Daktaras J. G. Rimdeika: „Druskininkai man – didelė gyvenimo mokykla“

Druskininkų savivaldybės viešoji biblioteka pasipildė naujos knygos „Daktaras Jurgis Gediminas Rimdeika. Bibliografija“ egzemplioriais. Atvertę knygą, skaitytojai turi galimybę susipažinti su gydytojo J. G. Rimdeikos mokslinių darbų bibliografija, spaudoje skelbtais pokalbiais, literatūra apie jį patį. Knygoje panaudota daug nuotraukų iš asmeninio gydytojo archyvo. Druskininkiečiams galėtų būti įdomūs ir knygoje pateikiami J. G. Rimdeikos prisiminimai apie Druskininkus bei tuomečiu Respublikiniu gydomosios fizinės kultūros ir klimatoterapijos centru – pirmąja gydytojo J. G. Rimdeikos darboviete: neveltui knygos viršeliui pasirinkta archyvinė nuotrauka, kurioje – senojo sveikatingumo parko prieigos.

 J. G. Rimdeika: „Knygoje – ir prisiminimai, susiję su Druskininkais.“/Ramunės Žilienės nuotrauka

Apie tai, kaip jo gyvenime atsirado Druskininkai, J. G. Rimdeika rašo: „Viskas prasidėjo 1964 metų saulėtą rudens dieną. Būtent tada pirmą kartą atvykau į Druskininkus apsižvalgyti, kaip atrodo būsimoji mano darbovietė. Šaligatviai buvo pasipuošę ankstyvos rudens šalnos pakąstais ir įvairiomis spalvomis nuspalvintais klevų lapais. Įspūdį sustiprino ir šilta, saulėta diena. Neįsimylėti tokio miesto, tokios aplinkos buvo neįmanoma. Štai taip prasidėjo mano „kurortinis romanas“ užtrukęs daugiau nei dešimtį metų.“

Per knygos pristatymą viešėdamas Druskininkų savivaldybės viešojoje bibliotekoje, J. G. Rimdeika sakė, kad Druskininkai ir šį rudenį žavi tokia pat spalvinga lapija, tačiau, žinoma, kurortas labai pasikeitęs: „Tuomet Druskininkai turėjo kitokį – pavadinčiau, senovinio-modernaus kurorto veidą, o šiandien yra nemažai pasikeitimų. Bet juk šiandien yra XXI amžius, reikia su gyvenimu eiti koja kojon. Svarbu, kad Druskininkai išlaikytų savo patrauklumą, pritraukiantį turistų srautus: pažiūrėkite, kiek sveikatinimo centrų, ir praktiškai, laisvų vietų nėra. Traukos objektai turi būti, kitaip Druskininkuose būtų ir mažiau viešbučių, ir mažiau žmonių. Džiugina, kad ne vien tik centrinės, bet ir dauguma kitų miesto erdvių švarios, tvarkingos – žinoma, tai ir pačių druskininkiečių, puoselėjančių savo gyvenamąją aplinką, nuopelnas.

– Kas Jus paskatino išleisti knygą?

– Knyga atsirado Lietuvos medicinos bibliotekos valia: tiesiog norėta išleisti bibliografinį rinkinį. Per tuos visus metus publikuota nemažai mano darbų medicinos tema – pirmuosius mokslinius darbus parašiau būtent Druskininkuose. Kad knygą nebūtų „sausoka“, pasiūliau papildyti. Leidėjams sutikus, knygoje publikuojamos ir mano šeimos, darbo nuotraukas, įvairūs prisiminimai.

– Kokios Jūsų sąsajos su Druskininkais?

– 1965 metais, baigęs Kauno medicinos institutą, tuomečio sveikatos apsaugos ministro Vytauto Kleizos ir instituto rektoriaus paskatintas, nuvykau dirbti į Druskininkus – Gydomosios fizinės kultūros parką. Čia parašiau savo pirmąją knygelę apie Parke taikomus gydymo metodus, o drauge su K. Dineika sukūrėme naują lėtinių stuburo susirgimų gydymo metodiką vertikalioje vonioje. Ši gydymo metodika buvo plačiai pritaikyta Lietuvoje, taikoma iki šiol.

Į Druskininkus atvykęs kaip diplomuotas gydytojas, patekau į tokią sferą, kuri man buvo visiškai naujas dalykas: labai džiaugiuosi, kad turėjau tokią galimybę domėtis ir išmokti gydomąją mediciną derinti su vadinamaisiais natūraliais, fiziniais gydymo metodais. Tais laikais apie tokius gydymo metodus, kaip ir apie visą Rytų mediciną, masažus, mažai žinojome. Teko daug domėtis, gilintis. Laikas, praleistas Druskininkuose, dirbant fizkultūros parke, man atnešė labai daug naudingos patirties. Druskininkuose – ne tik pirmasis mano darbinis „krikštas“, Druskininkai – mano gyvenimo mokykla. Juolab, kad teko rūpintis ir ūkiniais dalykais – statant „Žiemos sveikatos centrą“ su baseinu, įrenginėjant „Saulės taką“… Nori nenori, reikėjo galvoti apie naujus statinius, sezono pratęsimą, nes parke buvusius likusius pastatus remontuodavome, kaip sakoma, vinimis, bet jau be plaktuko… Vinį galima būdavo su pirštu, per perpuvusias sienas, kiaurai perdurti. Druskininkuose atsirado ir supratimas apie statybinius reikalus; tokie įgūdžiai vėliau, jau dirbant Vilniuje, labai pravertė, kai teko imtis organizacinių darbų, statant kitus didelius objektus.

– Jūsų mokslinė ir organizacinė veikla yra pažymėta ne vienu oficialiu įvertinimu. Koks Jums yra svarbiausias?

– Vieno, kaip tik to, kuris svarbiausias, knygoje nėra įrašyta. Kai, drauge su kolegomis, pastatėme tada pačią didžiausią Antakalnio polikliniką, per jos atidarymo renginį visa salė gal dešimt minučių plojo atsistojusi. Man tokia žmonių reakcija iki šiol yra svarbiausias apdovanojimas, reikšmingiausias įvertinimas.

Parengė Ramunė Žilienė