A. Čabanas: „Gerai jaučiamės duodami, ir niekada nežinome, kada būsime prašančiųjų gretose…“
Šiemet dešimtmetį oreivystėje švenčiantis iš Druskininkų kilęs oro baliono pilotas Andrius Čabanas jau ne kartą druskininkiečius nudžiugino, dalyvaudamas socialinėse akcijose ir suteikdamas galimybę nemokamai išmėginti įdomią pramogą – pakilti oro balionu. Pastarąjį kartą jo pilotuojamu oro balionu Vijūnėlės parke visi norintieji iki vėlyvo vakaro galėjo pakilti paramos akcijos „Už galimybę sveikti linksmiau!“, skirtos Druskininkų ligoninės Vaikų ligų skyriaus atnaujinimui, metu. Su Andriumi tąsyk kalbėjome apie jo aistrą oro balionams ir norą padėti tiems, kam pagalbos reikia labiausiai.
Iš Druskininkų kilęs oro baliono pilotas A. Čabanas jau ne kartą druskininkiečius nudžiugino, dalyvaudamas socialinėse akcijose ir suteikdamas galimybę nemokamai išmėginti įdomią pramogą – pakilti oro balionu/Asmeninio archyvo nuotrauka
– Kaip ir kada Jūsų gyvenime atsirado oro balionai? Ar daug dėmesio tam skiriate?
– Prieš maždaug vienuolika metų, 2007-aisias, su kolega aptarinėjome netradicines reklamos galimybes. Tuomet norėjome reklamuotis ant oro balionų. Tik tokia paslauga tuo metu buvo brangoka, tad nusprendėme eiti kitu keliu – įmonė nupirko naudotą oro balioną, jį sutvarkė, apsiuvo reklama. Na, o mes su kolega Eimantu Juozaičiu, beje, taip pat druskininkiečiu, mokėmės pilotuoti, gavome licencijas ir nuo 2008 m. birželio pradėjome savarankiškų pilotų karjerą.
Mano darbas yra susijęs su aviacija, bet ne su oro balionais. Iš oreivystės neturime uždarbio. Tai – labai brangus hobis. Visomis prasmėmis. Ir jau 10 metų jis užima labai svarbią vietą mano gyvenime.
Oro balionams dėmesio skiriu gal net per daug. Bet svarbiausią vietą mano gyvenime užima ne balionai, o šeima. Su žmona Jurgita auginame šešis vaikus. Šeima – mano pagrindinis džiaugsmas ir rūpestis. Ir šeima plačiąja prasme – mūsų artimieji. Dar darbas. Ir tik po to oro balionai.
– Kuo žavi skrydis būtent oro balionu?
– Skrydis oro balionu – išskirtinis pojūtis dėl tos susiliejimo su gamta iliuzijos: sklendi ore kartu su vėju. Ir tai ne perkeltine prasme! Oro balionas iš tikrųjų skrenda vėjo greičiu, ir mes nejaučiame jokios turbulencijos, kaip kitose skraidymo priemonėse. Jokio variklio gausmo, jokio pasipriešinimo, ramybę drumsčia tik kartkartėmis įjungiamų degiklių liepsna. Pramoga ne veltui vadinama aristokratiška ir išskirtinai saugia.
– Kokių savybių reikia turėti žmogui, norinčiam pilotuoti oro balioną?
– Tam pirmiausia reikia geros sveikatos. Nejuokauju. Aviacijos medicinos centras – pirmasis rimtas piloto išbandymas. Niekada nežinojau, kad tiek daug diagnostikos sričių yra! Tenka išklausyti teorijos kursus, išlaikyti mokyklinius, vėliau – valstybinius (civilinės aviacijos administracijoje) egzaminus. Tada laukia praktika.
O pagrindinės savybės oreivystėje, manau, yra greita reakcija ir šaltas protas. Reikia gana greitai priimti daug teisingų sprendimų.
Man oreivystė suteikia ramybės, daro išmintingesnį. Per 10-ies metų karjerą teko patirti ne vieną nusivylimą. Sunkiausia būna, kai tenka atšaukti skrydį, jau atvykus į numatytą starto vietą. Tokį sprendimą tenka priimti dėl įvairių priežasčių, dažniausiai – dėl netikėtos orų permainos.
Oro balionai vasarą gali skristi tik ankstyvą rytą arba vakare, sprendimą, skristi ar ne, privalai priimti labai greitai. Ir dažnai jį labai sunku priimti, kai matai nusivylusių keleivių akis. Ypač, jei tai – vaikai. Stengiuosi keleiviams ramiai išaiškinti priežastis ir galimas neteisingo sprendimo pasekmes. Seniau būdavo labai sunku nesuklysti.
– Teko suklysti?
Teko. Laimė, skaudžių pasekmių pavyko išvengti. Bet tokio pobūdžio oreivystės pamokos išlieka ilgam.
– Ar Lietuvoje yra nelaimingai pasibaigusių skrydžių oro balionu?
– Ačiū Dievui, ne! Todėl mes šią transporto priemonę ir vadiname saugiausia iš visų skraidančių ir važiuojančių!
– Įvairių akcijų metu Druskininkuose ir apylinkėse skraidinate vaikus. Nuo kokio amžiaus jiems leidžiate skristi?
Beveik visi mano vaikai, išskyrus sausio mėn. gimusį Aistį, yra skridę oro balionu. Nėra amžiaus cenzo. Esu skraidinęs ir labai jaunų keleivių (rekomenduojama, kad jų ūgis būtų 130 cm), ir garbaus amžiaus senjorų. Vyriausias buvo sulaukęs 83 metų. Manau, kad skrendant oro balionu, svarbiausia geras nusiteikimas ir puiki savijauta.
– Kodėl dalyvaujate Druskininkų krašte rengiamose socialinėse akcijose?
– Dalyvauju Druskininkuose rengiamose socialinėse akcijose, nes myliu šį miestą, čia gimiau, augau, čia ir numirti norėčiau… Dalyvauju įvairiose socialinėse akcijose ne tik Druskininkuose, nes padėti kitiems – kiekvieno sąmoningo žmogaus pareiga. Bet šiame mieste tai darau su ypatingu džiaugsmu! Neplanuoju tokių projektų į priekį, dalyvauju pagal galimybes, kur kviečia, kartais prisidedu nekviečiamas. Bet prisipažinsiu – kadangi galimybių išgelbėti visą pasaulį, deja, neturiu, todėl, nors ir norėtųsi ištiesti pagalbos ranką ir Somalio, ir Laoso, ir Sirijos vaikams, artimųjų, kaimynų, žemiečių, bendrapiliečių skausmas man arčiau širdies. Taigi, jei išgirstu pagalbos prašymą iš gimtojo miesto, suklustu kone instinktyviai.
Visada stengiuosi padėti. Ir prisidėti prie įvairių socialinių projektų. Su oro balionu tai darome nuo pat 2008 m., kai padėjome Vilniaus socialinių vaikų globos namų auklėtiniams išpildyti savo svajones – viena iš jų buvo skrydis oro balionu. Po to bendradarbiavome su dienos centrais, Viečiūnų kaimo bendruomene „Versmė“, dabar – ir su Druskininkų savivaldybe. Gerai jaučiamės duodami, ir niekada nežinome, kada būsime prašančiųjų gretose…
Kalbino Laima Rekevičienė