In Memoriam
Atėjusioje žinutėje buvo tik du žodžiai – mirė Šuliauskas…
Sunku prisiversti patikėti. Viskas labai arti, kai sėdėjome prieš kelias dienas, kalbėjomės apie einamuosius reikalus, apie sveikatą, apie artimiausią ateitį. Dar labai gyvi įspūdžiai iš Jo vesto pokalbio „Girios Aide“ festivalio „Vasara su M. K. Čiurlioniu“ renginyje, vietos dailininkų parodos organizavimas, paskui – parodos perkėlimas į S.Vainiūno namus Vilniuje. Tik ką baigėsi konkursas festivalis „Muzika be sienų“, kurio dalyviai, kaip ir ankstesniais metais, išsivežė Alfonso Šuliausko pieštus dalyvių portretus. Šį kartą nuo Lietuvos, Lenkijos, Kazachijos, Rusijos iki tolimosios Kinijos.
Praeis daug laiko, kol kažkas užpildys atsivėrusias tuštumas, padarys, kad ir būriu, darbus, kuriuos kažkaip įsigudrindavo padaryti vienas: autorinis paskaitų ciklas apie žymiąsias pasaulio moteris, paskaitos apie dailę, „Draugystės“ sanatorijoje vesti meno terapijos seansai, įjungti į bendrą gydymo procesą, sanatorijos remiamų plenerų organizavimas, miesto meninio kultūrinio gyvenimo pulso jautimas, nušvietimas spaudoje, išleistos knygos. Ir visa tai – lyg paraštėse, šalia pagrindinės gyvenimo programos, kūrybos, kurią vykdė su pasišventimu iki paskutinio atodūsio…
Netoli ateinančių metų kovo pabaiga, kai Jo apvalų gimtadienį teks paminėti be Jo.
Dabar jau galime pasakyti – visas Alfonso Šuliausko gyvenimas paskirtas Druskininkams. Atmintis kartoja kadaise M. K. Oginskio priesakose sūnui pasakytą mintį: „Tėvynei skiriu turtus, darbus ir gyvenimą…“
Alfonsas Šuliauskas gimė 1938 metų kovo 27 dieną, Arminų kaime, Alytaus rajone. Vaikystėje šeima apsigyveno Druskininkuose. Baigė čia vidurinę mokyklą, 1958-1963 studijavo Dailės institute Vilniuje. Po baigimo grįžo ir liko ištikimas šiam miestui iki dabar.
Įsijungęs į miestelio kultūrinį gyvenimą, dirbo pedagoginį darbą, ruošė vaikus stojimui į aukštąsias mokyklas, aktyviai dalyvavo, steigiant Dailės mokyklą, dėstė, liko artimas, neabejingas visiems Dailės mokyklos pokyčiams. Dailės mokyklos absolventų pasiekimuose, o jų nemažai, yra ir mokytojo Alfonso Šuliausko indėlis.
Nuo 1965 metais „Pušyno“ sanatorijoje atidarytos pirmosios Alfonso Šuliausko kūrybos parodos prasideda šiuolaikinis parodinis Druskininkų gyvenimas. Sukaupta parodų rengimo tradicija, sukaupti meno kūrinių fondai, parodos tapo miesto gyventojų ir svečių kasdienybe.
Mėgo keliauti po pasaulį, grįžęs noriai dalindavosi įspūdžiais su mokiniais, miestelio gyventojais.
Mūsų užuojauta Alfonso žmonai Vidai, bendražygei, be kurios nuolatinės paramos, buvimo šalia neįsivaizduojamas Alfonsas Šuliauskas, kokį pažinojome. Užuojauta dukroms Jurgai ir Jolitai, jų šeimoms.
Alfonsas Šuliauskas rašė: „…Laužas rusena, mintys gimsta, lekia ir dingsta, tačiau, kai kurie puslapiai, apdegusiais kraštais, išlieka…“
Tikime, kad Tavo įrašyti puslapiai išliks ilgam.
Kolegos