Geltonieji autobusiukai – moksleivių patogumui

Geltonieji autobusiukai Lietuvos keliuose pasirodė daugiau nei prieš dešimtmetį. Kai įvairiose Lietuvos kaimiškosiose vietovėse dėl vaikų skaičiaus mažėjimo teko uždaryti mokyklas, Vyriausybės lygiu spręsta, kaip mokinius reikėtų atvežti į mokyklas, kurios arčiausiai jų gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Vyriausybė priėmė nutarimą aprūpinti mokyklas mokykliniais autobusais. Dabar šalies savivaldybių moksleivius vežioja apie šeši šimtai mokyklinių autobusiukų. Druskininkų savivaldybėje mokinių pavėžėjimo funkciją Švietimo centras pradėjo vykdyti nuo 2004-ųjų metų. Druskininkų savivaldybėje mokiniams pavėžėti yra skirti 6 mokykliniai autobusiukai.

Veža ne tik į pamokas

Vadovaujantis Švietimo ir mokslo ministerijos rekomendacijomis, laisvu nuo mokinių pavėžėjimo laiku ar per mokinių atostogas geltonaisiais autobusais vaikai vežami į olimpiadas, konkursus, varžybas, kitus renginius, į pagalbos mokiniui įstaigas, brandos egzaminų centrus. Mokytojai ar mokyklos darbuotojai gali būti vežami į kvalifikacijos tobulinimo renginius. Geltonaisiais autobusiukais mokyklos gali atsivežti įsigytus vadovėlius, ugdymo priemones. Kaip patikino Švietimo centro direktorius Vytautas Gintutis, ir Druskininkuose geltonieji autobusiukai naudojami ne tik moksleivių atvežimui į mokykas bei parvežimui į namus: „Moksleiviai vežami ir į įvairius renginius savivaldybės teritorijoje, ir į „Snow Areną“ slidinėti, ir į Vandens parką, kur jie lanko baseiną, mokomi plaukti. Geltonaisiais autobusiukais vaikai vežami į įvairias ekskursijas po Lietuvą, konkursus, kultūrinius ir įvairius kitus renginius. Pavyzdžiui, šiemet druskininkiečiai dalyvavo moksleivių Dainų šventėje. Viliamės, kad mūsų dainorėliai ir šokėjėliai jautėsi Vilniuje komfortiškai, vežami geltonaisiais autobusiukais į repeticijas ir koncertus.“

Vairuotojai – patyrę

Geltonaisiais autobusiukais Druskininkų savivaldybės mokinius vežioja patyrę vairuotojai, kurie yra Švietimo centro darbuotojai. Ne vieno iš jų vairavimo patirtis siekia daugiau nei kelias dešimtis metų. Švietimo centro vadovo teigimu, vairuotojai dirba ne tik labai atsakingą, bet ir tam tikrų bendravimo įgūdžių reikalaujantį darbą: „Pavežant moksleivius, svarbiausia yra jų saugumas. Jis užtikrinamas, nes autobusiukai techniškai tvarkingi, prižiūrimi. Tačiau svarbu ne tik technika ar saugūs keliai, bet ir vairuotojai, žmonės, kurie kasdien vežioja vaikus. Džiaugiuosi, kad per tuos dešimtį metų pavyko suburti gerą kolektyvą, kad vairuotojais dirba žmonės, kurie moka ir nori dirbti, o vaikai, su jais važiuodami, jaučiasi saugūs. Aidas Burba, Virgilijus Čepulis, Jonas Radžius, Vitas Kraučelis, Juozas Ūsas – visi vairuotojai jau užauginę savo vaikus, kai kurie jau ir anūkų turi, taigi jie yra šeimos žmonės. Tad gal dar ir todėl jiems yra paprasčiau, lengviau bendrauti su vaikais – mažesniais ar vyresniais. Pastebime, kad moksleiviai gerbia mūsų vairuotojus. Nėra buvę kokių nors konfliktų ar nesusipratimų. Gerai, kai vairuotojai išmano vaiko amžiaus tarpsnių ypatumus ir, prireikus, tinkamai įvertina situaciją ar bendrauja“.

Kelionėje – ir nuotykiai

Anot vairuotojų, dauguma vaikų nuoširdūs, mandagūs. Vis dėlto jiems rūpi ir išdaigos. Neretai, po pamokų kokia grupelė mažesnių bendraamžių pernelyg įsilinksmina – kartais ir tiek, kad ima svaidytis obuolių graužtukais ar tuščiais vaisvandenių plastikiniais buteliukais. Anot vairuotojų, nors kelionė trumpa, tačiau mažiesiems pakanka ir to pusvalandžio, kad „įsismagintų“ ir pamirštų apie gerą keleivio elgesį. Tenka drausminti – svarbiausia, anot vairuotojų, nepakeltu tonu, draugiškai.

Kelionėje į mokyklą, ypač jaunesniojo amžiaus mokyklinukams nutinka visokiausių istorijų. Vienas mokinukas, grįždamas iš mokyklos, užmigo. Pastebėjęs tyliai galinėje sėdynėje snūduriuojantį mažąjį keleivį, vairuotojas jį pažadino – paaiškėjo, kad šis pramiegojo ir namų stotelę. Teko į Leipalingį parvežti „iš naujo“. Yra buvę, kad, išsiruošęs į mokyklą, pradinukas namuose pamiršo kuprinę. Tuomet mamai teko prašyti, kad vairuotojas į mokyklą atvežtų ir kuprinę. Kitas pyplys, tėvelių įsodintas į autobusiuką, prisisegė saugos diržu. O privažiavus mokyklą – nebemokėjo atsisegti, verkė. Mamos šalia nebūna, tad autobusiuko vairuotojui tenka vaiką raminti, ašarėles nušluostyti.

Į dienos centrą „Viltis“ ir mokyklas pavežami vaikai su negalia. Už vairuotojų kantrybę ir gerą darbą jiems dėkingi ir vaikų tėveliai. Dažnas iš jų nepamiršta pasveikinti vairuotojus per didžiąsias metų šventes, kad ir trumpąja telefono žinute.

Per darbo savaitę Druskininkų savivaldybės Švietimo centro geltonųjų autobusiukų vairuotojai, vis kitu maršrutu pavėžėdami moksleivius į mokyklą ir atgal, kasdien nuvažiuoja nuo 150 iki 220 kilometrų.

Parengė Ramunė Žilienė