(Nuomonė) Negaliu tylėti, arba kas vyksta Druskininkuose?

Druskininkų politinė ir ekonominė situacija aktyviems piliečiams kelia nerimą. Ilgai ruošiausi šiai procedūrai – galvojau, palaikys niurzgaliumi, bet negaliu tylėti. Mano asmeninė patirtis ir amžius leidžia į kai kuriuos Druskininkuose vykstančius procesus pažvelgti kritiškai, kadangi gimiau laisvoje Lietuvoje, valdant prezidentui Antanui Smetonai. Prisimenu ir gyvą pirmąjį Lietuvos prezidentą. Dabar turbūt ant pirštų galėtume suskaičiuoti prezidentą prisimenančius žmones, kuriems laisvoje prieškario Lietuvoje A. Smetonos idealas – tautos vienybė – išliko nesunaikinama vertybe ir šiandienos pasaulyje.
Vidurinę mokyklą baigiau lavinamas nepriklausomos Lietuvos mokytojų. Kauno medicinos institute mus auklėjo garbūs profesoriai – T. Ivanauskas, I. Šopauskas ir kt. Baigęs institutą bendravau su šimtais tūkstančių žmonių. Pragyvenau ir pirmą, ir antrą okupacijas, armijas „išlaisvintojas“, partizaninį karą, kolchozus. Mačiau partizanų lavonus, pamestus gatvėse, mačiau, kaip skrebai ritino akmenis vietoje pagalvės, atsimenu jų komentarus. Atsimenu tankus, 1991 m. sausio 13-ąją važiuojančius per žmones, D. Asanavičiūtę, sutraiškytą tanko vikšrų (dirbau tada vienoje Vilniaus ligoninėje). Ji liko mano atmintyje visą gyvenimą. Gyvenimo mačiau ir balto, deja, daugiau juodo, ir tikrai žinau laisvės kainą, kritiškai galiu įvertinti daugelį dalykų.
Druskininkuose gyvenu daugiau nei dešimtmetį. Pirmieji įspūdžiai buvo baisūs – gatvės neapšviestos, keliai duobėti, vienur kitur gėlelė pasimetusi dykrose, sunykusi Druskininkų pramonė, merdinčios sanatorijos, tūkstančiai bedarbių žmonių. Vadovai turbūt buvo konservatoriai…
Aš ne rašytojas, aš konkretus žmogus. Negaliu tylėti, matydamas „laisvoje“ žiniasklaidoje dirbtinai priešinamą mūsų visuomenę, skandalų kūrimą, negebėjimą kalbėti apie pozityvius dalykus. Palyginkime „laisvąją“ Druskininkų spaudą su Lietuvos rajonų ar apskričių spauda: Trakų, Prienų, Utenos, Kelmės, Marijampolės, Pakruojo ir t. t. Mėgstu keliauti ir visur perku įvairaus pobūdžio leidinių. Niekur nepastebėjau šitokio žurnalistų nemokšiškumo, nesuprantančių, kas yra grožis, gėris, kiekvieno piliečio laisvė. Paprastas pilietis, neturintis proto, nori bendruomenei įpiršti, kad ji nieko nesupranta, o iš tikrųjų rūpinasi tik kelių personų valios vykdymu, prisidengdamas viešo intereso gynimu. Žiniasklaidos atstovai į kovą dėl vieno ar kito leidinio išlikimo įtraukia ir druskininkiečius. Manipuliacijos visuomene yra akivaizdžios, pavyzdžiui, išpuoliai prieš laikraštį „Mano Druskininkai“. Ar bendruomenė protestavo prieš šio leidinio veiklą ir reikalavo jį uždrausti?
Žiniasklaidoje plačiai aprašomos politinės kovos ir skandalai aktualūs ne miesto gyventojams, bet patiems Druskininkų politikams, prisistatantiems verslininkais, ekonomistais, teisininkais. Visuomenė vertina ne emocijų pliūpsnius, ne politinių kovų aistras, bet konkrečius darbus. Taigi, ar atsigręžėte, ponai, pasižiūrėti, ką padarėte, kad Druskininkai klestėtų? Garsiausiai šaukiančių partijų atstovai Druskininkų gerovei kurti turi daug galimybių. Įdomu būtų paskaityti kai kurių politinių veikėjų, pavyzdžiui, liberalo Valdo Trinkūno ir konservatoriaus Viliaus Semeškos konkrečių darbų sąrašą. Kol tokių darbų nėra, neverta galvoti apie pergalę rinkimuose ir politinę karjerą – druskininkiečiai į valdžią rinks tuos politikus, kurie kalba ne žodžiais, bet darbais.
Politikai, įsivėlę į kovą dėl valdžios, susikuria neigiamą įvaizdį. Ir dažnai net komišką: tokie asmenys užverčia teismus skundais, žaidžia seklius, kritikuoja kuriančiųjų darbus, verkšlena dėl savo pačių saviraiškos galimybių, kitaip tariant, kito akyse ieško krislo, o savosiose ir rąsto nepastebi. Dar blogiau, tokie žmonės teršia savo pačių ir Druskininkų miesto vardą. Nukenčia miesto prestižas. Liūdna, kad politinėse kovose rungiamasi ne darbais, ne garbingu elgesiu ir dažnai atstovaujama ne visuomenės, o asmeniniams interesams.
Gyvenimo patirtis parodė, kad kelias į laisvę ir šalies gerovę yra visada sudėtingas. Mano, kaip žmogaus, gimusio laisvoje Lietuvoje, kaip ilgamečio gydytojo ir druskininkiečio pozicija, yra aiški – istorijai reikalingi autoritetai, priimantys ne visada populiarius politinius sprendimus, bet tai visada bus žmonės, turintys miesto ar šalies viziją. Druskininkiečių politinis pasirinkimas tą, kaip matėme, tik įrodo.

Povilas Rimantas Guobužas