos šeimos tradicija ir yra dažnai susitikti, pabendrauti, praleisti laiką kartu, o visas didžiąsias metų šventes būtinai švęsti drauge“, – sakė M. ir A. Liaukevičiai. Jiedu turi ir dar vieną, savo, ypatingą tradiciją: ir išeidami iš namų, – kad ir trumpam, ir sugrįžę, – būtinai pasibučiuoja.

Dar nė 18-os nesulaukusi Marija ir 24-erių Albinas prieš penkiasdešimt metų susituokė Druskininkuose. Aplinkiniai kalbėjo, esą Marytė dar per jauna tekėti, jaunieji pernelyg skuba sujungti likimus. „Susituokėme, nes norėjome būti kartu. Meilė buvo didelė. Ir liko visam gyvenimui“, – kalbėjo M. ir A. Liaukevičiai. Po registracijos tuomečiame metrikacijos biure Marytės ir Albino santuoka buvo palaiminta bažnyčioje. Tikėjimas yra svarbi, jų bendro gyvenimo santarvę stiprinanti gija. Tik, anot Marytės, ne ką mažiau svarbu, kad žmogus, kaip sakoma, ir „pats laikytųsi“, – tada ir Dievulis padės.

Jaunos šeimos bendro gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Viską, kuo dabar gali džiaugtis ir didžiuotis, susikūrė darbštumu, kantrybe bei sąžiningu darbu. Albinas, kurį laiką dirbęs šaltkalviu-montuotoju, vėliau įsidarbino tuometėje Meno gaminių įmonėje ir dirbo ten iki pat jos uždarymo. Pastaraisiais metais jis tebesidarbuoja – taksi vairuotoju. Marytė, buvusi ilgametė sanatorijos „Lietuva“ virtuvės darbininkė, išėjusi į pensiją, rūpinasi namų jaukumu. Tačiau moteris aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje, yra folkloro ansamblio „Stadalėlė“ (vad. L. Balčiūnienė) narė.

Anot Marytės, jųdviejų su Albinu santuoką jau tikriausiai galima vadinti „muziejine“ – juk pusšimčiu darnaus bendro gyvenimo metų šiais laikais gal ne tiek jau ir daug porų gali pasigirti? Moters žodžiais, svarbiausia šeimoje yra pasitikėti vienas kitu, ir – kalbėtis. „Bet apie viską reikia šnekėtis nuoširdžiai, išklausyti vienam kitą“, – mano M. Liaukevičienė.

Ar jų ilgametėje santuokoje, kasdienybės tėkmėje drauge išgyvenant ne tik džiaugsmą, bet ir vaduojantis iš ligos, kitų rūpesčių, tebėra „vietos“ romantikai? „Dažnai, per televiziją skambant pageidavimų koncertui, imu ir pakviečiu savo Albinėlį valso. Pašokame, pasišnekame“, – pasakojo Marytė. Gruodžio 16-ąją Albinas žmonai sukūrė malonią staigmeną. Marytė susigraudina, pasakodama, kai, santuokos jubiliejaus dieną į duris paskambinusi siuntų tarnybos darbuotoja, įteikė jai Albino siųstas nuostabias rožes ir tarp jų paslėptą atviruką su užrašu: „Esi ir būsi man brangiausia“.

Atsisveikinant, po pokalbio su jubiliatais jaukiuose jų namuose, Albinas dirsteli pro langą į dangumi vėjo genamus debesis: „Apsiniaukė…“. O Marytė šypsosi: „Bet aš šalia turiu savo saulę.“

Parengė Ramunė Žilienė